Spalio 2-24 d. galerijos parodinėse erdvėse susitiko mokiniai ir jų mokytojai - šalia Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus mokinių baigiamųjų darbų, eksponuoti ir dailės mokytojų plenero "Ukmergės diena 2020" metu sukurti kūriniai...

Visada labai gera ateiti į mokinių parodą. Tai jauni, besiformuojantys žmonės, kuriems gal kiek ir trūksta meninės technikos įvaldymo, bet jų darbuose randi vulkanus polėkio, jausmo ir paradoksų.

Luka Monika Mikšytė pateikia du darbus, atliktus įtaigia fotomanipuliacijos technika „Gamta ir miestas“. Darbai sukuria nuojautą ir nuotaiką – šilta vasaros diena drėgname pusiau sulaukėjusiame sodelyje kvepiančiame krapais ir paprastomis darželio gėlėmis.

Aušra Marija Pavelčikaitė pristato lino raižinį kuris patraukia savo raudona spalva. Jis taip ir vadinasi „Kraujo kriokliai“. Darbas pilnas „kraujo“ ir paaugliško maištingumo.

Labai žaismingas Ievos Vytaitytės ir Austėjos Paškevičiūtės darbas Mes“. Ryškus, tiesiog karamelinis dviratukas lyg iš animacinio filmo. O sprendžiant iš pavadinimo – tai kaip ir autoportretas su tandeminiu dviračiu. Šiais asmeninės lyderystės skatinimo laikais, retas kolektyvinis darbas. Dar smalsu būtų išsiaiškinti kuri yra Ieva ir kuri yra Austėja.

Uršulė Jankūnaitė pristato lino raižinį kurį regint reikia pagalvoti ką matai. Matai lyg ir nesutvarkytą namų virtuvės kampelį. Iš vėžių išmuša paveikslo centre esantis apvalus daiktas, iš pirmo žvilgsnio kaip ir svetimkūnis, bet po įdėmesnių studijų supranti, kad tai banalus stiklinis puodo dangtis. Ir kai jau jautiesi viską supratęs perskaitai pavadinimą „Ne tik tai ką matai“ ir vėl pradedi ieškoti paslėptų prasmių, kurių gal ir nėra, bet gal ir turėtų būti. Įdomi lino raižiniui tematika, bet paveikslas išsiskiriantis ir įtaigus, realistinis, be ypatingo maišto elementų. Simbolizmo, norint, galima įžvelgti – jau po pietų, visi sotūs, niekas nenori plauti indų. Kitaip pažiūrėjus – normali smulkaus miesčionio buitis.

Atskiro paminėjimo verta Ūla Kaukėnaitė pristačiusi darbą „Vertybės“. Vienas iš labiausiai pritraukiančių darbų salėje. Kruopštus, daug laiko ir pastangų kainavęs, smailiais pieštukais atliktas darbas kuriame derinamos ryškios spalvos su nespalvotais grafiniais vaizdais, miesčioniškas interjeras su raguotais žmonėmis, antropomorfiniais elniais, briedžiais, muflonais ir kt. Čia irgi galima įžvelgti simbolizmą (pabrėžtini raguočiai) ir protestą prieš buržuazinę buitį (labai gražūs raudoni tapetai ir barokinis krėslas), ir kaimiškai-miesčioniškas vertybes (treningai „su poloskėmis“ ir balti sportbačiai).

Edvinas Deveika nori „Nugalėti baimę“. Taip vadinasi jo kūrinys. Akivaizdžiai nueita lengviausiu keliu – niekas tiksliai nežino kaip atrodo baimės ir monstrai, pas kiekvieną jie kitokie, todėl gali piešti bet ką. Taip galima paslėpti technikos neišbaigtumą, tikėtina Edvinas dar spės ją ištobulinti. Paveikslas rodo ir kitą – autorius turi daug polėkio ir drąsos – tai rodo objektas viduryje paveikslo priverčiantis susimąstyti ar tai ašis aplink kurią sukasi pasaulis, ar tai vieta kur link jis juda, ar tiesiog dekoratyvinis elementas.

Angelikos Bartės skaitmeninė dviejų dalių iliustracija „Vabalų gaudymas“ jauki, šilta ir pakankamai ryški, primenanti vaikystės knygeles, tačiau sukomponuota tiksliai, vabalai ryškūs ir dominuojantys, atrodytų net svarbesni ir baisesni už pačius gaudytojus, nes vienas gaudytojas ginkluotas net kardu. Iškart matyti – vabalų gaudymas – rimtas reikalas.

Sigito Veržbicko „Technologiškas žmogus“ lyg ir futuristiškai plakatiško tipo darbas, atliktas kompiuterio pagalba, „paskanintas“, o gal „pastiprintas“, o gal reikia sakyti „paturbintas“ pritaisant keletą žalvarinių dantračių. Gal ir sunkoka apibrėžti tarpdisciplininį stilių, bet, banaliai kalbant, „žiūrisi“ gerai.

Tito Kumetaičio erdvinėse formose galima įžiūrėti ar tai autoriaus tėtuką dirbantį garaže, ar tai kaimyninės šalies prezidentą su berete Tai vienas iš labiausiai „akiai kliūnančių“ darbų salėje.

Jaunieji menininkai ne vien dirba su teptuku ar pieštukais rankoje. 21 amžius suteikia daugybę naujų galimybių ir jaunuoliai tai drąsiai išnaudoja. O ir supratimas apie meną keičiasi vienodu greičiu su menu. Tad šio opusėlio tikslas nėra apdainuoti kiekvieną dalyvį. Parodoje dalyvavo dar ne vienas apie kurį būtų galima ką nors pasakyti. Abejotina, kad visi taps didesniais ar mažesniais menininkais, bet visus juos jungia viena – iš jų, tikėtina, išaugs žmonės, labiau atvertomis akimis sugebėsiantys pažvelgti į pasaulio artumas ir tolumas bei į visą spektro įvairovę, atsispindinčią nuo jų.

Kitoje galerijos salėje vyko birželio mėn. Vaitkuškio dvaro teritorijoje vykusio Tarptautinio dailės mokytojų tapybos plenero paroda. Tarptautinis pleneras turėjo būti, bet jo tarptautininkiškumui pakenkė virusas. Lenkai-dalyviai dalyvavo nuotoliniu būdu – dalyvavo parodoje, bet netapė dvaro griuvėsių šešėliuose. Taigi gavosi tik tarptautinė paroda, tačiau tai nemenkina šio reiškinio reikšmės ir prasmės.

Šioje parodos dalyje vaizdas jau kitoks. Mokytojai – jau ir menininkai kitokie – jie tikslai žino kas yra objektas, metodas, kompozicija, spalvos ir jų derinimas, girdėję/matę anatomijos pagrindus ir t.t., o kur dar gyvenimiškoji patirtis.

Visiškai suprantama, kad per vienos vasaros dienos plenerą, kur kūrybai lieka apie dvi valandas, rasti rakursų, siužetų ir išraiškos priemonių nėra lengva.

Visus darbus galima suskirstyti į tris dalis: mūras-bokštas, dvaro gėlės, ir mūras-bokštas su gėlėmis. Nieko nepadarysi – teritorija ir laikas riboti. Tačiau keletas vis tiek sugebėjo iš to pabėgti. „Pabėgimo“ čempionas Aleksandras Vozbinas – jo pateiktas darbas „Vaitkuškio dvaro mergelė“ ne tik stilistiškai bet ir spalviškai kitoks. Net šviečia tas ultramarininis mėlis gelsvai-plytinių spalvų fone. Paveiksle pavaizduota gana šiuolaikiška mergelė, nors greta pavaizduotas angelėlis-amūrėlis prideda dvariškos romantikos. Iš istorijos žinome, kad jokios dvaro legendos nebūna be moterų ir be amūrų.

Panašia linkme „nubėgo“ ir Birutė Žilėnienė, bet jos pavaizduota moteris yra jau antraplanė, o centrinė figūra yra grafų Kosakovskių heraldinis simbolis - juodas varnas, laikantis snape žiedą. Simbolinė dvaro legenda.

Egidijus Darulis kaip ir apsėjo be gėlių ir mūrų, tačiau iš botaninio konteksto nepabėgo – plačiais potėpiais pavaizdavo dvaro kriaušę. Dvaro kriaušė yra, be jokios abejonės, gerokai vertingesnė negu bet kokia kita kriaušė, nes ji dvaro ir dabar jau turi net savo portretą. Ne visiems vaismedžiams taip pasiseka.

Augenis Kasputis – gėlės griuvėsių fone. Jam nenusileidžia Audronės Vainauskienės „Eržkėtrožė“ griuvėsių fone.

Tarp „botanikų“ nepastebėti Kristinos Darulienės dvaro irisų tiesiog neįmanoma.

Roma Zareckienė prie dvaro rūmų ir smulkių pievos gėlių dar „pritaiso“ aveles ir iš dvaro botaninio konteksto pabėga į dvaro gyvulininkystės sritį.

Dar labiau mintį plėtoja ir tuo pačiu kaip ir apibendrina parodą Jolita Šlepetienė su paveikslu „Šviesūs praeities šešėliai“ – dvaro fone prajojantys raiteliai.

Ramunės Sladkevičiūtės Dainienės „Dvaro spinta“ lyg ir nutolsta nuo faktinio rūmų vaizdavimo, tačiau yra žinoma, kad dvaro spintoje būtinai slepiamas koks nors skeletas su visomis iš to išplaukiančiomis legendomis, o spinta stovi dvaro bokšte – ir štai – dvaro bokšto legenda gyva...

Kaip jau anksčiau minėta virusas pakoregavo plenero dalyvių galimybes dalyvauti prie dvaro. Dalyviai neteko malonios galimybės pabendrauti gyvai, o sporto terminais šnekant – buvo ne vienodos starto pozicijos. Tapyti namie turint daug laiko tobulinti kūrinį nėra tas pat kas klegančioje draugijoje per pora valandų. Šioje vietoje reikia atskirai reikia paminėti Beatą Sudnikowizc iš Miroslaveco Lenkijoje ir jos gėles griuvėsių fone – darbas sukomponuotas lyg mozaika iš ryškiaspalvių dalelyčių.

Dar viena dalyvė dėl „virusinės situacijos“ negalėjusi dalyvauti plenere – Ieva Skauronė. Titulų nevardinsim. Formaliai – ukmergietė ir dailės mokytoja, atsiuntė išsiskiriantį savo faktūra darbą. Kurio negaliu vertinti, nes jis man labai patinka, o tai būtų pernelyg subjektyvu net šiame subjektyviame rašinyje.

Tačiau iš esmės - paroda gavosi žavi, miela, šilta ir, nepabijokim to žodžio, spalvinga.

Fotografija ir reprodukcija iš Ukmergės kultūros centro foto archyvo.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau