Ukmergės kultūros puslapiai

Į Vlado Šlaito viešąją biblioteką paskambinusi vilnietė Nijolė Augustinavičiūtė, buvusi mūsų kraštietės filosofės, Vilniaus universiteto docentės Kristinos Rickevičiūtės, studentė prisipažino jaučianti savotišką skolą Ukmergei. Dėstytoja labai laukė pasirodant pirmosios jos poezijos knygos, tačiau kai knyga išėjo, docentė jau buvo iškeliavusi Amžinybėn. Todėl autorė nutarė padovanoti savo eilių rinkinį buvusios dėstytojos gimtinės, į kurios kapinaites Ji atgulė po mirties, bibliotekai. Kartu su pluošteliu savo prisiminimų ir nuotraukų...

Nijolė AUGUSTINAVIČIŪTĖ

Vilniaus universitetas. Filologijos fakultetas. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybė. 27-oji laida (1969-1974).

Esame iš visų Lietuvos pašalių sugužėję Vilniuosna. Studentai. Duonos valgytojai. Medaus laižytojai.

O jie – mūsų dėstytojai – ir aviliai, ir bitutės, ir medaus koriai, ir bitininkai: pasaulinio garso baltistai, kalbininkai, lietuvių ir užsienio literatūros dėstytojai: prof. J. Kazlauskas, prof. V. Mažiulis, prof. Z. Zinkevičius, prof. J. Lebedys, doc. P. Česnulevičiūtė, doc. A. Girdenis, doc. J. Pikčilingis, doc. J. Girdzijauskas, doc. G. Baužytė-Čepinskienė... Filosofijos istoriją dėstė doc. Kristina Rickevičiūtė.

...Prisimenu Jos eiseną – minkštą, elegantišką; švelnų tembrą, melodingą, aristokratišką, legato, tačiau labai aiškiai loginius akcentus dėliojantį balsą. Ji, net ir įsižeidusi (teko matyti), mokėdavo jį (balsą) taip moduliuoti, kad iš jo sklisdavo nepaprastai harmoningos asmenybės įtaiga, žavesys. Mane, kaip ir daugumą Jos studentų, pakerėjo K. Rickevičiūtės kultūringumas, išmintis, proto galia, dvasingumas tikrąja šio žodžio prasme. Sielos grožis, jautrumas, meilė žmonėms ir darbui, kurį atlikdavo tobulai.

Ji pajusdavo studento polinkius ir gabumus neįkyriai ir subtiliai jį stebėdama. Kreipė ir mane po studijų gilintis į filosofijos istoriją. Bet kai perskaitė pluoštelį mano eilėraščių tuometinėje „Pergalėje“, nepaprastai nudžiugo ir tvirtai, užsidegusi, puikiai išmanydama tai, apie ką kalba, pasakė: „Štai jūsų filosofijos ir aspirantūros. Ir viskas kartu. Tai – jūsų kelias. Miela, tikiu jumis. Jūs būsit (...) poetė. Ne, jūs jau esat (...) poetė“. Tai pažodinė citata.

Turbūt buvau tarp tų laimingųjų, kuriems Docentė leido į Ją kreiptis vardu. Man buvo leista vadinti Ją Kristina, Krista. Tuo niekados nepiktnaudžiavau ir laikiausi pagarbaus atstumo, puikiai suvokdama, kad iki tokio kreipinio turiu augti ir „priaugti“. Keletą kartų esu kreipusis į Docentę vardu.

...Buvau pakviesta į svečius (Ji gyveno tuometinėje Lenino aikštėje, Mokslininkų name). Vėliau teko lankytis ir Jos namuose Karoliniškėse. Iš gretimo miškelio suskynusi Jai atnešiau viržių, kuriuos nepaprastai mėgo. Kaip ir Mocartą. Tai nepaprastai brangios, šiltos, visam gyvenimui man įstrigusios akimirkos. Jos betarpiškumas, netgi išdykėliškumas, nuoširdus ir nuostabus juokas, humoras... Pagarbus įsižiūrėjimas į kito sielą...

...Paskutinio mudviejų pokalbio telefonu nuotrupos: Docentės balsas ne toks, kaip visad. Kažkoks įsitempęs, sunerimęs. Sako – negaluoju. Klausiu – kas? Širdis? - Ne. Šįkart – kepenys. Miela, suspaudusi kumščius, laukiu jūsų pirmosios knygos. Ant rašomojo stalo Jūsų laukia Fichtė. (J. G. Fichtės „Žmogaus paskirtis“). Jums užrašysiu, kai susitiksim ...pavasarį. Dabar truputį gydysiuos...

Nežinojau, kad Ji mirtinai serga. “Sutikau“ Ją per patį žiedų nerštą 1984 metų gegužės pabaigoj.

Ką jaučiu, kai apie Ją galvoju? Jaučiu pagarbą ir meilę. Tuo viskas nusakyta. Esi išskirtinis Ženklas mano gyvenime. Ir širdyje. Sveika, Kristina. Visados – sveika!

Nuotraukose: kraštietė, filosofė Kristina Rickevičiūtė, N. Augustinavičiūtės eilių rinkinys, prof. J. Balčikonis sveikina K. Rickevičiūtę gavus Vilniaus universiteto diplomą.