Ukmergės miesto centre, netoli nuo kraštotyros muziejaus, įrengta vieša parodų erdvė. Toks paprastas stiklinis stačiakampis gretasienis. Bet kartu ir visai nepaprastas, ypač dienai sunaktėjus. O dar ir jo viduje visokiausių nepaprastybių būna. Štai, vienu metu ten buvo pridėta įvairaus kalibro molinukų – tokių pasakiškų, žaismingų, spalvingų, savito stiliaus. Pirma mintis pamačius buvo – gerai čia molio priminkė.

Oficialiai tai vadinasi – Jolitos Šlepetienės darbų paroda „Sudėtys“.

Nepaisant šios parodos spalvų ir formų įvairovės, papildomų minčių jau dar suteikė ir kūrinių pavadinimai. Be jokios abejonės – pats kiečiausias – „Cepelinų balius“ – 2 puodų kompozicija su švilpynėmis. Į puodus pridėta molinių cepelinų kurie tuo pačiu yra ir švilpynės. Vienas puodas su klasikiniais pilkais cepelinais, o kitas – baltas, toks iškilmingesnis. Ir cepelinas ten baltas – tikriausiai virtų bulvių ir dar su varške. Bent vizualiai taip atrodo. Galiu ir klysti, nes tas baltas dar ir su žalsvais plėmais – tai gal tas cepelinas dar ir su mėtomis. Beje vienintelis kulinarinis darbas, nors cepelinų forma autorės yra mylima.

Kitas panašaus stiprumo pavadinimas – švilpynės „Švepli slibinai“. Šiuo atveju – slibinai labiau panašūs į cepelinus, bet slibinai – jie tokie – kokie nori tokie ir būna. Švepli taip pat.
Švilpynės gal ir nėra vyraujantys kūriniai, bet štai švilpynės „Sesių dainos“ yra švelniai rožinės spalvos ir autorės kūriniams būdingos cepelinų formos, bet su mergaitiškais veidais.
Kaip viena iš kompozicijos „Mitologija“ dalių yra senovinio stiliaus žvangutis, bet molinis ir skelto cepelino formos. Pati „Mitologija“, pagrindinis kompozicijos kūrinys, susipynęs mitų, pasakų ir padavimų rinkinys vainikuojamas didele (cepelino formos) galva mąsliu žvilgsniu.

Molinių žvangučių yra ir daugiau – kompozicijoje „Nubalnok žirgelį“ jų yra bent šešetas. Šalia tokio atsiganiusio arkliuko (ne visai cepelino formos). Patys žinot – sotus arklys kaime paspirtis.

Reikia pastebėti, kad yra ir visai normalių, meniškų pavadinimų – „X forma“. Tai dviejų dalių keraminė kompozicija primenanti du skirtingų dydžių briaunuotus arbatinius. Šioje vietoje autorei pavyko pabėgti nuo cepelino formos ir įžengti į beveik kubistinį pasaulį.

Yra ir klasikinių pavadinimų – „Pegasas“, su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis. Riebus toks arkliukas su mažiukais sparniukais – tikriausiai analogiškai pingvinui – paukštis, su sparnais, bet neskrenda. Pegasas, kaip žinia, yra poetų įkvėpimo simbolis (ar vienas iš jų), bet šis tikriausiai sunkiai skraido, nes poetų nelabai daug aplink.

Tai nėra vienintelis sparnuotas žinduolis – dar yra ir „Sparnuota liūtė“. Solidžių spalvų, rimtos liūtiškos pavyzos, bet kaip ir autorės Pegasas – mažais sparneliais. Sunku teigti ar tai yra mitologinio/heraldinio sparnuoto liūto feministinė versija, ar koks kitas autorės pasaulio matymas. Nors gal tai ir nėra taip svarbu.

Reikia pastebėti, kad ne tik cepelinai, bet ir arkliukai yra autorės mylimi sutvėrimai – kompozicijoje „Naktigonė“ – jų net du ir dar piemenėlis sėdintis lotoso poza. Naktigonė – senovinė romantizuota arklių saugojimo naktimis forma – kad arkliai paėstų ir kad jų kokie nors niekadėjai nepavogtu.

Vienas kūrinio pavadinimas labai tinkamas eksponuojamoje vietoje (dabar madinga sakyti – lokacijoje) „Žaidimai su vaiduokliais“. Aplinkui senamiestis, vaiduokliai gali tykoti bet kur, net pačioje kompozicijoje ir už jos esančiose „Nerimo ir šlovės dienose“, kur išradingai pakabinti molinukai sukuria fantastišką erdvinį vaizdą.

Simboliška, kad „Pegasui“ už nugaros prisiglaudusi „Pasiklydusi mūza“ – iš veido tikra mūza, iš kūno – pasiklydusi. Ne toks jau dyvas pasiklysti senamiestyje.

Autorė kartais griebiasi ir labai rimtų temų. Viena iš jų „Moterystė“ – tokia labai nėščia puodynė prisiglaudusi šalia „Žaidimų su vaiduokliais“. Tikriausiai – žaidė, žaidė ir prisižaidė, nes aplinkui - vien tik mistika ir  pasakos. Gražios, molinės pasakos.

P. S. Nuotraukos ne meninės, o iliustracinės ir pažintinės.

Nuotraukos - autoriaus.