Ukmergės kultūros puslapiai

Visuomenėje plačiau žinomas „Beaujolais Nouveau“. Taip vadinamas jaunas Beaujolais (Božolė) regiono vynas, pirmasis iš tų metų derliaus. Tačiau ne, ne apie vyną šįsyk, o apie meną. Per pastarąjį dvidešimtmetį Ukmergėje išaugo jaunų menininkų, kurių darbai pilnavertiškai įsikomponuoja į krašto menininkų parodas, karta. Jauni kūrėjai, kaip jaunas vynas, skleidžiasi naujo derliaus natomis. Kokios jos, bandysime pajausti šiame pokalbių cikle.

Pirmasis pašnekovas – grafikas Jūratis Gambickas, savo darbuose juokaujantis apie rimtus dalykus – sąmokslo teorijas. Jūratis kilęs iš Ukmergės rajono, kelių namų Mateikiškių kaimo, esančio netoli Želvos. Baigęs Ukmergės meno mokyklą bei Želvos gimnaziją jis Vilniaus dailės akademijoje pasirinko grafikos studijas, kurias šiemet baigė. Rengdamas baigiamąjį bakalauro darbą „J.G. Konspiratorija“/ “„J.G. Conspiratorium“ dvejus metus Jūratis nagrinėjo sąmokslo teorijas, kurias atspindėjo trijose kūrinių serijose. Kalbamės apie jo kelią į meną, krypties pasirinkimą, menines idėjas, ateities perspektyvas.

-    Koks buvo tavo kelias į meną?
-    Lankiau Ukmergės meno mokyklos Želvos filialą. Baigiau pradinio ir pagrindinio meninio ugdymo programas. Iš viso septynerius metus.

-    O kaip tu patekai į Meno mokyklą? Kas tave paskatino į ją įstoti?
-    Tiksliai negaliu pasakyti. Atrodo, pats norėjau. Dar pirmoje klasėje planavau įstoti, bet pražiopsojau stojimą, tad Meno mokyklą pradėjau lankyti besimokydamas antroje klasėje.

-    Nuo kelerių metų pieši?
-    Kiek turiu prisiminimų, tiek piešdavau. Nebuvo konkretaus momento, kad kažkada ėmiau ir pradėjau piešti. Būdamas vaikas aš dalykus susigalvodavau pats. Pradinėse klasėse mane pastebėjo ir pastūmėjimą davė dailės mokytoja Kristina Macijauskienė.

-    Kurie Ukmergės Meno mokyklos mokytojai darė tau didžiausią įtaką?
-    Oksana Judakova. Ji man padeda dar iki šiol.

-    Kaip pasirinkai grafiko specialybę?
-    Istorija labai paprasta. Gali būti, kad pati Oksana ar kita mokytoja pasiūlė studijuoti grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Aš, kaip geras mokinys, patarimo paklausiau, apie kitas sritis nieko net neklausinėjau. Man svarbiausia buvo sieti gyvenimą su menu. Pasitikėjau savo mokytojais, kad specialybę gerai parinko. Ir gerai, kad pasitikėjau. Nors tada dar nesupratau, kas ta grafika. Meno mokykloje vis tiek daugiau dėmesio buvo skiriama tradiciniams dalykams – tapybai, piešimui. Tiesa, darėme monotipijas ir buvau padaręs vieną lino raižinį. Tačiau visa tai tarsi praplaukė.

-    Ar neteko gailėtis?
-    Tikrai nesigailiu. Tiek nesigailiu, kad iš karto stosiu į grafikos magistrantūros studijas.

-    O iš kur tavo polinkis į meną?
-    Šeimos istorijos nelabai žinau, niekas nėra pasakojęs, kad būtų buvę meniškų žmonių. Aš toks iš giedro dangaus Gambickuose. Tėvas – statybininkas, baldžius, lyg ir kažką piešdavo. Mama dabar dirba senelių namuose Želvoje. Abu kartu turi ūkį.

-    Ar neprieštaravo tėvai tavo pasirinkimui tapti profesionaliu menininku? Juk dažnai laikomasi nuostatos, kad iš meno nepragyvensi ir geriau įsigyti profesiją „arčiau žemės“.
-    Ne, visiškai niekas neprieštaravo. Niekada. Kas ir man pačiam šiek tiek neįtikėtina. Mokslas Meno mokykloje buvo mokamas, reikėdavo mokėti kas mėnesį, bet to – priemonių pirkti, bet niekada nesu sulaukęs jokių priekaištų. O studijavau valstybės finansuojamoje vietoje. Pasvarstymų „iš ko gyvensi“ iš šeimos narių nebuvo niekada, gal tik iš mokyklos aplinkos, bet aš turėjau savo nuomonę. Juk ne kiekvienas, baigęs studijas, dirba pagal įgytą specialybę. Svarbu, kad turėtum darbą, iš kurio pragyventum.

-    Kas yra tavo autoritetai?
-   Meno pasaulyje autoriteto neturiu, neatradau tokio. Tai yra gana keblu, nes ir studijuojant dažnai tekdavo sulaukti tokio klausimo. Iš artimesnės aplinkos daug dėstytojų yra menininkai, eksponuoja savo kūrybos parodas ir mano akyse yra gerbtini. Kai kurie yra mano korifėjai. Pavyzdžiui, grafikė Marija Marcelionytė-Paliukė. Ją pasirinkau ir savo baigiamojo darbo vadove. Grafikas Matas Dūda. Be to labai faina mūsų grafikų grupė.

-    Apie ką/koks yra tavo bakalauro darbas?
-    Bakalauro darbe nagrinėju sąmokslo teorijas. Grafika specifiškai tinka šiai temai dėl sklaidos, nes naudojami „printai“ (atspaudai). Viena klišė – begalė atspaudų. Lėktuvas skraido ir mėto lapelius su propaganda ar dezinformacija. Tiesą sakant, bakalauro darbe aš pradėjau kurti savo teorijas. Iki tol buvo bendri teoriniai aspektai. Atsispyriau nuo kovido, nes tada kilo daug įvairių sąmokslo teorijų. Mano baigiamąjį projektą sudaro trys sąmokslo teorijos, kurioms sukūriau po seriją darbų. Visos jos paremtos juoku, parodija. Pirmoji teorija – tai medžio raižinių „Dingusių žmonių“ portretų serija. Iš tiesų jie nėra dingę. Tai penkių politikų atvaizdai, tarp jų – Putinas, Lukašenka, o kiti trys – atsitiktinai pasirinkti Ukmergės politikai. Juoką ėmiau, kaip valdžios paskleistą sąmokslo teoriją. Juokas yra užkrečiamas, jis plinta kaip virusas ir ramina. Kai kurie žmonės turi imunitetą virusui – niekada nesijuokia. Tai politikai. Šiai serijai sukūriau apie 35 plakatus.

     Kita teorija – „Watergate‘as“, yra tiesiogiai susijusi su vandeniu. Joje keliu klausimą, kodėl kai kurie čiaupai neužsisuka ir iš jų nuolat varva vanduo. Taip yra, nes santechnikai dėl klimato kaitos siekia, kad žmonės švaistytų vandenį. Tirpsta ledynai ir kyla jūros lygis. Vandenį reikia naudoti, kad neužtvindytų miestų. Šiai serijai sukūriau apie penkiolika darbų, paremtų gelio atspaudų technika, kai naudojant silikono plokštelę ir akrilą išgaunamas koliažinis vaizdas. Sakau apie, nes kai kurie darbai – brokas. Ėmiau įvairius žurnalų vaizdus ir dariau šios sąmokslo teorijos iliustracijas, nors vaizdai nėra visiškai susiję su tuo, ką šneku.

     Trečioji teorija – „Gedo kalno ateiviai“. Joje tarsi vietinio laikraščio korespondentas rengiu reportažą ir atrandu, kad Vilniaus Gedimino pilies bokštas yra nusileidimo aikštelė ateivių erdvėlaiviams. Šiai serijai sukūriau ir išleidau „laikraštį“, naudodamas perkėlimo acetonu techniką. Tai rankinis būdas. Jis gal nėra labai senas, bet sukelia seno dalyko jausmą. Laikraščiui naudojau litografinį popierių. Jame visos Gedimino kalno nuotraukos – iš senų laikų, dar su lenkiškai užrašais. Kai kuriose yra natūralių dėmių, kitose „įfotoshopintų“ (įpieštų naudojant maketavimo programą – aut. past.), „įrodančių“ ateivių lankymąsi. Taip pat prirašiau tekstų. Reportaže aiškinuosi, kodėl Gedimino kalno medžiai buvo iškirsti. Todėl, kad trukdė ateivių nusileidimui ant bokšto. Ateiviai Vilniuje nebesilankė jau keletą metų ir valdžia buvo sunerimusi. Jie reikalingi dėl to, nes atgabena ir perduoda naujas technologijas.

     Dar yra vaizdo įrašai. Juose filmavau save, kaip sąmokslų teoretiką, kalbantį apie įvairias teorijas (savo originalias ir jau egzistavusias). Vaizdo įrašus talpinau asmeniniame „YouTube“ puslapyje „Į tiesą per šviesą“, kuris ir šiuo metu prieinamas.

     Bakalauro darbas – instaliacija „J.G. Konspiratorija“/ “„J.G. Conspiratorium“  – buvo eksponuojamas akademijoje. Instaliacijoje vaizdo įrašus rodžiau per kompiuterių monitorius, taip reprezentuodamas interneto vaidmenį dezinformacijos sklaidoje.

    Per gynimą buvo daug streso. Darbo vadovė mane pavadino nekomerciniu menininku, nebijančiu išvengti „balto kubo“ (taip vadinamos galerijos, nes jos dažniausiai būna baltomis sienomis). Pasak jos, mano darbuose yra „nešvarumo“. Mano recenzentė buvo menininkė Kamilė Krasauskaitė.

-    Kaip keitėsi tavo darbai, kol atradai savo nišą?
-   Pažiūrėjus į knygelės autorines iliustracijas, kurias darėme mokymosi tikslais, – ten visai kitoks jausmas. Palyginus su tuo, ką darau dabar, jose ryškios spalvos. Dabar spalvos nublukintos. Iliustracijose naudojau akvarelę su spalvotais pieštukais. Piešiau ranka, skanavau ir redagavau kompiuteriu. Bet savęs nematau kaip iliustruotojo.

-    Koks tu esi menininkas?
-    Save laikau tarpdisciplinininku. Nenoriu uždaryti savęs vienoje technikoje. Techniką diktuoja kūrinio tema.

-    O kokios temos tau aktualios?
-   Iki sąmokslo teorijų, neturėjau konkrečių temų. Pasirinkdavau, kas tuo metu suintriguodavo. Antrame kurse išgyvenau psichologiškai gana sudėtingą laikotarpį. Po jo iškart atėjo sąmokslo teorijų tema. Tai mūsų sukuriami mitai, legendos, dezinformacijos sklaida. Ją tęsiu toliau.

-    Ar jau teko dalyvauti parodose?
-    Kol kas tik vienoje – „Murmuracija“. Tai grupinė paroda, surengta rezidencijoje Kintuose. Joje su kitais penkiais studentais dalyvavau 2023 metų rudenį. Rezidencija truko dvi savaites. O po to buvo surengta mūsų sukurtų darbų paroda.

-    Kaip įsivaizduoji savo ateitį?
-    Dabar man šiek tiek padeda tėvai. Norėčiau būti galerijų menininkas, prisistatyti su asmeniniais projektais, parodomis. O koks bus darbas, mažai rūpi. Svarbu, kad nebūtų labai sausas, ofisinis, tada gyvenimas bus gražus.

-    Ar turi savo mėgstamą vietą Ukmergėje ar kažkur arčiau Želvos?
-   Taip, Laukėnų ežeras netoli mano namų. Ne daug kam žinomas. Šiais laikais labiau pelkė negu ežeras. Toli nuo civilizacijos. Reikia eiti apie porą kilometrų pievomis ir miškais, kad pasiektum jį. Ukmergėje dažniausiai einu viena linija: nuo stoties iki „Senukų“. Vytauto ir Kauno gatvėmis, tarp kurių įsiterpia Kęstučio aikštė. Iš to kelio tik prie piliakalnio esu nusukęs.

-    Kaip dažnai grįžti čia? Ar sieji save su šiuo kraštu?
-    Baigęs gimnaziją turėjau mintį pabėgti iš kaimo. Ir pabėgau. Grįžtu kas pusę metų. Jau mažai liko kontaktų ir ryšių su šituo kraštu. Bendrauju su vienu klasioku iš meno mokyklos.

-    Na ir apie vyną. Menas dažnai siejamas su bohemišku gyvenimu. Koks tavo, jauno menininko, požiūris į tai?
-    Yra stereotipas, kad menininkas su vyno taure. Tiesa, kad ir į kokią parodą nueisi, atidaryme visada būna vyno. Buvo ir man bohemiškas laikotarpis, bet ne tiek kaip menininko, o kaip studento gyvenime. O dabar tą taurę pakeliu daugiau simboliškai.

-    Ačiū už pokalbį. Lauksime tavo darbų parodose (taip pat ir Ukmergėje).
 
Profesionalo įžvalgos apie „J.G. Konspiratorija“/ “„J.G. Conspiratorium“:
Pasak recenzentės, tarpdiciplininio meno kūrėjos ir kuratorės, Kamilės Krasauskaitės, Jūračio pasirinkta tema „kaip niekad aktuali, technologijoms sparčiai vystantis, o socialiniams tinklams įgaunant didžiulę įtaką informacijos perdavime“, ypač nūdienos geopolitiniame bei socialiniame kontekste. Jūratis ją nagrinėja „daugiasluoksniškai ir tarpdiscipliniškai“.

„Žavi ir didelį potencialą matau jaunojo kūrėjo tyrimo metodikoje, naudojamos skirtingos medijos, aprėpiamia tyrinėjamo reiškinio raida, geografinės plotmės, imami interviu iš kitų sričių specialistų, tyrėjų, taip pat ieškoma šią temą nagrinėjančių pavyzdžių šiuolaikinio meno lauke. Pasirinktos raiškos, papasakojimo priemonės yra taiklios ir padedančios temos bei tyrimo įtikinamumui – spauda (pasirinkta grafikos technika) ir tiražavimas, forma (laikraštis, plakatas, youtube kanalas), maitinant sukurtų teorijų tikrumo jausmą. Be visa ko – erdviškas mąstymas ir išpildymas, pristatoma ne tik instaliacija taikliai eksponuojant kūrinius, subtiliai paliekamos nuorodos sutikti paslaptingąjį teoretiką su folijine kepuraite, pasitelkiama ir virtuali erdvė. Pats kūrėjas taip pat tampa tiek savo pristatomo darbo tiek erdvės dalimi (numatomai ar fiziškai). Jaučiamas sąmoningas lauko platumo suvokimas, taip pat kaip šią temą lydintys iššūkiai“, – rašome recenzijoje.

Recenzentės matymu, Jūračio kuriami naratyvai kol kas labiau panašėja į mokslinę fantastiką ar magiškąjį realizmą. „Aiškiai juntama, jog tai tik pati pradžia didelės ir įdomios kūrybinės kelionės, kuri be abejonės tikiu gali taikliai papildyti šiuolaikinio meno lauką“, – pastebi K. Krasauskaitė.

Ekspertų pateikiami faktai apie jauną vyną:
* „Beaujolais Nouveau“ – jaunas božolė – gaminamas iš pietinėje regiono dalyje auginamų vynuogių. Jis būna lengvo, itin vaisiško skonio.
* Tam, kad „Beaujolais Nouveau“ žymimas vynas galėtų būti ragaujamas anksčiau, taikomas ypatingas gamybos būdas, vadinamas karbonine maceracija.
* Ypatinga gamybos technologija užtikrina, kad vynas turės nedaug taninų – jį bus galima skanauti itin jauną, ir ypač vaisišką skonį.

Sakoma, kad jauno vyno negalima laikyti, juo reikia mėgautis, tad mes ir nelaikykime, mėgaukimės – ne tik jaunu vynu, bet ir jaunais menininkais iš Ukmergės.

Pokalbių ciklas „Ukmerge Nouveau“ rengiamas įgyvendinant Ukmergės rajono savivaldybės 2024 metų Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programos lėšomis finansuojamą projektą „ARTffusio“.

Pokalbių ciklą rengia Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

J. Gambicko ir S. Vasiliauskaitės-Dančenkovienės nuotraukos