Spausdinti

Arba "Parodos paveikslėliai" be Musorgskio ar ELP (čia tokios senos muzikantų grupės pavadinimo santrumpa, viliuosi, atsiras žinančių - kokios).

Ukmergės kultūros centre vyko kasmetinė su Ukmerge susijusių menininkų kūrinių paroda, pilna gražių atradimų.

Nėra ko slėpti, paskutinius pora metų panašios parodos buvo niūrios ir nieko naujo nežadančios - autoriai tie patys, darbai tokie patys ir neviltis plevenanti ore (čia tokia mano labai subjektyvi nuomonė, siekiant sukelti skaitytojo norą skaityti šį tekstą "iš principo").

Šiųmetė paroda labai maloniai nustebino. Atrodo dalyvauja tie patys “veidai”, tačiau mano nuotaika jau visai kitokia. Labai maloniai nustebino ne kartą matyti žmonės.

Toliau vardinsiu dalyvius nebūtinai nustebinimo dydžio tvarka. Visi šaunuoliai, bet visi, vis tik, netilps.

Roma Zareckienė anksčiau eksponavusi “teisingus” kaimo vaizdelius su smutkeliais ir uzbonais šiais metais pademonstravo visai kito stiliaus “šiuolaikiškus” darbus. Jautriems primenu, kad nebūna teisingų ir šiuolaikiškų darbų – jie yra tokie kokie yra. Sodrių violetinių tonų paveiksle “Virsmas” atrodo, kad neišvengta pigoko simbolizmo – banalios širdelės, bet kadangi širdelė paveikslo viršuje, manytina, kad ji virsta kažkuo kitu paveikslo apačioje, tačiau procesas pakankamai spalvingas ir sudėtingas. Kitame paveiksle “Durų istorija” matosi, kad durys tikrai labai senos, suskilę, dažytos daugybe kartų visokios kokybės dažais ir spalvomis, ir visos nublukę, tačiau durys vis dar tarnauja, tyliai girgždėdamos apie savo sunkų likimą ir senatvines negalias.

Vaidas Žvirblis kasmet pateikiantis išskirtinius darbus, iš kurių bent vienas, kokia nors forma, būna kiškis. Šiais metais, Žvirblis neturi Kiškio (hmm, kalambūras kažkoks "susilipdė", bet jo autoriaus kuklumas neleidžia laukti aplodismentų). Vaidas parodai pateikė didelę erdvinę kompoziciją “Naujoji karta” kur galima viską suprasti tiesiog tiesmukai – jauna moteris neša nauja gyvybę, bet išraiškos priemonės tiesiog drastiškos – negali teigt, kad tai grubi metalo plastika – formos aptakios, netgi su smulkiomis detalėmis. Tačiau moters veidas lyg su dujokauke, lyg su naro skafandru. Galvą puošia lyg aureolė, lyg erškėčiuotas vainikas, o gal tiesiog tokia "metal stile" šukuosena. Moteris lyg nuoga, lyg apsirengusi – su tokiom metalinėm tinklinėm kojinėm. Pilvas atviras, o jame sėdi kūdikėlis, išverstomis, bet dar naiviomis akimis, mažose rankytėse laikantis laptop obuolys tipo kompiuterį. Tačiau jaučiamas bendras toks sopulys už jaunosios kartos ateitį. Kitas Vaido kūrinys yra paveikslas iš dviejų dalių (tikriausiai reikėtų sakyti – „diptichas“ („dviejų dalių dailės kūrinys arba du labai susiję kūriniai“)). Stebina tai, kad Vaido paveikslų ankstesnėse Ukmergės parodose nebuvo – tik erdvinės plastikos darbai. Šis paveikslas jau be sopulio už naująją kartą. Tai – “To much wine party”, nelengvai verčiamas pavadinimas – ar tai per daug vyno vakarėlyje, ar tiesiog visko per daug vyno vakarėlyje, bet esmė ne ta – labai linksmas kūrinys, matosi, kad šventė pačiame gražume. Kas tiksliai pavaizduota paveiksle nusakyti butų ne taip lengva, bet nuotaika išreikšta aiški – toks džiazas su rokenrolu. Pasak parodos prižiūrėtojos – tai labiausiai mėgstamas kūrinys parodoje, prie kurio moteriškės darosi selfi (laikmečio ženklas, šiuo atveju – vienas iš populiarumo nustatymo ženklų).

Kitas kūrinys, kurio populiarumą galima matuoti selfiais – Vaidos Adomavičiūtės arklys (nors kūrinys vadinasi „Saulėta“), ryškiais spalvotais žiedais išpuoštas natūralaus dydžio arklys, labai mylimas vaikų. Iš tiesų saulėtas, bet arklys, vargu ar daug kas perskaitė paveikslo pavadinimą.

Andrius Janulis šiais metais pristatė kūrinius iš senos elektros instaliacijos įrangos kuri lankytojams pasirodė labiau įdomi pažintine, o ne menine prasme. Daugelis jau nėra matę elektros laidų izoliatorių, o dabar, parodoje, galima pamatyti juos iš arti. Andriaus darbai, kaip visada, išradingi, ekspresyvūs, jiems pagaminti reikia ne tik minties, bet ir nemažai kalviškos jėgos, taip pat ir gero žaliavų šaltinio.

Šių metų parodoje net Egidijus Darulis grįžo prie ryškesnių spalvų. Paveikslas “Medžiagos” patraukė dėmesį ir privertė susimąstyti – kodėl medžiagos – didelis, patrauklių išraiškingų spalvų paveikslas sukėlė mintį, kad tai biocheminės medžiagos, o gamta, kaip jau žinome, yra graži, įvairi ir spalvinga.

Parodoje deja, neišvengta politinės konjunktūros. Aušra Bartkutė-Deviatnikova, žinoma iš ankstesnių parodų kaip žaliosios minties menininkė, labai mylėjusi Baikalo ežerą, dabar tapo rusų-zombių vaizduotoja (paveikslas “RussianZombies”) – ledo-purvo spalvos fone beakis humanoidas. Amžinas formos ir turinio klausimas – ar paveikslo turinys turi atitikti pavadinimą. Tikriausiai niekas to tiksliai nežino, bet iš istorijos yra žinoma, kad karas pasibaigs, politikai susitars, o šiuo atveju RussianZombies liks.

Pauliaus Arlausko “Solitonas”. Paveikslas didelis, mažaspalvis, su vyraujančiomis geometrinėmis struktūromis, su dangaus kūnais ir visąmatančiomis akimis. Ką reiškia žodis “solitonas” teko pasigūglinti (pasinaudoti sistemos google paslaugomis) – tai struktūriškai pastovi pavienė bėgančioji banga, susidariusi netiesinėje aplinkoje dėl to, kad skirtingo ilgio bangos sklinda nevienodu greičiu. Aiškiau nepasidarė. Tačiau šis paaiškinimas ir tai, kad paveiksle yra dvi viską matančios akys, kaip ant dolerio banknoto, atsiranda supratimas, kad paveikslas pilnas mistikos ir slaptų, tik išrinktiesiems suprantamų ženklų. Manytina, kad autorius perduoda ženklus masonams, iliuminatams, tamplieriams ir kitiems slaptųjų draugijų nariams. Tai ir gerai, kažkas juk turi perduoti ženklus.

Nadieždos Petraitienės “Geltonas žiedas”, toks vasaros pradžios, gyvas, ryškus ir net atrodytu kvapnus. Didelis ryškus, kruopščiai ir su meile atkartotas gamtos sukurtas grožis.

Keletą pastarųjų metų, šiose parodose negalima apsieiti be Oksanos Judakovos gyvulėlių ir sapnų. Lino raižinys “Juoda avis” – tokia juodai-balta “beauštanti aušrelė”, bet su besiganančia avimi, tokia geros mitybos ir daug vilnos – ūkininko svajone. O gal sapnu. Nes kitas lino raižinys “Vasaros sapnas” su puodeliu ir ąsočiu. Interneto sapnininkas teigia, kad pilną vandens ąsotį sapnuoti reiškia, kad jus įsitvirtinsite savo amate. Tas tikrai nėra blogai. O jeigu taip susapnavus ąsotį su alumi? Kas tada? Gal dar labiau?

Mildos Simonavičiūtės keramika lyg iš kanibalo irštvos. Puodynė dekoruota žmogaus pirštais, tačiau pavadinimas “Pumpuras” – darosi tiesiog smalsu, koks organas iš tokio pumpuro gali išaugti. O gal koks dendrologinis antropomorfinis mutantas? Jau baisu? Gal dar ne, nes toliau laukia odontologinis hororas – šalimais išdidinta krūminio danties kopija pavadinta “Judas”. Tampa nelabai aišku, ar tai dantis yra Judas išdavęs pačiu netinkamiausiu momentu, ar tai krikščioniškųjų mitų traktavimas, ar dar kas nors nuo žodžio „Judąs“ (“judėti”, išjudėjęs toks dantukas)? Tiesiog pats kūrinio vaizdas, su abejotino pozityvumo asociacijomis, ir su dar mistiškesniu pavadinimu. Pasirodo būna ir taip.

Pamačius Tomo Ostarausko darbą “Mano žmona” kyla pirma mintis – pasisekė žmogeliui. Ir žmoną turi, ir dar gražią. Visi Tomo paveikslai piešti anglimi ir pieštuku. Hiperrealistiški. Paveiksle “Musė” musės reikia paieškoti, nes musė yra natūralaus dydžio šalia česnako ir vazos, lyg viskas būtų sena nespalvota nuotrauka.

Žmogus legenda, Lyduokių krašto dainius, Anatolijus Stiško, galima teigti, kuria altorius – panašaus dydžio, krikščioniškos tematikos ir su kaimo motyvais. Kaimo lygumose tarsi iš debesų nužengiantys šventieji, lietuvių tautiniais rūbais, bet nutapyti kiek bizantiška maniera. Platūs potėpiai, skirtingų mastelių objektai, tarsi užlieja žiūrovą vaizdu, lyg stovėtum ant didelio kalno ir žvelgtum į viską iš toli ar iš aukšto. Keleto paveikslų rėmus autorius išpiešė gėlytėm, avietėm, drugeliais, vis kad gražiau būtų.

Dar vienas, parodose seniai nematytas, žmogus legenda, Audrius Žilėnas, pateikęs keletą darbų iš kurių „Autodafe“ atrodo lyg žiūri į tave gręžiančiu žvilgsniu, lyg atsiribojęs nuo parodos ir pasaulio.

Gana gausiai parodoje pristatoma Irena Misevičienė. Saviti, stiprūs darbai. Ant vieno lapo patalpinti trys paveikslai – „Mėnuo“, „Žemė“ ir „Vynuogės“. Tai turi kažkokią prasmę, tikriausiai vienas nuo kito neatsiejami – ypač nuo žemės – žemė čia pavaizduota astronomiškai teisingos formos, toks priplotas rutulys, bet centras kitoje vietoje. Tiesiog stovi ir negali atsitraukti – spalviniai žydrai-rudai pastelinis, žemės spalvos, bet kažkoks kitoks. „Vynuogė“ ne tokios išraiškingos, matomai Lietuvoje augusios, bet su prasme. Ir kerta tokia prasmė lyg žaibas, tokia astronominio dydžio mintis – per pilnatį užraugtas vynuogių vynas, tai žemės kraujas verčiantis žemę su mėnuliu suktis. Ir pabandykit įrodyti kitaip.

“Vėlyvas vakaro spindulys” – Emilijos Šlepetytės ramus pastelinis vakaro vaizdelis sukuria vakaro nuotaiką, lyg natiurmorto, lyg gamtos peizažo dalis iš vaikiškos pasakos iliustracijos.

Negalima nepaminėti ir parodoje esančių Juliaus Zarecko darbų. Jų, savito stiliaus, bent jau šiose tradicinėse parodose, nesupainiosi. Jei darbai būtų iš taškų tai būtų puantilizmas, o dabar iš brūkšnelių (gal koks brūkšnelizmas, nesu aš stiprus prancūzų kalboje). Tai nėra taip svarbu. Bet pavadinimai tvirti. Ypač “Šokiai nuo tilto” – paveiksle žmogeliai kaip dar ir ant tilto, gal ir besirengiantys šokti – autoriaus darbo stilius neleidžia tiksliai nuspėti, nes neįmanoma matyti veidų išraiškų ar nuotaikų. Norėtųsi tikėti, kad žmogeliai nori nušokti nuo tilto dėl linksmumo ar dėl higieninių paskatų, o ne suicidiniais sumetimais (nors pažįstant autorių, tokio varianto negalima atmesti). Kitas paveikslas - “Ir rugiai, ir bedugnė” – du žmogeliai, galimai skirtingų lyčių, manytina rugių fone, virš, o gal ir ties bedugne. Tikėtina mėlyna spalva simbolizuoja bedugnę. Dėl tapybos manieros negalima tiksliai žinoti, ar tai tikra ar tik menama bedugnė, bet kuriuo atveju tai simbolizuoja pavojų, o dviejų žmonių santykiai visada yra ties bedugne. Bet turime viltį, kad viskas išsispręs. Dabar lauksim kitoje parodoje paveikslo “Ir jūra, ir iki kelių”.

Linos Nečiūnienės lizdai iš tolo atrodo lyg senovinio aukso piešiniai juodame fone, tačiau iš arčiau matyti, kad lizdai susukti iš natūralių žolelių, lyg tikri, lyg kvepėtų šienu.

Jei nebūtų parodoje Vytauto Mackevičiaus, vargu ar paroda būtų pilnavertė. Yra. Darbas pavadinimu „Saulėlydis“. Taip ir norisi užtraukti „...ten kur saulėlydžiai raudoni gęsta...“ kaip kad dainavo jau miręs klasikas.

Simboliška, kad parodoje Kristinos Darulienės ir Laimos Dzigaitės paveikslai kaba vienas virš kito. Absoliučiai skirtingų stilių ir technikos jie kažkaip nuostabiai dera ir yra iš esmės apie tą patį – Gamtą. Kristinos „Upelis Burtkaimyje“ apie upelį ir žoleles, o Laimos „Duonos padauginimas“ išdėliotas iš žolynėlių ir pūkelių. Sausų lapų spalva su visais žalais atspalviais.

Birutės Žilėnienės „Žalčio moters indas“ su penkiais indeliais „Žalčio šeima“. Kažkokia mistinė simbolika – Žilėnienė ir žalčiai. Bet Žalčio moters indas toks atrodo tiesiog skambantis, toks kokį norėtųsi turėti namie, bet kaip pagalvoji, ką jame laikyti – kopūstams per gražus, uogienei per didelis. O gal kviečiams?

Ieva Skauronė. Retai dalyvaujanti šio tipo parodose, pristatė keletą darbų, tačiau šie darbai neišsiskyrė iš bendro parodos konteksto. Gal kiek dėl to liūdna, bet suteikia viltį kitiems metams. Lauksim kitų parodų su viltimi, kad nudžiugins labiau.

P. S. Nuotraukos nepretenduoja į meniškumą, neatlieka reprodukcijų vaidmens, nėra savarankiški kūriniai... Tai tiesiog darbinė medžiaga tekstui, manytina, suteiksianti tam tikrą parodos įvairiaspalviškumo įspūdį.

Nuotraukos - autoriaus.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau