Ukmergės kultūros puslapiai

Lapkričio 4-ąją Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje viešėjęs rašytojas Ričardas Šileika, kuris yra kilęs iš Deltuvos seniūnijos Atkočių kaimo, pristatė įvairiapusę savo kūrybą. Tiesa, žodi „įvairiapusė“ tik iš dalies atspindi apimtį veiklų, kurios netelpa į tradicinius pavadinimus, todėl šalia poetas, prozininkas, fotografas rikiuojasi ir keistesni – geležėlininkas, smėlininkas, atvirlaiškininkas, kūlvertininkas, nuogirdininkas ir etc. Apie kūrybos inspiracijas, procesus ir rezultatus papasakojo pats R. Šileika, o kalbino jį S. Vasiliauskaitė-Dančenkovienė...

Renginio metu paskaitęs keletą savo eilėraščių sakei: „Tai tokie mano rašinėliai rytais, kol protas imlus“. Kada yra Tavo rašymo laikas? Ar jis kintantis, ar nuolatinis, o gal visada labai tiksliai suplanuotas?
Esu neplaningas žmogus. Pasikliauju gyvenimo pasiūlymais ir užmačiomis. Neplanuoju išalkti, gyvenimas pats mane išalkina. Neplanuoju, kad šlapinsiuos ar tuštinsiuos. Kūnas pats nusprendžia, kada jau laikas. Taip pat neplanuotinas ir eilėraščio rašymas. Krebžt, šast, strykt, šmurkšt pirmoji mintis, pirmasai žodis, pirmoji eilutė – iš paregėto vaizdo, iš nugirsto pokalbio, iš asociacijų kamuolio siūlo galo... Taip, taip, taip - rytai erdvesni, rytai tuštesni, rytai blaivesni, rytai meditatyvesni. Šviežesnė galva, lakesnis mintynas, starto tiesioji.

Ar įmanoma suvaldyti žodžius, besiveržiančius būti užrašytais, ar galima jiems paskirti susitikimo laiką? Ar jie paklusnūs, o gal pačiam tenka būti klusniam ir imtis užrašymo bet kur, net ir ne visai patogiose situacijose? O gal per eilę metų atsiranda darnus santykis su jais, nes jau gerai vieni kitus pažįstate?
Tekstų rašybai apibūdinti, manding, netinkamas valdymas. Bet kokiam veiksmui (tai yra ir rašymui) valia leisti lietis pačiam. Pasitikėti tuo vykstamu veiksmu. Kaip kad pasitikime savo dantimis, kramtančiais valgį. Kaip kad pasitikime ranka, laikančia peilį ar šakutę. Rašančiam užrašomi žodžiai nėra kas nors atskiro. Rašantysis ir rašoma yra bendruma. Žinoma, kad užrašyti tenka bet kur ir bet kada. Juk nežinia, kad nežinomoji ranka „atsuks čiaupą“.

Geležėlės, būtinai surūdijusios. Kaip pats sakei, likutinė vertė „metalų gabaliokų, atrastų netyčia“,būna niekinė. Vis tik, turėjusios statusą „nieko verta“, Tavo kilstelėtos, jos tampa ikonizuotomis. Kas Tave skatina pakelti nuo žemės, nuvalyti ir uždėti karūną, rodos, visiškai nereikšmingam, beverčiam daiktui? Ar už šio veiksmo slypi Tavo, kaip žmogaus, tam tikra filosofija?
Jokia tai ne filosofija (a propos, filosofija yra primanyta, kad susukti žmogaus protą išvedžiojimais, pateisinimais, atitolinti nuo apčiuopiamos tikrovės). Šiosios geležėlės, kaip ir daug viso ko žmogaus sukurto, tai permanentinė erozija. Vienokį grožį ir patrauklumą turi šviežiai pagaminti ar padirbinti daiktai, kitokį grožį (ir jau „sukauptą“ atmintį) turi padėvėti, nuzulinti, patrinti daiktai. Na, o geležėlės jau suvisam suvisam ir suvisam „atidirbusios“. Jau nebepririštinos prie pirminės medžiagos. Jau pakeitusios savo „pasą“. Surūdijėlės, perrūdijėlės man labai simpatiškos, estetiškos, nes absoliučiai nepretenzingos, nes absoliučiai bevertės, nes absoliučiai befunkcinės.

Siunti atvirlaiškius. Pajuokavai, kad Mailart‘ą – (liet. „pašto meną“) pradėjo menininkai, kurie buvo beraščiai. Kodėl šis menas įdomus ir raštingiems, pavyzdžiui, Tau?
Esu abiejų lazdos galų išmanytojas. Esu ir tekstininkas, ir vaizdininkas. Mano arkliukas yra šių dviejų žanrų deryba. Gi visi nuo pat mažens esame mokyti tekstą tiesmukai iliustruoti vaizdu, o prie vaizdo privalomai jungti (pa)aiškinamąjį raštą. Taip elgiamasi visur ir visada visose informacinėse plotmėse. Tačiau būtent kūryboje tai neturi galioti.

Tavo atvirlaiškių abi pusės – svarbios, nes ne tik įrašus, bet ir vaizdus sukuri pats, derindamas tarpusavyje nesusijusius dalykus. Kas dar įdomiau, kad abi pusės neiliustruoja viena kitos. Minėjai, kad tekstus rašai kavinėse. Kaip pagauni vaizdus ir mintį?
Taip, dažniausiai rašau (ir dažniausiai rašiau) kavinėse. Štai ir šiandien, Tavo, Skaiste, klausimų gavimo dieną, sėdėjau kavos restorane „Taste map“ (Gynėjų gatvėje) ir rašiau atvirlaiškį poetui ir vertėjui Kornelijui Plateliui ing Druskininkus.

Atvirlaiškio aversus, tai yra vaizdo pusę, visada paruošiu iš anksto. Parenku savo fotografijų ar sukuriu koliažą jau žinodamas, kuriam savo adresatui tai skirsiu. Brūkšteliu antrašą, klijuoju paštaženklį, klijuoju barkodo lipduką. O „išmušus palankiai valandai“ rašau tekstą, kuris vadintinas miniatiūra, reminiscencija, refleksija.

Taip, mano gaminamuose, mano rašomuose atvirlaiškiuose jungtis yra asociatyvinė.

Kairėje - Antspauduota_nuogirdos - "Nuogirdas" sumanė ir išleido "NoRoutine Books" (Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė). Kiekvienoje knygelėje - po 99 nuogirdas.
Centre - Mažosios_galerijos - Mažosios galerijos.
Dešinėje - Gruzija_Grigoleti - Juodosios jūros smėlis, Grigoleti, Gruzija. Importuotojas - Vytautas Skruibys.

Tavo tekstuose yra daug vardijimo, kuris netikėtai pasikeičia. Tie posūkiai skaitytojui atveria visai kitą matymą. Ar dažnai ne tik poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime pakeiti žiūros kampą, kad situaciją ar problemą pamatytum kitaip?
O būtent! Labai smagu (irgi pravartu!) pažvelgti kitu rakursu. Pavyzdžiui pėdindamas į darbą ar namopi, renkuosi suktelėti kitomis gatvėmis. Kad miestas man būtų vis naujas, vis nematytas. Juk dėl to žmonės renkasi egzotiškas keliones – kad „iškristų“ iš įgrisusios rutinos, kad pūstelėtų šviežiavėjis, kad vėl pajustų gyvenimo skonį. Tiesa?

Nekloto patalo ciklas –  tai Tavosios pareidolijos*. Kiek laiko jį kūrei (kuri), ką jis pasakoja? Kuo svarbus?
Iš esmės tai abstrakčios kompozicijos. O štai žiūrovas, žiūrovas ir tik žiūrovas įžvelgia jose savo prasmes, savo regėsius. Nesu linkęs aiškinti, ką tuo ketinau pasakyti, kokius kodus ir simbolius užšifravau. Kadangi man sudėliojus taškus ant „i“, nebeįsijungs žiūrovo fantazija. Tai yra žiūrovui greit taps nuobodu.

Gyvenimo kasdienybę pavadinai mažuoju teatru. Jei gerai supratau, teatras inspiravo buitinių mizanscenų ciklą iš mamos namų, Ukmergės rajone, Deltuvos seniūnijoje, Atkočių kaime. Tai fotografijos, padarytos atitraukus krosnies užuolaidą. Ar jos yra kažko nepačiuopiamo, nuolat kintančio įmažinimas? Bandymas išsaugoti? Praėjusių dienų, santykių, prisiminimo to, kas keliauja užmarštin?
Krosnį mes vadinome pečiuku. O jis fotografuotas jau kituose namuose – kai tėvai persikėlė gyventi į Aristavą (Kėdainių rajone). Tiesa, daug atminties archyvo „išlenda“ per daiktus. Kurie „sukosi“ kasdienybės visatoje. Tuo metu jie buvo paprasčiausi rakandai, įrankiai, įnagiai. O ilgainiui ilgainiausiai jie ima „kalbėti“ apie tų daiktų naudotojus. Juk per daiktus mes „prisipratiname“ ir naujas vietas, ir naują laiką. Pavyzdžiui: persikėlus į naują gyvenamąjį namą ar butą. Kai jame sudėliojame atsivežtąjį „iždą“, ta vieta tampa jaukesnė ir išsyk savesnė.

Tavo vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Ukmergės rajone, Atkočių kaime. Kokie jie buvo?
Veronikos ir Jono Šileikų gryčia stovėjo „ant lauko“ – tarp Atkočių ir Sarosčių kaimų. Bet raštiškai priklausėme Atkočių kaimui (kuriame buvo krautuvė, paštas, biblioteka). Ir toks paradoksas: Sarosčių pradinė mokykla, kurioje mokiausi, stovėjo Atkočių kaime!). Tarybmečiu tai Karolio Požėlos kolūkis, kuriam (mano atsimenamuoju laiku) pirmininkavo Algis Kopūstas (vėliau meravęs Ukmergės rajonui). Aplink mūsų sodybą augę rugiai, kukurūzai, linai buvo mano – vaiko – „nuosavybė“.

Mano vyresnieji broliai Albinas ir Petras, mano vyresniosios seserys Stasė ir Valė jau buvo palikę tėvų namus. O aš, pagrandukas, likau vienas. Kai mama eidavo į darbą, mane palikdavo pas kaimynus Kaminskus. Žaisdavome su metais jaunesniu Sauliuku jo turimomis mašinėlėmis. Grybauti ir girtuokliauti eita į artimiausiai esantį raistą (kuriame kilmingiausi grybai buvo lepšiai).

Mano atsimenamuoju / gyvenamuoju laiku mama dirbo kolūkio kiaulių fermoje, tėvas su arkliu vežiodavo gyvuliams pašarus (anksčiau paštininkavo).

Nuo ketvirtos klasės jau mokiausi Deltuvos vidurinėje, nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės gyvenau mokyklos bendrabutyje. Sekmadienį iš vakaro arba pirmadienį iš ryto atvažiuodavau Deltuvon, penktadienį po pamokų grįždavau Atkočesin (šitoks iliatyvas buvo naudotas mūsų kalboje).

Kairėje - _rūsio duobės smėliai - iš kasamos duobės rūsiui (Skirgiškėse) Ginto Kavoliūno pasemti net penki skirtingi smėliai.
Centre - _Peru - smėlis iš Peru, iš Paraco miesto. Importuotojas - Paulius Žižliauskas.
Dašinėje - _Izraelis - smėlis iš Izraelio, Kinareto (Galilėjos) ežero pakrantės. Importuotoja - Liuka Jonynaitė.

Esi smėlių rinkėjas nuo 2005-ųjų. Smėliavimu užkrėtei ir kitus. Smėlininkų bendruomenė didėja. Dabar turi pačių įvairiausių rūšių smėlio, iš  įvairiausių žemės kampų nuo Indijos, Australijos iki  Ukmergės rajono. Nuo ko tai prasidėjo ir kuo pavirto? Kokia Tavo turimų smėlių geografija? Procesas?                                    Pirmoji smėlio siunta atkeliavo iš Danijos, iš rašytojo Hanso Kristiano Anderseno gimtosios Odensės. 2005-aisiais minėti šio rašytojo dušimtieji metai. Ta proga tuo metu Vilniuje buvojęs danas Gunnar Madsen sumanė šį jubiliejų „pažymėti“ ir Lietuvoje. Papuoliau į jo sumanyto projekto „Pasaka nepasaka“ autorių grupelę. Mano sukaltai smėldėžei, kurią įvilkau į galerijos interjerą, smėlio Odensėje prikasė ir transportavimu Lietuvon pasirūpino tasai Gunnar. Taigi daniškojo smėlio į Lietuvą buvo atgabenti aštuoni šimtai kilogramų! Lyg ir juokinga, bet tai absoliutus faktas: Danija tiek kilogramų „suliesėjo“, o Lietuva tiek kilogramų „papilnėjo“.

Tačiau smėlio kolekcionavimas neliko tik pliku kolekcionavimu ar tam tikra manija. Tai virto draugiškiausiu žaidimu, labiausiais mainais. Supakuoju įvairius smėlius į polietileninius maišelyčius ir dovanoju tokius suvenyrus draugams ir pažįstamiems. O jie - kada ir kur buvodami - prisimena mane ir pasemia kas žiupsnį, kas saują, kas kelias rieškučias tenykščių smėlių. Tame žaidime, be abejonės, yra džiugesio, azarto, malonumo. Antraip jis nevyktų...

Smėlių geografija įvairiausia: Australija, Argentina, Jungtinė karalystė, Jungtinės Amerikos valstijos, Jungtiniai Arabų Emyratai, Dubajus, Austrija, Brazilija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija, Norvegija, Graikija, Etiopija, Kuba, Laosas, Kinija, Hercegovina, Gruzija, Indija, Himalajai, Islandija, Ispanija, Italija, Izraelis, Japonija, Jordanija, Juodkalnija, Kanada, Kroatija, Pietų Korėja... Oi, jau liaujuosi vardindamas, nes visą tekstą užims vien šalių pavadinimai.

Vis ieškau Ukmergės. Papasakok apie ukmergietiškus ar ukmergiškių Tau padovanotus smėlius – kokios jų istorijos, kuo jie ypatingi?

Gausiausiai man yra pridovanojęs Arūnas Kulikauskas. Iš Floridos, iš Pietų Karolinos, iš Arizonos, iš Kalifornijos, iš Naujosios Meksikos valstijų, iš Pietų Afrikos, iš Pietų Korėjos ir iš Samantonių - 59 metrų gylio gręžinio. Nuo savęs man lauktuvių dar pridėjo Oksana Judakova – iš Šiaurės Tailando, Pai apylinkės.

Ukmergiškė tapytoja Lina Zareckaitė kelis kartus parvežė smėlio iš Norvegijos įvairių vietų (Brandal, Oppdal, Refviksanden) ir iš Turkijos (Alanijos).

Liaušių kaimo smėlio įteikė Giedrė Širmenytė, Pašilės smėlio įteikė Dalia Mikonytė. Iš Šventosios (Palangos savivaldybė) pasėmė Vaiva Kuodytė. O Taujėnų bibliotekininkės Gražinos Žukauskienės daržo smėlio mano naudai pakasė josios vyras Algimantas Žukauskas.

O štai lapkričio dešimtąją Loreta Burokienė Vilniun man atgabeno smėlio iš gimtojo krašto – Sarosčių. Vienuolika kilogramų!

Kairėje - Gelržėlė.
Centre - Geležėlė.
Dešinėje - Geležėlė.

Ne dažnam menininkui per visą gyvenimą pavyksta įsteigti galeriją. Tu gi kuri „mažąsias galerijas“ ir dovanoji jas kietiems. Kaip buvo sukurta pati pirmoji?
Miniatiūrinių, delnan telpančių mano „Mažųjų galerijų“, kurios yra pagamintos iš degtukų dėžučių, sukūrimo idėja kilo iš „Mažosios galerijos“, gyvavusios Druskininkų mieste. Druskininkų dailininkų grupė „3x“ minėjo „Mažosios galerijos“ penkmetį (jeigu nepainioju, tai 1998-ųjų birželis). Tada ir šastelėjo galvon mintis, kad jiems palanki valia ir proga dovanoti būtent „Mažųjų galerijų“.

Šiemet – trisdešimt metų nuo Tavo pirmosios knygos „Kalvaratas“, kuri turi sąsajų su Ukmerge, išleidimo. Kokių?
„Kalvarato“ siužetai, vietos, pavardės iš gimtųjų apylinkių, iš andainykščio meto. „Kalvarato“ eilėraščius pradėjau užrašyti 1998-aisiais ar 1999-aisiais. Daug jų „radosi“ Vilniaus centriniame pašte (Gedimino prospekte). Ten ir tada erdvioje salėje stovėjo padėvėti krėslai. O ilgastaliai buvo atskirti pertvaromis. Klestelėdavau - ir „keldavau“ iš atminties dar garuojantį būtąjį, jį pamakaluodamas, patirštindamas.

Knygaitės pavadinimas mano buvo užrašytas „Dienų kalvaratas“. Labiausiai ačiū ir ačiū Donaldui Kajokui, kuris nubraukė „dienas“.

Tavo kavos šaukštelio atspaudai, pakeitus mastelį, žadina vaizduotę. Kiek svarbi vaizduotė gyvenime – buitiniame, kūrybiniame?  
Manding, vaizduotė labiausia naudinga ir verta meno dalykuose. Kai galvoje „atsivaizduoja“ įvairiažanris, margaplunksnis, daugiaformis pasaulis – ir gimsta knygos, paveikslai, fotografijos, šokiai, dainos, spektakliai, kinas etc.

O realybėje vaizduotė dažniausiai yra (kaip) šuniui penkta koja. Ji prikuria iliuzijų ir utopijų, mala ir permala būtąsias patirtis, prisėja smegenis įsivaizdavimų, prikala daug kliūčių. Realybėje vaizduotė yra nebūtiniausia.

Pareidolijos [reikšmė - apačioje].

Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Kokios taisyklės ir tikslas?
Absoliučiai jokių taisyklių ir jokių tikslų! Nes tai pragmatiškai ir ekonomiškai nereikalingas veiksmas. Tačiau toks mano atrastas, pastebėtas, platinamas padraugavimo būdas pagerina nuotaiką, pažvalina savijautą. Podraug su manimi kelioms sekundėms tūptelėti draugėn „pasirašo“ atviri, gyvybiški, laisvi žmonės. Surūgėliui, kontrolieriui, „važnai asabai“ tai tiesiog neįveikiamas everestas.

Dar vienas Tavo žaidimas – kūlversčiai. Juos pavadinai paišdykavimais, kartais norint kažką pasakyti.
Dažniausiai aš nieko nenoriu pasakyti. Dažniausiai aš paprasčiausiai geidžiu pabūti, pasismaginti, padidinti gyvybingumą, sujudinti pastingusias energijas savyje. Nes, Skaiste, argi ką nors nori pasakyti šokčiojantis, bėgiojantis, šėliojantis vaikas? Toli gražu, kad ne. Jam paprasčiausiai smagu gyventi, gera gyventi.

Be kita ko, dar esi ir nuogirdininkas. Išleidai nuogirdų knygų. Koks jų turinys ir konceptas? Ar teko ką nors nugirsti Ukmergėje?
Nuogirda – tai iš bendro pokalbio (mano ausimis) „išnešta“, „išpešta“ frazė. Kuri be kalbėtos temos nebetenka bendraties, ir įgyja paradoksalumo. Laikausi grynumo – kad a) turiu nugirsti savo ausimis b) tik kur pats dalyvauju akivaizdžiai / ausigarsiai. Persakyta ar išgirsta per žiniasklaidos kanalus mano nuogirdynui netinka.

Jau seniai patyriau, kad kalbantysis pats nefiksuoja, „negirdi“, ką šneka. Žinoma, gali atpasakoti apkalbėtus dalykus, bet tikslių sakinių ar išraiškų nepamena. Galiu pasigirti, kad labiausiai „išsilavino“ mano girdimumo lygis, kai ėmiau nugirsti pats save.

Taip, Ukmergėje lapkričio ketvirtąją nugirdau menininką Egidijų Darulį: „Aš kairiarankis, tai ir antras galiu būti“.

Ukmergėje išsitraukei sutartį, kuria renginio dalyviai buvo įpareigoti nedovanoti Tau gėlių. Sutarties pasirašymą ir laikymąsi pavadinai fluksus veiksmu. Tiesą sakant daugelyje Tavo veiklų matau fluksus. Kuo Tau artima fluksus mintis?
Nes tai pats gyvenimas, nes tai laisvas gyvenimas. Be nustatytų taisyklių, į(si)kaltų įsitikinimų, be (savi)prievolės, be bažnytinių ir valstybinių privalomų ritualų, be melagingo etiketo, be šunuodegiavimo, be siekio laimėti, nugalėti, užimti.

Štai pakartosiu, ką esu sakęs Gediminui Kajėnui, rašiusiam apie Jurgį Mačiūną: Fluxus neturi jokio stiliaus, fluxus nepriklauso jokiai meno ar nemeno epochai. Fluxus reikšmingumas yra vienkartinis. Tik kai „vyksta“ – lygiai kaip mūsų gyvenimo ši diena, ši valanda, ši minutė. Po to jau nebe fluxus, o tik fotofiksacija, užrašytos istorijos. Paveldas ir muziejai – nėra fluxus. Fluxus neparankus rafinuotam vartotojų skoniui, tai sprangi ašaka gerklėj, krislas aky. Sūrūs ledai be glaisto. Žuvis, įdaryta žiurkėmis. Kiaulė, kimšta poezija. Fluxus net nebūtinai yra menas. Fluxus yra palaidas žaidimas.

Ačiū už atsakymus

* Pareidolija (gr. παρα- 'klaidingas' + είδωλον 'atvaizdas') – sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas suvokiamas kaip konkretaus žinomo objekto vaizdas ar garsas. Tipiškas pavyzdys – debesys, kuriuose dažnai galima įžiūrėti atpažįstamų figūrų kontūrus.

Menininko, įsitaisiusio akmeninėje vonioje, fotografija - Sonatos Žalneravičiūtės.

Kitos nuotraukos bei reprodukciniai foto fiksatai - Ričardo Šileikos.