Ukmergės kultūros puslapiai

ERDVĖS A. B.

Juozas Užupys

Tapytojos, o gal, atsižvelgiant į platesnį, nei parodoje eksponuojamų, jos kūrinių struktūrinį ir geografinį kontekstą, išmaniojo dailiųjų spalvinių plėmų bei linijų dėliotojos Aušros Bartkutės-Deviatnikovos kūrybos paroda Kultūros centro parodų galerijoje (duplete su Jurga Jackevičiūte-Sally) nepasižymi eksponuojamų kūrinių gausa: vienaip pažiūrėjus - jų 11-ka, kitaip - 13-ka, o, jei jau labai atidžiai apžvelgti eksponuojamų paveikslų konstrukcijas, gal net 14-ka ar 15-ka... Na, bet čia jau šių eilučių autoriaus kvailoko noro pasirodyti mokančiu atidžiai žvalgytis tiek į aritmetiką, tiek į paveikslų išorę, tiek ir į jų spalvines gelmes, atspindžiai...

Taigi 11-ka... Čia vėl gi galima pradėti postringauti apie vienetų vienį, vienetainę dvejybę ir kitas mažai sąmoningas banalybes, bet, ko gero, užtenka pasakyti, kad tie 11 kūrybinių darbų sodriai užpildė tikrai namažą KC galerijos salę, o tai byloja apie tai, jog kiekvienam iš jų (kūrinių) yra reikalingas nemažas sienos plotas beigi vizualinės galerijos erdvės "gabalas". Sunku, žinoma, teigti  ką nors labai kategoriško, bet atrodo, jog p. Aušros kūrybinės intencijos jau nemenką laiko tarpą yra susijusios būtent su vizualinių erdvių užvaldymu, todėl ir jos paveikslų dydžiai bei dažais (ir ne tik) juose sudėliotos konstrukcijos pirmiausiai atlieka būtent šią rolę.

Gal tas žodis "konstrukcijos" ir nėra labai artimas estetikos atributų žodynui, bet dailininkės paveikslų tematinė, stilistinė bei struktūrinė įvairovė tiesiog verčia naudoti būtent jį. Juk net ir tie 11 paveikslų, sukurtų, iš esmės, per keletą paskutiniųjų metų, yra pastebimai skirtingi ne tik savo turiniu, kas yra tiesiog natūralu, bet ir kūrybine stilistika bei atlikimo metodika. Ekspozicijoje matome ir "Žiniuonės palaiminimą", kurį galima pavadinti sąlyginai realistiniu paveikslu, nes jame nesunkiai įžvelgiame kelias antropomorfines figūras, ir vis dar sąsajas su pievų realybe išlaikanti "Pagramančio pievų dvasia", ir lyg iš M. K. Čiurlionio paveikslų nužengusių, dekoratyviai abstrahuotų, bet dar atpažįstamų, gamtovaizdžių detalių sudėliotą "Į žemę", ir jau visiškai abstrakčius, bet dar iš konkrečių vingiuotų ir tiesių linijų sutvertus "Vidūvasaris"" bei "Nestabiliai". Šalia pastarojo kabanti "Trūkinėjanti ramybė" jau "sumontuota" tik iš švelnaus fono ir vertikalių brūkšnių sankaupos... Gi kalbant apie naujausią (ko gero?) autorės susižavėjimą - purškiamų dažų pagalba kurti daugiasluoksnius, pustonių pilnus paveikslus, parodoje galime apžiūrėti net tris taip sukurtas dideles drobes: "Prieš gimstant", "Gaisruose" ir "Bayraktar arba angelas sargas". Juose jau gerokai mažiau net ne tiek realių, kiek, apskritai, apibrėžtos formos detalių, viskas susilieja tarsi į keliaspalves miglas, dūmus ar rūkus, kuriuose ryškėja tamsiais ar šviesiais dažais sukūriamos šviesumos ir tamsumos, paviršiai ir gelmės...

"Nesvarumo būklė" 2022   "Vidūvasaris" 2022

Visas šis parodoje dailininkės žiūrovui pristatytų kūrinių "suklasifikavimas" tik dalinai atspindi tai, jog visi šie paminėti ir nepaminėti paveikslai į parodą atkeliavo ne tik tam, kad parodytų p. Aušros kūrybos metodikos įvairovę ir dailininkės talentą, bet, manytina, ir tam, jog savo sankaupoje apvaldytų ir visą galerijos salės erdvę. Gal tai tik įspūdis, bet jei žvelgti tik į paveikslų toną, tai jie, apžiūrinėjant juos nuo įėjimo durų link kairiosios galinės sienos, nutapyti šiek tiek vengiant ryškių spalvų, kiekvienas vis tamsiau, ir "rikiuotę" užbaigiant tamsiu, net niūriu (nors ir vizualiai žaismingu") "Gaisruose". Gi priešingoje galerijos salės galinėje sienoje pakabinti "Nesvarumo būklė" ir "Prieš gimstant" labai gražiai papildo vienas kitą harmoningomis geltonai-raudonai-mėlynomis spalvinėmis dėmėmis, o viename matomas konkrečias paveikslų detales - kitame išpurkštais "užrūkinimais". Žodžiu, jei į A. Bartkutės-Deviatnikovos kūrinių parodą žvelgti tik kaip į bendratį, laikinai įsikūrusią Kultūros centro parodų galerijos pirmoje salėje, neabejotinai konstatuotina, kad ji yra vientisa, gražiai įsikūnijusi salės erdvėje, leidžianti galerijos lankytojui pajausti kažką daugiau nei tik vizualiai sterilių salės sienų baltumą ir juo išryškinamą spalvų ar linijų ramų minimalizmą, arba atvirkščiai, šėlsmą paveikslų stačiakampiuose.

Tačiau vis tik tenka pastebėti, jog yra ir kita medalio, ar Mėnulio, pusė. Tai, jog parodinė dailininkės kūrinių ekspozicija "įveikė" galerijos erdvę, visai nereiškia, kad tam yra būtinai reikalingas stilistinis paveikslų ar kitų kūrinių margumynas, kad parodinę ekspoziciją privalu komponuoti atsižvelgiant tik į kokius nors antrinius kūrinių "bendrumus" - dydžius, formas ar pan. Šiaip ar taip, paveikslai, įkurdinti parodinėse erdvėse, pakankamai smarkiai įtakoja vienas kitą, papildo, arba atvirkščiai, disonuoja, trikdo žiūrovo dėmesį. Todėl, šia prasme apžvelgiant jaunosios dailininkės parodai atrinktą kolekciją, vis tik reikia pasakyti, kad jos paveikslų vizualinė įvairovė ne itin prisidėjo prie galimai dar įspūdingesnio parodos įvaizdžio, o gal net ir atvirkščiai... Jei truputį atitolti nuo konkrečios parodos ir mintimis nuklysti į kitus menininkės ekspozicinius pasirodymus (na, ne tiek jau daug aš jų mačiau, ale vis tiek...), vis tik iš atminties griūvėsių "lenda" atsiminimai apie vieną ar kitą iš bendro parodinio konteksto "krentantį" kūrinį, kuris savaime lyg ir nėra blogas, bet bendrą parodos "audinį", bent jau mano subjektyvia nuomone, vis tik ardantis. Grižtant į aptariamąją parodą, lyg ir sunkoka būtų paminėti ką nors panašaus, nebent "Prieš gimstant". Šis "purškinys", lyg ir solidžiai atlikinėjes savo "rolę" bendroje parodos "scenoje", vis tik, apžiūrinėjant jį iš arti, bent man asmeniškai, pasirodė nepakankamai gražiai harmonizuotas jo spalvinių plėmų dydžių, formų bei jų kontūrų linijų grakštumo prasmėmis. Taigi lyg  ir leidžiantis jo autorei papriekaištauti dėl nepakankamo "techninio" kūrinio tobulumo.

Bayraktar arba Angelas sargas" 2022   "Pagramančio pievų dvasia" 2021

Atsisukus į kitą parodų salės galą ir žiūrint į "Bairaktar arba Angelas sargas", to pasakyti tikrai nebūtų galimą. Visos paveikslo detalės išpildytos kruopščiai, kokio nors "techninio" ar technologinio broko elementų tikrai nematyti, bet...

Pradėsiu nuo šiek tiek toliau, plius, pasakysiu, jog tai asmeninė mano nuomonė, nebūtinai pretenduojantį į absoliučią tiesą, Žodžiu, p. A. Bartkutė-Deviatnikova jau ne kartą yra bandžiusi į savo paveikslus įvesti tam tikrus papildomus elementus-medžiagas (siūlus, vielutes), tuo siekdama išgauti savotišką medžiaginį dualizmą, plokštuminį erdviškumą ar tiesiog ryškų kontrastą. Teigti, kad šie gana drasūs eksprimentai visada buvo sėkmingi, nedrįsčiau, bet jaunos menininkės siekis išbandyti naujus meninius junginius neabejotinai kėlė pagarbą. Kalbant apie aukščiau paminėtą paveikslą, pagarbos kiekis nesumažėjo, bet konstatuoti, kad p. Aušrai pavyko į vieną meninę struktūrą organiškai sujungti "minkštą" spalvinę tapyseną ir super kietus mechaninius brūkšnius, vaizduojančius lyg ir paukštį, lyg ir lėktuvą, lyg ir nelabai svarbu  ką - nedrįstu. Žvelgiant per teminio pasakojimo prizmę viskas lyg ir suprantama: tamsūs "karo sūkuriai" apačioje, skaidriai spindulingas Angelas sargas, išskėstais sparnais - viršuje, bet spalvinė ir grafinė harmonija turi savo taisykles bei dėsnius, tad pasirinktos išraiškos priemonės buvo perdaug kardinaliai skirtingos, kad susijungtų į vienį. Nors, jei grįžti beveik į šio rašinio pradžią, galima teigti, kad tas "Bairaktaro..." brėžinys, budamas vizualiai gana silpnas, žvelgiant iš toliau yra beveik nematomas, todėl, paradoksas, lyg ir "antrinė" paveikslo vizualinė struktūra "ant savo pečių" puikiausiai išlaikė sąsajas su kitais parodos paveikslais...

Pabaigai (senai laikas) reiktų pasakyti, jog dailininkė ir menininkė A. Bartkutė-Deviatnikova yra neabejotinai jauna ir gabi tapytoja ar, pasikartosiu, išmaniojo dailiųjų spalvinių plėmų bei linijų dėliotoja, sprendžiant iš šioje parodoje matytų įvairiais kūrybiniais metodais atliktų kūrinių galinti labai kvalifikuotai jais (metodais) "groti", taip demonstruojant įvairialypį spalvų ir linijų "muzikės" talentą, kuriam, žinoma, linkime nuolat bręsti ir palikti kūrybinio kelio pakraščiuose jaunatviško blaškymosi elementus, nors, ką ten, ir visai neskubėti naudotis šiuo patarimu bei palinkėjimais...   

Fotografijos Vytautės Ribokaitės ir Aušros Bartkutės.

NOSTALGIJĄ IR OPTIMIZMĄ KELIANTYS JURGOS ASAMBLIAŽAI

Sigitas Labanauskas

Ukmergės kultūros centre vyko Jurgos Jackevičiūtės, kituose sluoksniuose dar žinomos kaip Sally, kūrybos paroda. Gal tiksliau parodėlė, nes darbų nėra daug. O visai tiksliai – asambliažų paroda.

Asambliažai Ukmergės kultūros centre taip pat nėra labai dažnas reiškinys, todėl gal reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.

Man labai patiko žodyno paaiškinimas kas yra Asambliãžas – tai vyriškos gimiminės daiktavardis, kas savaime jau yra abejotinai politkorektiška. O toliau dar geriau - Asambliažas - (pranc. assemblage - (su)jungimas; sk. asambl'ažas): 1. tos pačios veislės (kartais ir skirtingų veislių) vynuogių, išaugintų skirtingose vietose, sulčių maišymas, norint pagaminti geriausių savybių putojantį vyną; 2. men. modernistinės dailės kūrinys iš atskirų daiktų ar jų detalių. Tiesiog nuostabu – vynas ir menas visada tarpusavyje gerai dera, o ištartas prancūziškai dar labiau. Bet grįžtam ant Ukmergietiškos žemės.

Jurga, viena iš tų retų, dalyvaujančių Kultūros centro parodose, Ukmergės miesto patriotų. Šioje parodoje, gal kiek labiau besiorientuojanti į miesto praeitį, nei į dabartį. Šioje parodoje nemažai atsispindi senosios Ukmergės gyventojų – žydų – atminties motyvai, senosios, ne taip senai išnykusios Ukmergės vaizdai. Miesto istoriją vertinti galima įvairiai, bet šioje vietoje Jurga nemeluoja – Ukmergė kelis šimtmečius buvo žydiškas miestas – patinka mums tai ar ne.

Parodoje išryškėja asmeniniai (suasmeninti) autorės potyriai – vaikystės nuotraukos (nebūtinai autorės) ant senų miesto statinių lentų. Pasak autorės, galvoje viskas kaip sename sandėliuke sluoksniais nugulę visokios atminties atplaišos. Kaip pati vadina – „pasenusios kasdienybės detalės“. Ir tokia kiekviena atplaiša pažadina vis didėjančius atsiminimus. Sena lenta su dviem surūdijusiais vinukais kelianti kažkokį nesuprantamą nostalgišką jaudulį – matyti, kad lenta sudulėjusi nuo laiko ir gamtos poveikio, kadaise buvusi namo sienos dalis, o vinukai laikė kokį nors svarbų apdailos elementą. Senos Ukmergės miesto nuotraukos, įvilktos į juodą medžiagą, į kurias žiūrime lyg pro tvoros, lyg pro laiko plyšį, su namais, kurių paskutinis išnyko mažiau kaip prieš dešimtmetį. Nuotraukų fragmentuose matyti vietomis Ukmergės senamiestyje išlikę užrašai jidiš kalba, daugeliui matyti nuo vaikystės.

Nėra ko slėpt, man Jurgos asambliažai kelia visokių jausmų – nuo visai kraštutinių (pvz.: kas yra menas?) iki asmeniškumų (vynas-asambliažas ir nostalgija). Žiūrint parodą iškyla ir mano asmeniniai potyriai, kurių niekaip negali išvengti ir „didesni“ stebėtojai-rašytojai. Aš taip pat ukmergietis, kad ir pirmos kartos, bet šis miestas jau yra mano – pilkais dulkinais mūrais, iš po apsilaupiusių sienų lendančiais „smetoniškais“ užrašais, su namais kurių nepribaigė sovietizacija, bet dabar jau baigia pribaigti privatizacija ir renovacija. Belieka nubraukti skūpią vyrišką ašarą ir grįžti prie Jurgos darbų.

Parodoje, be žydiškos tematikos yra net ir dzūkiškas triptikas „Dzūkų džiaugsmas“. Tikriausiai ankstyvosios kūrybos, nes datuojamas 2011 m. Sprendžiant iš darbų – dzūkai kuklūs žmonės, arba jų džiaugsmai irgi kuklūs. Vienas triptiko darbas su labai mielu, pamokomu tekstu dzūkiška tarme. Manyčiau apie optimizmą. Šalia teksto, trys tuščios skardinės, tikėtina nuo kondensuoto pieno, kaip neišsipildžiusių lūkesčių tara, bet su viltim, kad vėl, kada nors, bus pilnos. Kitame darbe, gražaus tarybinio tapeto fone nutrintas vaikiškas batelis, apyvokos daiktai ir du medaliai, atsukti ne paradine puse. Todėl neaišku kokios valstybės ir už ką gauti. Pagal stilistiką ir Dzūkijos krašto geografinę padėtį, galima manyti, kad tai Lenkijos Respublikos apdovanojimai (nors nebūtinai). Manytina, kad medaliai gerbiami, bet jais ne itin didžiuojamasi. Trečiojo triptiko didžiąją dalį užima sidabrinės eglės šakos ir tekstas apie kelionę geležinkeliu per Užkaspijo dykumas. Labai didelis minties viražas. Autorė palieka daug vietos apmąstymams, nors reikia sutikti, eglės geležinkelis ir smėlis būdingas Dzūkijai. Apžvelgiant visą triptiką galima susidaryti autorės pažiūrį į Dzūkiją – sunkiomis sąlygomis ten gyvena neturtingi, bet optimistiškai nusiteikę žmonės.

Jurgos kūrybą galima vertinti galima visaip, bet Ukmergės menininkų kurie apdainuoja ne gimtą kaimą su jo smutkeliais, bet miestą ir jo istoriją – nėra daug. Anokia čia paslaptis – saldų atvirukinį saulėlydį nutepti yra gerokai lengviau, nei iš atplaišų kurti nostalgiškas istorijas.

Kaip jau minėjau, parodoje darbų nėra daug, bet kiekis niekada nenulemia kokybės. Nekasdieniška paroda.

Nuotraukos ir reprodukcijos Vytautės Ribokaitės.