Ukmergės kultūros puslapiai

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta Kazimieros Zimblytės-Kazės kūrinių paroda, kurioje eksponuojami darbai iš Ramučio Petniūno privačios kolekcijos. Atidarymo metu dalintasi prisiminimais, mintimis apie Kazės asmenybę bei kūrybą, palytėjimus. Atsigręžta ir į rašytinį menininkės palikimą.

Kazimierai Zimblytei, po savo kūriniais pasirašinėjusiais tiesiog Kazė, šių metų balandį būtų sukakę 90 metų. Simboliškai parodoje eksponuojama 90 jos darbų.

Parodos kuratorė – Kristina Darulienė, vyresnioji bibliotekininkė edukacinei ir projektinei veiklai, dailininkė (nuotr. - viduryje). Jos kvietimu ukmergiškiai gali pamatyti darbus, sukauptus R. Petniūno kolekcijoje. Parodoje eksponuojami originalūs piešiniai, koliažai, mišria technika atlikti darbai.

K. Zimblytė (1933 – 1999), kilusi iš Ukmergės rajono, Briedžiūnų kaimo, viena pirmųjų ir viena žymiausių abstrakčios dailės kūrėjų Lietuvoje. Tačiau jos palikimas iki šiol Ukmergėje nėra įamažintas.

Abstrakcija gali pasirodyti visiškai nesuprantama arba priešingai – atverti daug prasmių. Tad abstraktusis menas reikalauja pasiruošimo jį priimti. Ne visi tą pasiruošimą turi. Todėl Kazė ne tik savo gyvenamuoju metu, bet ir dabar vis dar daugelio nesuprantama. Jau tuomet ji buvo šuoliais pralenkusi laiką, bet ir šiandien modernus minimalistinis menas ne visiems yra priimamas. Kur kas paprasčiau perskaityti aiškiai išreikštą naratyvą (peizažą, natiurmortą ar kt.), nei bandyti suvokti abstrakcijos labirintą.

(Ne)įvertinimai

K. Zimblytė gimė 1933 metais Briedžiūnuose. 1959 metais baigė Valstybinio dailės instituto tekstilės studijas. Nuo 1960 metų dalyvavo parodose, tačiau darbus ilgą laiką eksponavo tik privačiose erdvėse. 1988 m. surengta pirma personalinė paroda Dailės parodų rūmuose Vilniuje.

Tyrinėtojai pažymi, kad K. Zimblytės darbuose svarbus medžiagiškumas, materijos sukeliami pojūčiai. Kurdama ji naudojo – plėšė ir kombinavo – įvairias medžiagas, tapybą derino su ansambliažu, koliažu, pjaustė ir vėl siuvo paveikslo drobę. Tai buvo drąsūs ir novatoriški eksperimentai.

Kazė nepriklausė spalvotųjų dailininkų grupei, plaukė prieš srovę.

Iš pradžių tapiusi į geometrines figūras suskaidytas abstrakčias kompozicijas, vėliau Kazė perėjo prie monochrominės juodos ir rudos spalvų tapybos, o vėlyvuoju laikotarpiu susitelkė į baltą spalvą. Ji naudojo dažų purškimo techniką, dažnai tapė niūriomis spalvomis.
„Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės... [...]... Spalva juodo tymo...“, – rašė ji. Spalvų menininkė sėmėsi iš gamtos, aplinkos – pievų, sniego, rūko.
„Rūkas liko ant pievų mano... Rūkas, kuris visada su manimi...“, – rašė ji dienoraštyje.

K. Zimblytė kūrė ir balto popieriaus juostų instaliacijas. Tuo metu tai buvo visiška naujovė.
Savo eksperimentais septintajame dešimtmetyje menininkė išplėtojo vieną radikaliausių abstrakčiosios materialios tapybos krypčių. Tokia drąsa anuomet ją nustūmė į oficialaus meninio gyvenimo užribį. Dėl priešinimosi tuometinei santvarkai menininkė patyrė socialinį atstūmimą ir asmenines nesėkmes, sukėlusias skausmingų išgyvenimų. Gal todėl Kazės kūriniai subtilūs ir kontempliatyvūs.

K. Zimblytė mirė 1999 m. Vilniuje, palaidota Ukmergės rajone, Siesikų kapinėse.

Išjautimai

Kolekcininko K. Petniūno (nuotr. apačioje - viduryje) susitikimas su Kazės kūryba įvyko per kitą Ukmergės menininką. „Raktiniai žodžiai buvo Ukmergės kraštas ir Leonas Strioga“, – pasakojo jis. Su L. Strioga kolekcininkas bendravo kelis dešimtmečius, turi įsigijęs nemaža jo kūrinių ir dalyvavo jubiliejinės parodos, kuri buvo skirta menininko devyniasdešimtmečiui, organizavime. O šįsyk minimas Kazės devyniasdešimtmetis. „Viską žmogus darai vedamas jausmo“, – kalbėjo kolekcininkas. Savo jausmą jis įvardijo meile – tai meilė pažinimui, kūrybai, autoriui. Pasak R. Petniūno, meno kūrinį sudaro kelios dedamosios, todėl jis skaitomas tiek intelektualiai, tiek jutimiškai. O abstraktusis menas atveria daug patirčių – ir intelektualių, ir jutiminių – ir tas pažinimo „žaidimas“ gali tęstis be galo. „Kartais stabteli prie darbo ir iš pradžių jis pribloškia savo nesuprantamumu. O po kurio laiko tiesiog išjauti“, – dalijosi kolekcininkas. R. Petniūną ir žavi tas pažinimo džiaugsmas – galimybė pabandyti suprasti. Kolekcininkas papasakojo ir apie mistinius ženklus, sutapimus.  Kai „Aido“ galerijos vadovė Birutė Patašienė, su kuria menininkė gan artimai bendravo, sužinojo apie Kazės mirtį, tai buvo tokia sukrečianti žinia, kad net spengė galerijoje tyla, ir tuo momentu nukrito Kazės paveikslas. „Žmonės linkę interpretuoti ženklus, – sakė R. Petniūnas. – Kurį laiką Vilniuje sklandė kalbos, kad krisdamas paveikslas ir užmušė Kazę“. O gruodžio 1-ąją, parodos Ukmergėje atidarymo dieną, pranešta apie ypač didelį saulės aktyvumą. „Nežinia, kaip pati Kazė vertintų mūsų susiėjimą ir jos kūrinių rodymą“, – svarstė R. Petniūnas. Vėlgi, norint galima įžvelgti ženklą, kad atidarymas vyksta su Kazės valia. Pasak kolekcininko, Kazės laisvė tapyboje sutapo su Lino Katino laisve. Abu menininkai pasižymėjo netradiciniu, nešablonišku, kitokiu – laisvu – mąstymu.

Kolekcininkas skaitė Kazės mintis apie erdves, laiką. „Bet kuris interjeras, vieta, kurioje esu aš ir kurią nors truputį pakeičiu, kuriame esu aš, jeigu spėjau ką nors pridėt prie to, nuimti nuo to, yra mano pasaulio prisiglaudimas. Bet kuris gabalas iš mano pasaulio, pateiktas viešam ar pusiau viešam dėmesiui, yra mano paveikslas“,  – rašė Kazė. R. Petniūnas atkreipė dėmesį, kad Kazei viena vertus laikas neegzistavo, nes dauguma jos kūrinių – be datų, kita vertus, ji rašė dienoraščius, kuriuose užfiksuotos datos. Po kūriniais dažniau pasirašydavo vien žodžiu Kazė. „Egzistavimas laike, erdvėje be jokių tarpų, be jokių barjerų, neskaičiuokit. Neskaičiuokit tos erdvės. Nustokime skaičiuot žmogaus egzistenciją šioje žemėje ir būsime čia ilgiau negu leista skaičiams būti. Ne todėl, kad aš nenorėčiau, kad man skaičiuojamas būtų laikas. Ne. Nereikia skaičiuot žmogaus buvimo žemėje. Žmogaus atsiradimas ir išėjimas turi būt neskaičiuojamas jokiais skaičiais“, – manė Kazė.

Kolekcininko rinkiniuose yra Kazės užrašų, kurie nebuvo publikuoti.

Nors Kazė buvo viena novatoriškiausių savo laikotarpio kūrėjų, paskutines gyvenimo dienas ji leido skurde ir vienatvėje. „Ką reiškia gyventi vienai, gyventi skurde ir vis tiek kurti ir neieškot kompromiso, nepasiduoti“, – kalbėjo kolekcininkas. Kazė rašė ir apie buvimą nesuprastai. „Labai keistas jausmas. Lyg ne savo namuose būčiau, lyg ir kokia komandiruotė. Gal todėl, kad nėra šuns. Gal todėl, kad man pačiai labai labai poilsio norisi nuo tos aplinkos“, – rašė Kazė apie nepriėmimą, nepritapimą. „Nemalonu būti su žmonėmis, kurie manęs nemyli. Mano mažam pasauly reikia, kad mane mylėtų. Nemyli manęs niekas – rašė ji. –  Visokios gudrybės ir niekšybės. [..] Visokie falšai, visokios simuliacijos. Ir viskas yra labai labai mini.  Nei maksi falšas, nei maksi gudrybė. Ne man tas pasaulis“, – mąstė dienoraščiuose.

Kūrybai buvo reikalinga vienatvės ramybė. Kazė rašė apie jos svarbą: „Laimė būti vienatvėje. Ramybė mus vargina. Esi vienas. Vienas nuostabioje vienatvėje. Vienatvė suprantama tik išrinktiesiems. Esu vienatvės žmogus. Ačiū tau, Dieve, bet negaliu laikyti nei katės, nei šuns, nei arklio, nei mylimo žmogaus. Už tą, ką gaunu, kiekvieną privilegiją, irgi reikia mokėti. Ir sakau, ačiū tau“.

Menininkė suvokė užrašų reikšmę, vis tik rašė sau: „Ant manęs galėtų ne vienas apsiginti disertaciją. Gal menotyrą? O aš rašinėju sau atvirlaiškius, mėgstu klausytis savo laiškų žodžių, ypač čia, kai sėdžiu Briedžiūnuose“. R. Petniūnas Kazės užrašus sakė vertinąs kaip poeziją, kelionę jausmu.

Pasak kolekcininko, „vienatvė“ ir „Briedžiunai“ buvo du svarbiausi žodžiai Kazės tekstuose. Tėviškė jai buvo be galo brangi. Viename dar mokyklos laikų darbe ji nupiešė savo gimtąjį namą, kuriame praleisdavo visas vasaras ir kuris jai buvo labai brangus. Šį darbą kolekcininkas padovanojo bibliotekai. Taip pat – segtuvą su Kazės užrašais. Jaunystėje Kazė dalyvavo etnografinėse ekspedicijose. Segtuve – 25 darbai su tautinių drabužių (vyrų ir moterų) aprašymais, eskizais.

Atmintys

Ukmergės meno mokykla prieš dvidešimt metų įgyvendino mokytojos Jolitos Šlepetienės kuruotą tarptautinį Comenius programos projektą, kurio metu vaikai buvo supažindinami su Europos menininkais. Tarp jų – šalia P. Pikaso, A. Gaudi, K. Brankuši ir kitų,  buvo ir du ukmergiškiai – L. Strioga ir K. Zimblytė. Apie K. Zimblytę žinoma ne taip mažai. Ji mokėsi tuometinėje Ukmergės gimnazijoje, kuri dabar yra Antano Smetonos gimnazija. Jos dailės mokytojas buvo Ignas Piščikas, žymus pedagogas, kurį tais neturtingais laikais siuntė mokytis į Paryžių. „Galimai tas keistas mokytojas, matęs Paryžių, pastūmėjo Kazę tapti menininke, susidomėti abstrakcionizmu“, – pasakojo J. Šlepetienė. Pasak jos, kai darai, neįvertini, kad viskas nyksta, dūla, keičiasi. Projekto metu meno mokyklos mokytojai – ji pati, Dainius Tijūnėlis, Romualda Zareckienė, Irutė Kiseliova ir Birutė Žilėnienė – su mokiniais ieškojo K. Zimblytės namų. Beieškodami sutiko menininkės klasiokę, kuri parodė kelią į nykstančią sodybą. „Visi takai buvo užžėlę. Radom namelį su sudūlėjusiu stogu, per visus plyšius švietė, tik, tik laikėsi“, – pasakojo J. Šlepetienė. Sodybos aplinkoje mokiniai kūrė instaliacijas su balto popieriaus juostomis – tiesė laiko takus, langus, duris.

Kolekcininkas R. Petniūnas atkreipė dėmesį, jog Kazė tikėdavo, kad negyvas augalas vis tiek dar egzistuoja. Mokinių instaliacijos menininkės sodyboje tarsi pratęsė jos namų, jau nebegyvenamų, egzistenciją. Be kita ko ir pati Kazė taip pat eksponuodavo savo instaliacijas namuose Briedžiūnuose. „Vietos nebėra, ji liko vaizdo įraše“, – dalijosi J. Šlepetienė. Tikisi, kad iš to projekto tuometiniai vaikai, kurie dabar jau suaugę, išsinešė vardus.

Dialogas

Savo prisiminimais apie Kazę dalijosi fotografas Gintautas Trimakas. Jis buvo Kazės bičiulis, bendramintis. Menininkas ne vieną savo darbą yra dedikavęs Kazei. „Kai susipažinome, buvau jaunas, besiformuojantis, savęs paieškoje“, – prisiminė G. Trimakas. Būtent todėl buvo atviras bendrauti. Talkino įvairioms spaudos institucijoms, rašiusioms apie meną, kultūrą. Ruošė Kazės portretą spaudai – taip ir susipažino. Apsilankė pas ją studijoje Antakalnio gatvėje. „Ji tvarkingai atrodė, trumpa šukuosena. Laukė mūsų. Fotografija daroma atminimui, ilgam“, – dalijosi G. Trimakas. Iš to ir kito susitikimo liko negatyvai.

Vėliau ta pažintis gilėjo „Aido“ galerijoje, kur G. Trimakas įvedė 17 valandos ritualą. Galerijoje lankydavosi ir Kazė – ateidavo gerti arbatos. Abu menininkai surado bendrą pokalbį per tai, kad jaunas fotografas, klausėsi, ką Kazė pasakodavo. „Į jos kompaniją patekti buvo laimė“, – prisimena G. Trimakas. Su menininke kalbėjo ir apie spalvas. Kazės mylimos spalvos buvo žalia ir auksas. G. Trimakas bendravo su Kaze beveik iki jos mirties. Pasak jo, menininkė laikėsi labai stoiškai. „Kaip pasaulis nežino Čiurlionio, taip ir Kazės“, – sakė fotografas. Savo kūryba ji verta didesnio, platesnio jos atminimo įmažinimo.

Pasak G. Trimako, parodoje pamatyti Kazės darbus – tai galimybė atsinaujinti patirtis. Jis ir pats turi Kazės darbų. Dar menininkei gyvai esant siūlė surengti bendrą parodą „Aido“ galerijoje. Tada ji tik nusišypsojo, atsakė – „Gal kada nors“. Tą pokalbį girdėjo galerijos šeimininkė. Po Kazės mirties ji pasiūlė G. Trimakui Kazinių proga surenti tokią parodą. Galerija iš savo kolekcijos kėlė Kazės kūrinius, o G. Trimakas atliepdamas į juo pristatė savus. Taip tarsi vyko dviejų menininkų kūrybinis dialogas. Apie renginį G. Trimakas, branginęs menininkės draugystę, sakė: „Tiek reta, kad vyktų pokalbis ir parodymas Kazės, kad šiandien – šventė.“

Eskiziškumas

Parodos kuratorė K. Darulienė atkreipė dėmesį, kad Kazės dienoraščiai – kaip eskizai. Parodoje eksponuojami darbai – taip pat daugeliu atveju paveikslų pradžia. „Ta pati pradžia dažnai nuvertinama. Eskizai yra tarsi sau piešiniai, bet man atrodo, kad tenai kartais yra daug daugiau jėgos nei baigtame visuomenei pristatomame darbe“, – kalbėjo kuratorė. Pasak jos, taip pat ir dienoraštyje užrašomos mintys yra pačios tikriausios, nes rašomos sau. Tuo dienoraščiai ir eskizai panašūs. Pasak Kristinos, jos pačios santykis su Kaze formavosi per kūrybą, tad ji rinkosi citatas per spalvas.

„mano pievoje jau puvimo žolės kvapas...
...
Ar tai yra, kad nebus čia tos mano pievos, mano žolės...
Mano žolė rudenį, rudenį...
Rudenį žolė...
Žolė mano,
Rudenį čia, Briedžiūnuose...
...Ruduo-žolė!!!...
Dovanoju Tau!!! Savo pievas... Savo pievas!!!
...
Pievas tas rudens... Rudenines pievas!!!........
Šlamanti žolė... Žolė – ochra, žolė – auksas....
Mano  rudeninės pievos žolė...
Pievos mano,
Pievos ne žalios, pievos auksinės...
...
Pievos nepaprastos
...
Pievos... Tiesiog pievos, pievos, pievos.
...
Pievos net ne žalios....
Žolė rudenį Briedžiūnuose“, – rašė Kazė.

Kita citata atskleidžia jau minėtą Kazei svarbų materijos pojūtį. „Dėmė juoda. Kerinčio juodumo dėmė. Aptrinta juoda sena oda. Juodumas bričkos, juodumas odos senos, odos kiek aptrintos. Prisilytėjimas odos. .. Prisilytėjimas juodumos, prisilytėjimas senos odos, seno fotelio. Ir pasiliks tamsuma  ir švytėjimas spalvos žalios ir juodumo gilaus. .. Juodumas lako kinų, juodumas odos senos. Lako paviršius, lako spalva, lako grožis... Prisilytėjimas lako... prisilytėjimas juodumo, lako... Juodumo ant medinės lentos...
Prisilytėjimas ramybės...
Prisilytėjimas laikinumo...
Kerinti dėmė juodumo.
Juodumas – dėmė ramybės...kerinti dėmė juodumo ir laikinumo...
Rimtas lėtas ir labai ramus, beveik joks, beveik ramybė...“

K. Darulienė atkreipė dėmesį, kad Kazė „beveik joks“ sakydavo ir apie žmones, kai šie pasirodydavo nelabai įdomūs, nei šiokie, nei tokie.
Skaitant šitą mintį išnyra vaizdinys, tarsi medituotum šokį, judėjimą, santykį per lytėjimą. Kazės būtį ir atkaklų priešinimą atspindi kita citata:
„Užpusto sniegas...
Pusto iš lėto, ilgai ir pastoviai
...Viltis labai trapi...
Nyksta su kiekviena pustymo minute...
Išeiti, praeiti tuos č – ę kilometrus per sniegą...
Autobusai ar važiuos??...
Nerami ramybė... Rėkti, veržtis,
Esi uždaromas...
... lėkti, vaduotis...
Veržtis, lėkti, vaduotis...
...vaduotis, veržtis...
... tik iš to, iš šito sniego???!!!...“

Kazės tekstai, pasak K. Darulienės, yra poetiški ir labai scenografiški. „Tuo metu nebuvo termino tarpdisciplininis menas, bet Kazimiera buvo [tarpdisciplininio meno kūrėja], – pastebi kuratorė. – Jos darbai žymiai pralenkė laiką“. Pasak K. Darulienės, nors laikoma, kad Kazės darbai neatspindi lietuviškų tradicijų, tai minčiai norisi prieštarauti. Kuratorės matymu, galbūt spalvų ekspresyvumu ji ir neatspindi tradicijos, tačiau Kazė yra labai tautiška, jos kūryboje daug etnografinių elementų, savo santūrumu, romumu ji yra ne tik lietuviška, bet visų pirma, aukštaitiška. Abu jos tėvai buvo kilę iš gretimų Ukmergės krašto kaimų. Seneliai tarnavo Lokines dvare. Tad aukštaitiškas išdidumas jai buvo natūralus.

(ne)Įvertinimai

Pasak K. Darulienės, rengiant parodą labai pravertė „Aido“ galerijos archyvas. V. Šlaito bibliotekos kruopščiai sudokumentuotos publikacijas apie Kazę. Parodoje jos tai pat pateikiamos susipažinti. Kazės kūrybinis laukas – atviras tyrinėjimams. Dabar jos kūrinių yra įvairiose pasaulio muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbų turi nacionalinė galerija. Kazės paroda, surengta Nyderlanduose, išaugino darbų kainas. Jos kūryba jau seniai yra Danijos, Švedijos kolekcininkų interesų rate. Bet pirmiausia patys turime suprasti ir įvertinti jos palikimą. „Norėtųsi, kad K. Zimblytė būtų pažymėta visuose žemėlapiuose“, – sakė K. Darulienė.

Su parodos atidarymu atvykęs pasveikinti rajono vicemeras Eugenijus Kuodelis, kilęs iš Siesikų krašto, kaip ir Kazė, sakė, jog žymi menininkė gyveno kaimynystėje, tačiau, būdamas vaikas, nelabai domėjosi menu. Matydavo, kaip ji piešdavo, tačiau jos kūrybos nebuvo įvertinęs. Gaila, ir šįsyk praleido progą pasidomėti daugiau – palinkėjo puoselėti ir garsinti menininkės kūrybą ir išskubėjo.

O savivaldybėje jau keletą metų vis keliama Kazės Zimblytės vardo galerijos steigimo idėja. Galerijos su nuosava kolekcija, reprezentuojančios vietos menininkus. Mintis iškeliama, apsvarstoma ir gražiai „padedam į stalčių“ iki kito karto. Tiesa, negali sakyti, kad niekas nevyksta. Surasta pinigų vietos menininkų darbų įsigijimui, jie jau pradėti kaupti. Galbūt su laiku bus išspręsti ir patalpų, veiklų bei etatų klausimai (juk ir Roma buvo pastatyta ne per vieną dieną). Savivaldybė patalpų turi, bet mato verslo prisidėjimo poreikį. O kol kas kokybiškos aukšto lygio parodos surengiamos kitų įstaigų ar organizacijų.

Kazės Zimblytės darbų paroda Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje veiks iki 2024 metų vasario 2 d.

„Sėdžiu čia su katinu už nugaros...
Žiūriu į lubas tas natūralias,
Į savo pačios drobes,
Į vėjo švilpimą už langų,
Klausausi visų garsų,
Visų mini krebždėjimų
Ir vėl to vėjo kaukimo
Medžių šakose...“, – rašė Kazė Briedžiūnuose

Nuotraukos - autorės.