Ukmergės kultūros puslapiai

Tęsiame pokalbių ciklą Ukmerge Nouveau su Ukmergės jaunaisiais menininkais, užderėjusiais per pastarąjį dvidešimtmetį. Jauni kūrėjai, kaip jaunas vynas, skleidžiasi naujo derliaus natomis. Kokios jos, bandome pajausti šiame pokalbių cikle.

Šįsyk mūsų pašnekovė – Raimonda Petraitė, pasirašanti mone Kiele, meno pasaulyje pristatoma kaip šiuolaikinės figūratyvinės tapybos atstovė. Ji baigė Ukmergės meno mokyklą, neakivaizdžiai mokėsi ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 2017-aisiais baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės Akademijos Kauno Fakultete. Vėliau studijavo Vilniaus Universitete, Filosofijos fakultete, kur įgijo pedagogikos kvalifikaciją. Vienerius metus dirbo Ukmergės meno mokykloje. Raimonda gyvena Vilniuje, o kurti grįžta į kaimą, kur turi įsrengusi studiją. Ji stebi aplinką – iš to gimsta paveikslai. Kalbamės apie kelią į kūrybą, tapytojos gyvenimą, vertybes, pedagoginio darbo patirtis.

– Mokyklą baigei Ukmergėje, dabar gyveni Vilniuje – ar vis dar esi ukmergiškė?
– Jei reiktų save pristatyti, labiausiai save laikau kauniete, nes ten daugiausiai gyvenau, bet daug manyje ir ukmergiškės, nes esu kilusi iš Ukmergės rajono, Žeimių kaimo. Jame praleista daug laiko. Tai buvo kaimo vaiko gyvenimas vienumoje. O Vilniuje apsigyvenau visai neseniai – dėl studijų.

– Tavo pirmieji meno mokslai prasidėjo Ukmergėje?
– Šešerius metus lankiau iš pradžių tuometinę Dailės, paskui tapusią Meno, mokyklą.

– O kaip tu pradėjai piešti?
– Momento, kaip sumaniau piešti, neatsimenu. Darželio nelankiau. Vadinamoje nulinėje klasėje paskatino mokytoja, nes pastebėjo, kad išsiskyriau technišku, kokybišku piešimu.
Nuo pirmos klasės norėjau į Dailės mokyklą, bet neleido galimybės, nes mokslas – iš dalies mokamas, be to nebuvo kam vežioti. Todėl į Dailės mokyklą įstojau gana vėlai. Galvojau, kad važiuojame į tuometinę Muzikos mokyklą, bet atvežė į Dailės mokyklą laikyti stojamojo egzamino. Lydėjo mama su savo drauge. Tuo metu paišiau vien tik drabužių modelius. Visi namų darbai – visas segtuvas – vien tik modelių. O paskui aš juos pamiršau. Per egzaminą jaučiausi labai blogai – buvo stipri migrena. Todėl beveik nieko neatsimenu. Kai įstojau, sudėjimu nelabi skyriausi nuo pirmokų, nors amžiumi buvau dvejais metai vyresnė už Dailės mokyklos klasės draugus.

– Kurie mokytojai tau darė daugiausiai įtakos?
– Mylimiausi mokytojai – Irutė Kiseliova, kuri man iki šiol yra autoritetas, ir Dainius Tijūnėlis. Kaip asmenybės jie tikros priešpriešos. Kiseliova – rūpestinga, mokanti gyvenimo, o Tijūnėlis atpalaiduodavo:  „Nori – tingėk, sėdėk ir nieko nedaryk“. Kiseliova man iki šiol išliko pavyzdžiu, kokiu žmogumi reikia būti. Šie du mokytojai labiausiai įsiminė tuo, kad keitė mano gyvenimo supratimą, parodė vertybes. Iš jų išmokau, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, nesvarbu, kokios jo pareigos ar kaip jis atrodo, ko yra pasiekęs ar nepasiekęs, jis turi ką pasakyti. Iki šiandien tuo vadovaujuosi.

– O kurioje bendrojo lavinimo mokykloje tu mokeisi Ukmergėje?
– Ukmergėje baigiau Senamiesčio pagrindinę mokyklą ir Jono Basanavičiaus gimnaziją. Taip pat vienerius metus neakivaizdžiai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje – važinėdavau savaitgaliais. Tai buvo gana įtemptas laikas. Ten supratau apie tapybą, kad ta sritis man tinka ir patinka. Meno mokykloje mes susipažįstame su daug dalykų ir gal ne iš karto suprantame, kas labiausiai tinka. M. K. Čiurlionio menų mokykloje turėjome galimybę po trimestrą išbandyti skirtingas specialybes – grafiką, skulptūrą, tapybą, dizainą. Po tapybos darbų peržiūrų mane kvietė stoti į mokyklą, tačiau pasitarusi su mama to nedariau.

– Kur tavo mokslai vedė toliau?
– Į Vilniaus dailės akademiją (VDA) pirmais metais neįstojau. Dokumentus buvau pateikusi į tapybos specialybę ir Vilniuje, ir Kaune. Labiau norėjau studijuoti Kaune, nes per atvirų durų dienas Kauno fakultetas buvo atviras, nuoširdus, jautėsi bohemiška aplinka. Vilniaus fakultetas nesistengė įkvėpti. Tuos metus gyvenimas pakišo Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur labiau atsainiai stūmiau laiką, nei studijavau. Tačiau ten buvo dalykų, kurių vėliau nesimokiau akademijoje, bet jie naudingi man iki šiol. Kaip pavyzdžiui, spalvų teorija, maketavimas, interjero dizainas. Ir aišku, vertybė – sutikti žmonės. Tuo pačiu vaikščiojau į vakarinius gyvų žmonių piešimus VDA Kauno fakultete. Kitais metais įstojau į VDA. Čia pirmiausia iškratė visas žinias, kurias turėjau iki tol. Viską perklausiau iš naujo. Akademija nelabai priėmė su savo požiūriu ar ryškėjančia kažkokia maniera, stilistika. Mus visus permokė. Mes, studentai, atėjome su skirtingu bagažu ir pirmiausia mus sulygino. Ne tiek iš kūrybinės pusės, kiek iš praktinės. Gal taip ir reikia.

– Kas akademijoje buvo tavo autoritetai?
Kaune susipažinau su Arūno Vaitkūno, kuris daug paliko akademijai, ir  Aušros Vaitkūnienės tapyba. Taip pat – Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės. Mes, VDA Vilniaus ir Kauno fakultetų studentai bendravome. Yra Vilniaus ir Kauno mokykla. Negali sakyti, kad kažkuri geresnė, bet jos skiriasi ekspresija. Tamsumu, grubumu pasižymi Kauno mokykla, Vilnius tapo tvarkingiau, mano supratimu.

– O kas tavo autoritetai yra dabar, kai tu jau suaugusi?
– Autoritetai išliko tie patys, bet yra ir naujų. Kolegos, su kuriais kartu baigiau mokslus. Kaip tapytoja Sandra Kvilytė. Nesenai atradau Rutę Merk, Donatą Minderytę ir daug kitų, taip pat ir užsienio menininkų.

– Tavo technika, stilius, temos?
– Aliejinė tapyba ant drobės, didelių formatų paveikslai. Aš gal esu šalia banalumo. Mane žavi, kai banalybės turi potekstę. Kvestionuoju visuomenėje nusistovėjusius standartus. Noriu atkreipti dėmesį į dalykus, kviečiu pamąstyti kartu. Man svarbu, kad mano tapyboje matytųsi, jog tai yra apie šiandien. Manęs dažnai klausia, kodėl paveikslus pasirašau ne savo vardu. Iš tiesų, nelabai prisiimu autorystę. Tai, ką tapau, yra visuomenėje vykstančių dalykų perfiltravimas per mane, bet ne visai mano kūriniai. Visuomenėje jie jau sukurti, aš tik juos paimu ir padarau labiau matomais. Tai darau ne per kopijavimą, o per stebėjimą. Aš nesukūriau to žmogaus aprangos, elgesio, jausmų. Aš tik juos pastebiu ir apie tai kalbu per tapybą, vizualiai. Stilius, ko gero, ekspresija arba truputėlį primityvizmas. Paveiksluose dominuoja raudona. Specialiai nedarau vienodų koloritų, spalvas renkuosi labiau intuityviai, priklausomai nuo idėjos. Ir man būdingas bėgimas. Aš nesu krapštukė. Lėtai netapau. Mano kūryboje vyrauja judėjimas. Leidžiu idėjai vystytis procese, atsiranda neplanuotų dalykų. Tai gyvybė, kurios reikia, šviežumas.

– Ką tu tapai?
– Žmones, portretus, emocijas, kūno kalbą. Dabar tapysiu natiurmortą, nors šiaip netapau. Daiktai kalba kaip ir žmogus.

– Kas tave įkvepia?
– Stimuliuoja buvimas tarp žmonių. Žodžiai. Klausau daug podkastų (pokalbių laidų). Tam tikri žodžiai iššaukia vizualą, taikliai eina į tam tikrą temą. Dažnai užsirašinėju, ką jie man sukelia. Visas kelias iki studijos nurašytas. Mano studija yra Žeimių kaime. Gyvenu Vilniuje, parvažiuoju į kaimą tapyti, nes kitur negaliu rasti tokios didelės, geros studijos. Vakarop saulė gražia nušviečia.

– Kaip dažnai tenka dalyvauti grupinėse ar eksponuoti autorines parodas?
– Personalinės parodos buvo Ukmergėje, Kultūros centro galerijoje, Vilniuje, Užupio meno inkubatoriuje. Tai skirtingos parodos, pasikartojančių darbų beveik nebuvo, tik vienas kitas.  Kasmet sudalyvauju vienoje ar dvejose grupinėse parodose. Šiemet tokių nebuvo ir, matyt, nebus. Labiau personalinės krinta. Jau turėjau dvi ir dar dvi turėsiu: Klaipėdoje – rugpjūtį ir Vilniuje. Pastarosios parodos planai dar dėliojasi. Taip pat rašau paraiškas kitiems metams.

– Ar šalia tapybos tu turi kitą darbą?
– Gyvenu iš tapybos. Buvau pradėjusi studijuoti dar ir pedagogiką – dėl to išvažiavau į Vilnių. Studijų trukmė – tik vieneri metai, bet aš jas baigiau per dvejus, nes įstojusi tuo pačiu dirbau ir Ukmergės Meno mokykloje. Nepavežiau. Pasiėmiau akademines atostogas. O paskui atvažiavau į Vilnių užbaigti studijas.

find your perfect smile  170 x 150  Al. drb. 2024                                                    Kailis  100 x 110   Al. emal. drb.  2017

– Ar įmanoma pragyventi iš tapybos?
– Tai nepastovu. Kartais gali nieko neparduoti ir neturėti pinigų mokesčiams. Aš pati labai nedaug parduodu savo darbų, daugiau galerija. Mano paveikslų kainos nuo 300 iki 4000 eurų. Daugiausia įsigyja privatūs asmenys.

– Kokia buvo tavo darbo su mokiniais patirtis?
– Bendrai paėmus – labai gerai, bet savęs šioje srityje nematau. Dirbdama Ukmergės Meno mokykloje supratau, kad tokiam darbui žmogus turi būti labai pasišventęs. Tai susiję su didele atsakomybe. Vedžiau pamokas ikimokyklinukams, paaugliams ir suaugusiems, dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis nuo trejų iki septyniasdešimties metų. Galėjau jausti skirtumus. Suaugusieji – visi motyvuoti, nori, klausia. Vaikai ne visi Meno mokyklą lanko savu noru. Be to jų krūvis bendrojo lavinimo mokyklose didelis. Jaučiasi, kad po pamokų jie pavargę. Mažųjų dėmesys labai limituotas, ypač vakare, jiems reikia turėti milijoną įdomių užduočių. Bet visumoje per tuos metus paaugau kartu ir liūdna buvo išeiti. Tai gera patirtis. Gal norėčiau dirbti toliau, bet dabar su vyru įsikūrėme Vilniuje ir nenorime to paleisti.

– Ar turi mėgstamą vietą Ukmergėje arba savo kaime?
– Ukmergėje man labai patinka mediniai namukai. Dabar mieste daug atnaujintų vietų. Tai gerai, kad renovuojama, bet aš augau ant medinių suolelių. Nostalgiškiausia vieta – buvusi Dailės mokykla, žydų pastatas (dabar – Ukmergės tolerancijos centras). Su ja susiję geriausi atsiminimai – sofutė, kiemelis...

– Ar bendrauji su kažkuo Ukmergėje?  
– Palaikau ryšius su draugais, buvusiais Dailės mokyklos bendraklasiais.

– Stebint tave socialiniuose tinkluose vienu metu atrodė, kad gyveni klajoklės gyvenimą. Dalinaisi daug vaizdų. Ką davė tau ši patirtis?
– Ketverius metus gyvenau Čekijoje. Ten dirbau kavinukėje. Bandžiau įsidarbinti muziejuose, bet nepavyko. Anglų kalbą ten pamiršk, nes mažas miestelis. Tai pramokau čekų kalbos. Ten susiradau kambariuką ir tapiau. Tada ir prasidėjo socialinės medijos, nes buvo daug vienatvės. Čekija – graži šalis, bet vidinis tėvynės, kur šeima ir draugai, ilgesys spaudė labai stipriai nuo pirmojo mėnesio. Negalėčiau gyventi kitur. Kad ir kaip kitur atrodo geriau, tai nėra tavo. Sava yra sava. Tu esi šitos tautos dalis. Turiu draugų, kurie yra pasaulio žmonės, bet aš taip negaliu. Keliauti – taip, bet gyventi – ne.

– Menas ir bohemiškumas – koks tavo požiūris į tai?
– Mes buvome paskutinės kartos, kurios ragavo bohemiškumo. Vakarėliai, svaigalai, nerūpestingumas. Tai neigiami dalykai, bet yra ir teigiamų. Gerai, kad tarp menininkų išlikusi laisvė, išsiblaškymas. Mintys nuklysta dėl kūrybos. Tai nebūtinai susiję su svaigalais. Tapytojai, kaip ir daugelis kitų meno sričių specialybių, tampame savęs vadybininkais. Nebėra užsidariusio menininko (jis bus atrastas po mirties, nes buvo užsidaręs). Dabar meno prieinamumas kitoks. Yra socialinės medijos. Anksčiau viešintis buvo sunkiau. Meniniko būdas, aišku, kad tam trukdo. Bet jei esi užsidaręs, tai nebūtina dalintis savo gyvenimu. Aš tai atskiriu. Kūryba nėra mano miegamasis. Vis tik lengva pasakyti, bet kitiems tikrai labai sunku. Bohemijos tarp mano bendraamžių išlikę labai mažai. Jei bohemiškumas daro žalą, dingta produktyvumas, eikvojama sveikata, tai neigiama. Bet jis atneša ir gerus dalykus. Aš pati bandžiau gerti vyną ir tapyti – nesigavo. Man tapant reikia didelio susikaupimo, o alkoholis atpalaiduoja. Visai nesuderinama. Bet kas taip tapo, kodėl gi ne, jei yra saikas.

Įžvalgos apie kūrybą:
Mone Kielė yra surengusi penkias personalines parodas Lietuvoje ir Čekijoje, dalyvauja grupinėse parodose, jos kūriniai priklauso Lietuvos ir kitų užsienio šalių privačioms kolekcijoms. Rugpjūčio 16 d. Klaipėdoje,  galerijoje „Lyceum“ atidaroma jos personalinė paroda „Indivi(dualumas)“. Parodos kuratorė, menotyrininkė Agota Bričkutė rašo:
„Kiekvieno laikmečio visuomenė pasižymi tam tikrais bruožais ir dėsningumais – elgesio normomis, aprangos detalėmis, bendravimo maniera, grožio standartais.
Būdama šiuolaikinės visuomenės dalimi ir taikliai užčiuopdama jos gyvenimo pulsą, tapytoja Raimonda Petraitė (meno pasaulyje atpažįstama iš „mone Kielė“ slapyvardžio) savo kūryboje kalba apie nūdienos žmogų – nuolat ieškantį savojo stiliaus, savasties ir išskirtinumo.
Nuolatinis tempas ir siekis koja kojon žengti su besikeičiančiomis gyvenimo nuostatomis, gimdo aktualią problematiką – vis nepasiekiamą žmogaus išvaizdos ir būties standartą. Būtent pastarąsias aktualijas savo kūryboje reprezentuoja tapytoja, pasitelkdama įvairius buitinius siužetus, žaismingą koloritą, iškalbingą vaizduojamų figūrų kūno kalbą bei tokiu būdu sustiprindama vyraujantį psichologinį veikėjų foną.
Dabartinį laikmetį atspindintį personažų charakterį dailininkė sukuria akcentuodama žmonių stiliaus detales – drabužių madas, aksesuarus, makiažą ar net augintinių veisles.
Tapydama šiuolaikinį žmogų, užuot jį kritikavusi, R. Petraitė žavisi jo rimtumu, o kartais ir naiviu bei kvailoku pasinėrimu į savęs ieškojimą per aprangą, makiažą ar aksesuarus.
Ekspresyviomis tapybinėmis priemonėmis autorė kuria šiuolaikinio miesto bei kaimo žmogaus portretą, kelia aktualius klausimus apie individo ir individualumo vietą pasaulyje. Tiek daug dėmesio teikdama personažų išorei, autorė skatina žiūrovą žvelgti giliau ir kelti klausimą – kas slypi už viso šio fasado?“

**
Pasak pačios Raimondos, dvi būtys (miesto ir kaimo) persipina jos kūryboje – šiuolaikinio žmogaus įvaizdis lietuviško peizažo motyvuose. Taip menininkė gvildena šiuolaikinio pasaulio paveiktas būsenas, ironizuoja visuomenes normas ir vertybes, kritiškai vertina grožio sąvoką. Tapytoja siekia rasti ribą tarp priimtinos ir nepriimtinos estetikos žmogaus išvaizdos pasaulyje.
Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje šiemet eksponuota paroda „Vidinio ir išorinio grožio dialektika“.  Tai ketvirtoji mones Kielės personalinė tapybos darbų paroda. Joje pristatyti kūriniai, sukurti 2017–2023 metais, atspindi autorės požiūrį į šiuolaikinio pasaulio padarinius vidinio ir išorinio grožio suvokime. „Paveiksluose pasakojama ne apie vidinio ir išorinio grožio atskirumą, bet apie jų tarpusavio sąveiką. Pabrėžiama, kaip mūsų regėjimas dažnai iškraipomas socialinių stereotipų ir grožio standartų. Keliamas šiuolaikinio grožio etikos klausimas – ar galima vizualiai atspindėti dvasios grožį. Autorė sprendžia klausimą apie vidinio ir išorinio grožio dialektiką, kurios suvokimas gali mus įkvėpti iš naujo vertinti grožį“, – rašoma anotacijoje.
2022-aisiais Ukmergėje buvo eksponuota paroda „dama dirvoj“ – trečioji personalinė mones Kielės tapybos darbų paroda. Joje pristatyti kūriniai, sukurti 2020–2021 metais, atsispindi autorės žvilgsnis į „supantį pasaulį ir sintetines žmogaus būsenas jame“. Anotacijoje rašoma: „Darbuose perteikiamas pasaulio susiskaldymas į du polius: miestą ir kaimą, bei šio susiskaldymo formuojamą žmogų. Apie žmonių psichologinius ir egzistencinius bei vertybinius skirtumus, kuriuos suformuoja vienas ir kitas žmogaus gyvenime dominuojantis pasaulio polis. Mone Kielė savo kūriniuose tampa ne tik tokio pasaulio susiskaldymo stebėtoju, bet ir dalyviu, kuris gyvena tarp natūralumo ir dirbtinumo. „dama dirvoj“ - tai gamtos kuriamo grožio ir žmogaus kuriamo grožio priešprieša, sąveika bei būsena, kurią šioje parodoje išgyvena autorė“.    
Susipažinti su Raimondos – mones Kielės – kūryba galima intenete :  https://monekiele.com/

Ekspertų pateikiami faktai apie jauną vyną:
* 35–40 proc. viso Božolė regiono vyno virsta „Beaujolais Nouveau“ arba „Beaujolais Villages Nouveau“.
* Tradiciškai kasmet jauno Božolė vyno buteliai atkemšami trečiąjį lapkričio ketvirtadienį.  Jis išgeriamas per kelias dienas – triukšmingai, linksmai, derinant prie nesudėtingo maisto.
*Vyno kritikai teigia, kad „Beaujolais nouveau“ turi nebrandų, bet malonų kvapą, kuris nelabai skiriasi nuo nefermentuotų vynuogių sulčių.
Sakoma, kad jauno vyno negalima laikyti, juo reikia mėgautis, tad mes ir nelaikykime, mėgaukimės – ne tik jaunu vynu, bet ir jaunais menininkais iš Ukmergės.
Pokalbių ciklas „Ukmerge Nouveau“ rengiamas įgyvendinant Ukmergės rajono savivaldybės 2024 metų Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programos lėšomis finansuojamą projektą „ARTffusio“.

Pokalbių ciklą rengia Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

Giedrės Širmenytės ir R. Petrainės asmeninio archyvo nuotraukos