Plenero dalyviai ir bičiuliai prie Leonpolio dvaro sodybos rūmų.

Visais laikais dvarai buvo ne tik administravimo ir ūkio centrai, bet ir kultūros židiniai. Čia vykdavo aktyvus bendruomeninis gyvenimas, veikė savininkų įkurtos mokyklos, naujaisiais laikais būrėsi visuomeninės organizacijos. Dvarininkai ne tik pramogavo, mėgo pasižmonėti, rengti pobūvius, smagiai leisti laiką. Turėjo ir rimtų pareigų, atliko visuomenei naudingus darbus, užsiėmė ūkine veikla, kolekcionavo meno kūrinius, knygas ir raritetus. Didžiuliame Vaitkuškio dvare, suklestėjusiame valdant grafams Kosakovskiams, virė gyvenimas, dvaro sienas puošė daugybė paveikslų, buvo sukaupta 12 tūkstančių knygų biblioteka, ginklų ir senovės Egipto artefaktų kolekcijos. Leonpolio dvare XX a. sukurtas pavyzdinis žemdirbystės ūkis, dvaras traukė akį išpuoselėtais parkais ir tvenkiniais, garsėjo turtinga biblioteka ir paveikslų galerija. Atkuriami Lietuvos dvarai šiandien tapę visuomenės traukos objektais, kuriuose susiduria šiuolaikybė su didinga praeitimi. Išaugęs susidomėjimas dvarais skatina menininkus prisiminti praeitin grimztančią istoriją, dvarų savininkų vardus, jų aplinką ir nuveiktus darbus.

Parodose „Pramogos Vaitkuškio dvare“ ir „Išsipildymas“ dalyvavo devyniolika Lietuvos keramikų, suburtų ukmergiškės keramikės ir pedagogės Jolitos Šlepetienės. Jie susirinko iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Ukmergės, Pasvalio, Anykščių, Molėtų, Merkinės. Tai Elena Aleksejeva, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Nora Blaževičiūtė, Nerutė Čiukšienė, Daina Daukšienė, Lina Dieninė, Konstancija Dzimidavičienė, Jolanta Galdikaitė, Dalia Gentvainytė, Ilona Junevičienė, Algimantas Kazlauskas, Laima Kiškienė, Skirmantas Petraitis, Skaidrė Račkaitytė, Genia Vaičikauskienė, Gražina Visockienė, Gintaras Vitkauskas, Birutė Žilėnienė. Ir be abejo, pati projekto vadovė J. Šlepetienė. Vieni autoriai turi solidžią, kiti mažesnę profesinę ir savo kūrybos viešinimo patirtį. Tačiau visus juos jungia kūrybinis smalsumas ir aktyvumas, noras geriau pažinti gimtąją Lietuvą ir jos praeitį. Vienoje ekspozicijoje susitinka vizualumo tendencijai atstovaujantys keramikai ir tie, kuriuos priskirtum tradicinio tautinio paveldo plėtotojų grupei. Tačiau tokia kaimynystė visai netrukdo, nes pabrėžia keramikos prigimtį, jos archajines ištakas ir kalba apie menininkų siekių bendrumą.

Dalyvavimas šiose parodose – tai nepakartojama proga po karantino izoliacijos susitikti, pasidalyti kūrybiniais džiaugsmais ir profesiniais pasiekimais arba tiesiog susiburti bendraminčių rate. Akivaizdu, kad keramikams netrūksta vidinio polėkio. Jų kūryboje susilieja bendros šiuolaikinės keramikos tendencijos ir metų metais gludinti asmeniniai kūrybos principai, išsiveržiantys į daugybę autentiškų balsų su kiekvienam būdingu pasakojimo ritmu ir skirtingu plastiniu mąstymu – saikingai realistiniu ar apibendrintu vaizdu, figūrine ar abstrakčia kompozicija. Ekspozicijose atsispindi šiuolaikinėje Lietuvos keramikoje egzistuojantis individualumo kultas, stilistikos ir medžiagų įvairovė, polinkis į skulptūrinę formą, senųjų technologijų atgimimą. Keramika – ypatinga sritis, reikalaujanti plastikos pajautimo ir pamėgtos medžiagos (skirtingo molio, šamoto, akmens masės, porceliano) bei technologijos valdymo įgūdžių. Parodose pamatėme įvairius atlikimo būdus, tarp kurių reta kristalinė glazūra, sgrafitas, viršglazūrinė tapyba, redukcija, atgaivinamos archajinės technikos ir technologijos (virvelinė keramika, degimas redukcinėje aplinkoje, malkomis kūrenamoje ar anagamos krosnyje), kada ugnis atlieka savo darbą, papildydama netikėtumo veiksniu asmeninius autoriaus sumanymus.

Išlikę grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio darytos nuotraukos, fiksuojančios Vaitkuškio dvaro gyvenimo vaizdus, paskatino parodai „Pramogos Vaitkuškio dvare“ pasirinkti laisvalaikio leidimo tematiką. Keramikai įsijautė į  romantinę dvarų praeitį, aristokratų gyvenimo būdą, rinkosi žaismingus pramogų ir darbo motyvus. Dvaras jiems – tai ypatinga vieta, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, sugyvena skirtingų charakterių ir polinkių žmonės, užgimsta meilė, verda aistros, skiriami pasimatymai, vaikštinėjama po parką, skaitomos knygos, prižiūrimi augalai, vyksta ūkio darbai. Kūriniuose įsiklausai į vis kitas istorijas, pasakojamas skirtinga (abstrakčia, ekspresionistine, siurrealistine) menine kalba.

Vaitkuškio ekspozicijoje pasitinka krinolinais pasipuošusios molinės ponios ir į paukščius panašūs frakuoti ponai, tapę savotiška parodos vizitine kortele. Čia gali išvysti karališkąsias heraldines lelijas, kažkada žydėjusias sodo ir oranžerijos gėles, egzotiškus augalus, kuriuos galėjo sau leisti tik pasiturintys asmenys. I. Junevičienės kompozicija „Pasaulio pažinimas“ (2021) su knygų stirta ir ant jos paliktais akiniais – iškalbinga užuomina apie dvarų gyventojus supusią intelektualią aplinką, jų polinkį į mokslą ir literatūrą, galimybę siekti žinių ar tiesiog pomėgį skaityti. Dvarų jau neįsivaizduojame be prabangą simbolizuojančio porceliano, tačiau ir lietuvių liaudies keramikai artimi ąsočiai bei dubenys – priminimas, kad rupi kasdienybė buvo dvarų gyvenimo sudedamoji dalis. Ekspozicijoje nelabai rastum du panašius darbus. Kūrinių stilistika jau iš tolo išduoda kai kurių darbų autorystę. Iš susiraičiusių bonsų formų ir ištobulintos asmeninės technikos atpažįsti K. Dzimidavičienę, valiūkiškų fantastiškų gyvūnų – N. Blaževičiūtę, preciziškų ir ekspresyvių piešinių ant akinamai balto porceliano – Ž. Bardzilauskaitę-Bergins, savotiško objekto formavimo ir smagios nuotaikos – N. Čiukšienę, impresionistinio lipdymo būdo – G. Visockienę, motyvų stilizacijos ir žaismingai jungiamų elementų – D. Gentvainytę, originalaus mąstymo, drąsių formų ir medžiagų derinių – D. Daukšienę.

Paslaptingi E. Aleksejevos objektai „Pasimatymai parke“ (2021), pasitelkiantys spalvų kontrasto ir šrifto įtaigą, užsimena apie dvare besimezgusias meilės istorijas. Daugiabalsiame keramikų chore išsiskiria personažai, įkvėpti grafo S. K. Kosakovskio darytų fotografijų. Bendrai nuotraukai susirenka G. Vaičikauskienės nulipdytos keturios linksmos damos („Poilsis dvaro parke“, 2021), smalsumą žadina ponių palikti daiktai (B. Žilėnienė), jų naudoti indai (J. Galdikaitė, L. Kiškienė), parko dubuo paukščiams atsigerti (L. Dieninė). Sudomina reta kristalinė glazūra dengta lėkštė (A. Kazlauskas), molio specifikos pajauta (J. Šlepetienė), bandymas atgaminti virvelinę keramiką (G. Vitkauskas), istorinės indo-objekto detalės (S. Petraitis). Ekspozicijai būdingas fantazijos polėkis, žaismingumas, nuotaikingi veikėjai. Tokį įspūdį sustiprina vasara ir nekasdieniška aplinka, kuri jau savaime byloja apie dvarų savininkų gyvenseną, darbus, jausmus, vidines paslaptis. Keramikai suranda bendrų sąlyčio taškų, jungiančių praeitį su dabartimi, jaudinančių šiuolaikinį žmogų – tai šiltas individų bendravimas, jausmai, perskaitytos knygos, puoselėjami augalai.

Paroda „Išsipildymas“ Leonpolio dvare tendencijų ir atlikimo būdų įvairove artima pirmajai. Jos idėją pasiūlė besibaigianti vasara, artėjantis ruduo, o su metų laikų kaita vis aktualesniu tampantis dvaro ūkio gyvenimas. Neatsitiktinai autoriai sutelkė dėmesį į vasaros brandą, rudens darbus ir rudenį lydinčius vidinius apmąstymus. Plakate pasitinkantys K. Dzimidavičienės paslaptingi ženklai-žibintai – tarsi ekspozicijos kelrodžiai, simbolizuojantys jau kitą, žemiškesnį dvaro gyvenimo etapą. Kartu tai ir vilties spindulėliai, raginantys nepasimesti prasidėjusiame naujame Žemės virsmo etape, kai apmiršta gamta, šviesą keičia tamsa, dirva paliekama žiemos poilsiui. Į parodos temą įsijautusi B. Žilėnienė nulipdė Šv. Benediktą, laiminantį Leonpolio žemdirbius.

Vis dėlto smagus ūpas neapleidžia parodos dalyvių. Žaismingą nuotaiką palaiko vonioje besipliuškenantys N. Blaževičiūtės nulipdyti mauduoliai („Savaitgalio spa“), Ž. Bardzilauskaitės-Bergins virtuoziškai ištapyti porcelianiniai objektai („Sapnas“), kurių dinamiškuose piešiniuose nesunku įžiūrėti vidinių emocijų šėlsmą; greta besiilsintis sunokęs obuolys – pradžių pradžios simbolis. Į tikrovę grąžina buitiškai apčiuopiama G. Visockienės moters karalystė – virtuvės lentyna su indais indeliais, lengvai ironiškai įvardyta „Altorėliu“, dar spalvingas N. Čiukšienės indas „Peizažas“, kviečiantis įmerkti sudžiūvusių rudens gėlių puokštę. Jaukus J. Šlepetienės objektas-indas „Arkliukas“ su šienu ir skambalėliu arkliuko viduje. Visuomet viltingai nuteikia gyvybę skleidžianti augalija (L. Kiškienės „Versmės“, G. Vaičikauskienės „Galimybių šaltinis“). Atsisveikinimo su rudeniu ženklas – I. Junevičienės lipdyta baltų avinėlių banda („Sniego šauktuvės“), primenanti archajinius žmogaus susigyvenimo su gamta papročius.

Kūriniai kalba apie būties cikliškumą, gyvenimo procesų lėtėjimą, prasmės kasdienybėje paieškas. Parodoje nemažai darbų, apmąstančių sulėtėjusią laiko tėkmę, kintančias vidines būsenas. Skulptūrinės formos įtaigą sustiprina tikslingai parinktos technologijos, tarp kurių – degimas malkomis kūrenamoje ir anagamos krosnyje. Pirmaprade rimtimi alsuoja S. Petraičio lipdytas indas „Svajonių išsipildymas – trofėjas“, papuoštas paties autoriaus sumedžioto gyvūno ragu. Iškilmingomis kosmogoniškomis nuotaikomis dvelkia anagamos krosnyje išdegta E. Aleksejevos forma „Nuo žemės link dangaus“, žemišku paprastumu išsiskiria L. Dieninės „Aukuras“. Asociacijas su buitimi ir darbų pabaigtuvėmis kelia tauriai paprasti juodosios keramikos pavyzdžiai – G. Vitkausko raižyti ąsočiai, S. Račkaitytės indas „Pražydusi tradicija“.

Vidinį dramatizmą skleidžia redukcinio degimo D. Daukšienės objektas „Matrica“, pasakojantis apie virtualioje realybėje įstrigusį ir bandantį išsiveržti individą, daugiau įtampos J. Galdikaitės figūrinėje plastikoje „Nuojauta“ ir „Bendrystė“, kalbančioje apie nenumaldomai bėgantį laiką, žmonių kartų santykius. Kartais daiktas gali būti iškalbingesnis už nuoseklų naratyvą. Tokie yra D. Gentvainytės „Česnakai“, simbolizuojantys santykius su piktomis energijomis. Vėl apsidžiaugi išvydęs A. Kazlausko kristalu pražydusią lėkštę. Gal retas šios technologijos puoselėtojų gretas papildys dar vienas keramikas? Įsitikini, kad keramika – emociškai paveiki, seniai peržengusi amatininkystės ribas, galinti prabilti ne tik vizualumo, bet ir medžiagos, technikos, technologijos kalba. Bet užvis gražiausias šios meno srities nenuspėjamumo momentas, kai paskutinį potėpį ant keramikos kūrinio uždeda gamtos stichijos, sujungiančios savo pajėgas malkomis degančioje krosnyje.

Kiekvienas parodos dalyvis – tai nepakartojamas pasaulis, su jam būdinga kūrinio vizija ir minties kelionėmis, savitu  koloritu, technika ir paviršiaus puošybos samprata. Keramikos parodos Vaitkuškio ir Leonpolio dvaruose – tarsi sumažintas šiuolaikinės lietuvių keramikos vaizdas su formų, idėjų ir technologijų įvairove, figūratyvumo ir abstraktumo tendencijomis, indo idėjos plėtote. Dvarų gyvenimo realijos – paskata autoriams toliau tęsti savo kūrybos principus, ieškoti asmeninės savirealizacijos, parodyti emocinį prieraišumą gamtai. Norėtųsi tikėti, kad susitikimai dvaruose taps keramikų bendruomenės tradicija ir kitą kartą pritrauks dar daugiau dalyvių.

Katalogą "Formos pasakoja" galite pamatyti čia

Nuotraukos iš plenero foto archyvo.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau