Prieš „lendant į dūšią“ reikia pasidžiaugti, kad Ukmergės kultūros centre įvyko tokia paroda, tokia „kaip mieste“, nes p. Oksanos darbai išsiskiria savo profesionalumu, yra tinkamai parinkti ir išdėstyti. Net ir užrašai po darbais anglų kalba, tikriausiai orientuojantis į turtingesnes užsienio rinkas. O gal tai tik autorės gyvenimo Niujorke atspindys? O gal noras pabėgti į platų pasaulį? Vargu ar verta minėti autorės biografijos aspektus gyvenant tarp super didmiesčio ir gūdaus kaimo, nors egzistuojanti sąvoka „globalus kaimas“ šiuos gyvenamųjų vietų apibūdinimus vis tik verčia į nieką. Nors, siekti daugiau – visada gerai.

Reikia iš karto pastebėti, kad ši paroda, sudaryta iš dviejų dalių – nuotraukų ir grafikos darbų, – yra apie gamtą. Lyg autorė stebėtų gamtą ir ją savaip fiksuotų. Kartu pateiktas įrėmintas poezijos ciklas rodo, kad autorė įvairiapusiškai talentinga asmenybė.

Ant vienos sienos, kaip koks mėlynasis autorės gyvenimo periodas kaba šešetas paveikslėlių pavadintu septyni gabalėliai dangaus. Sako, kad anksčiau jų ir buvo septyni, bet liko šeši. Tai nėra taip svarbu – svarbu išreikšta ekspresija ryškiai mėlyno dangaus su ryškiai baltais debesėliais, bet tai tikrai nėra „taiki padangė“, tai vyksmas, debesėliai slenka, laksto, formuojasi, kaip teigia autorė savo eilėse „...juodas miškas. Už jo – vakaro saulės apšviesti balti debesys ir mėlynas dangus...“ nors saulė vakaro, debesys nėra saldžiai rausvi ar gelsvi – jie balti kaip „...saulės, svajonės, ateitis...“

Lino raižinyje, „Angelai besileidžiantys ant žemės“ angelai virsta varnomis ir pats vaizdas virsta lyg raganų sąskrydžiu. Pirma mintis buvo susijusi su Valkirijų sąskrydžiu, bet užrašas pakeitė nuomonę. Atrodytų lyg autorė išleidžia savo vidinę raganą pasiganyti, kuri būdama angelo pavidalo, leisdamasi virsta gudria varna, kuri gali pasiversti bet kuo.

Kitame kūrinyje matome tvirtai ant žemės stovinčią moterį už kurios nugaros keletas verkiančių drakonų. Galima teigti, kad čia „išlenda“ autorės stiprybė, kuri gali pravirkdyti bet kokius drakonus, net ir vandeninius.

„Piktos linijos“ – mažas darbų ciklas apie linijas. Jas matydamas net nesuabejoji, kad jos piktos. Šiuo atveju, taip galima pamanyti ir nepamačius pavadinimo – ekspresyviai nubrėžtos, kartais lūžtančios linijos smulkių linijyčių fone. „...vėjas plėšia nuo žemės gaidį...“ tarsi atitaria autorė savo eilėmis. Gal ir ne visai tiesiogiai, nes paties gaidžio čia nematome, bet vėjo pyktį ir gaidžio užsispyrusį nenorą skraidyti, įžiūrėti galima.

Reikia pastebėti, kad kartais autorei būdingas ir polinkis į kraštutinumus – vienas virš kito kabantys „Juodas žvėris“ ir „Baltas žvėris“ atrodo kaip vienas kito negatyvai, o gyvūnai panašūs į šernus. Galima diskutuoti ar šernas žvėris, bet juk žinoma, kad menininkui negalima aiškinti, jis taip mato. Toks kaip apibrėžimas – nuo iki.

Nuo žvėries iki katino tik vienas žingsnis. Kokia čia gali būti paroda be katukų. „pip the cat“ skelbia užrašas. Lietuviškai būtų „duok katę“. Galimai tai autorės baltasis katinas „Širdžius sėdi ir turbūt jaučia mano žvilgsnį, kraipo rausvas ausis, kiek pasuka galvą“ (pasak autorės eilių). Dar vienas katinių šeimos gyvūnas įsitaisęs parodos kampelyje – ir visai nesvarbu ar tai mažas tigras, ar didelis katinas, jis ten yra ir nepatikliai dėbso į retus lankytojus.

Parodoje visas ciklas apsnigtų saulėgrąžų. Ir nors grafikos darbai nespalvoti, atrodo, kad aiškiai matai sniegą ant nenuskintos saulėgrąžos apdžiūvusio žiedo, kaip nenorą pasiduoti gyvenimui su jo sezonais ar gamtos rūstybėm. Vėl darbuose atsimušam į autorės kietą vidinį ledą. Ciklas palaipsniui pereina į žiemos žoles, kurios labiau neutralios, lyg sudžiūvę stiebeliai išlindę per sniegą. Autorės polinkis stebėti gamtą ir dėmesys detalėms.

„Sekmadienis kieme“ atspindi autorės buitį kaime, pilną kiemą naminių paukščių, šeimos maitintojų, tingiai (juk sekmadienis ir jiems) besikapstančių kieme.

Reikia paminėt, kad yra ir keletas grafinių žmonių atvaizdų, tačiau tai labiau atrodo kaip „plunksnos bandymai“ nei rimtesni kūriniai. Gamtos vaizdai nugali viską.

Kitoje parodos salėje – nuotraukos. Didelio formato, geros kokybės, ramių pastelinių tonų, kiek žydroko atspalvio. Sprendžiant iš pavadinimų, kurie kartais svarbesni nei turinys – tai viso pasaulio nuotraukos. Paprasta, lyg lietuviško darželio lelija įgauna visai kitą prasmę kai sužinai, kad tai „Velykų lelija Niujorke“, ir iš karto prieš akis tau iškyla “žiaurus Niujorko veidas“, kur betono džiunglėse įvyko Velykų stebuklas ir prasimušė toks grožis, o šalia lelijos šilauogės, bet jos kažkokios ne stebuklingos. Tai ne koks nors banalus bobutės darželis iš Užšiknių kaimo. O nuotrauka gera, sukomponuota vykusiai, jaučiamas autorės meninis požiūris į gamtą. Šia pat galima rasti autorės mylimą saulėgrąžą, bet jau spalvotą, bet pateiktą kitokiu rakursu – iš kitos pusės žiedo. Taip galima įžvelgti kitus derinius ir spalvas neužgožtas žiedo ryškumo. Fotografuodama augalus autorė žaidžia rakursais ir šešėliais, nuotraukos tampa kitais poetiškais simboliais, ne kokiu nors botaniniu atlasu.

Kitos nuotraukos turi pažintinę prasmę. Kad ir „Kalėdos Meksikoje“, kur eglutės žaisliukais papuoštas kažkoks nuvytęs lapuotis ir fone stovintis neįprastas mums taksi automobilis. Čia jau autorė tampa lyg kokia antropologe tyrinėjančia čiabuvių nusiteikimą šventes švęst ir medžių dekoravimo ypatumus. Taip pat galima pastebėti, kad „Miškas Vermonte“ nei kiek nesiskiria nuo miško palei Čiobiškį, o pieva „Bear Mountain Niujorko valstijoje“ labai panaši į pievą Ukmergės rajone. Pradedi suvokti, kad pasaulis globalus ir kaimietiškas.

Gera paroda, toks švelnus dėmesys gamtai, detalėms, subtilioms spalvoms. Kas neatėjo – pats kaltas.

Autoriaus ir O. Judakovos nuotraukos.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau