Ukmergės kultūros puslapiai

Iki rugsėjo 30 dienos Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (trečiame aukšte) veikia Kristinos Darulienės paroda „Gamtos ritmai“. Šioje parodoje eksponuojami per pastaruosius šešerius metus sukurti darbai. Norėčiau nuoširdžiai rekomenduoti parodą pamatyti gyvai. Apskritai, matyt, visus K. Darulienės paveikslus kone primygtinai rekomenduoju pamatyti gyvai. Kodėl?

Beveik visi šįsyk jos eksponuojami paveikslai sukurti pleneruose, gamtoje. Autorė gyvena Lietuvos viduryje, mažame kaimelyje. Tapo „gyvai“ – būdama gamtos apsuptyje, pasistačiusi molbertą, laisvai kompozicijai pasirinkdama ją dominančius motyvus, fragmentus.

K. Darulienės tapyba yra klasikinė tapyba pačia geriausia šio žodžio prasme. Peizažas, natiurmortas – itin gilias tradicijas turintys žanrai. Autorė tapo gamtą iš natūros, neįpindama socialinių žinučių, neieškodama ekologinių ar kitų sociokultūrinių tapybą pagrindžiančių kontekstų ir pretekstų. Tai – grynoji tapyba.

Čia sprendžiami du klausimai. Pirmas – kaip esti gamta? Tai yra: kokie yra jos ritmai, ciklai, dėsniai. Antrasis – kaip esti tapyba? Ir čia veikia ritmai, dėsniai. Bet visa tai „apmąstoma“ pasąmoningai. Iš paveikslų matyti, kad K. Darulienė turi meistrystę, patirtį, įgūdžius. Būtent, turint viso to teorinio bagažo pakankamai, kaupiant patirtį, tai tampa automatizmu. Ir tada į pirmą planą žengia intuicija.

Taigi, mano išvardinti klausimai K. Darulienės sprendžiami jau pasąmoningai, todėl visas dėmesys sutelkiamas į gamtos, potėpio pajautimą. Tai – įsiklausantis buvimas gamtoje ir gebėjimas tai perteikti, „nenumarinant“ gamtos. Tad net jos natiurmortai yra oksimoroniški – K. Darulienės tapoma gamta gyva, net jei tai nature morte (negyvoji gamta).

Galim pasvarstyti, kaip K. Darulienei pavyksta išlaikyti, išsaugoti tą gyvybę. Kodėl ir kaip ta gyvybė netampa užkonservuota, „užšaldyta“ ar dar kaip kitaip apmarinta? Man rodos, labai svarbu, kad autorė tapo tai, ką gerai pažįsta, kame gyvena, su kuo turi stiprų, daugiametį ryšį.

Gamtos apsuptyje gyvenanti, kasdien augaliją ir jos pokyčius matanti akis bus pastabesnė nei „asfalto vaiko“. Juk yra įrodyta, na ir savaime logiška, kad kuo dažniau matome panašius, bet ne identiškus subjektus ar objektus, tuo jautresni esame subtiliems jų niuansams, skirtybėms. Taigi K. Darulienės akis jautri floros įvairovei, o ranka – gebanti tai perteikti.

Visa tai skamba kaip grįžimas prie tapybos ištakų. Ir tai sveikintina. Tokios tradicinės tapybos puoselėjimas ir to darymas talentingai – vienas iš tapybos perspektyvų, tapybos ateičių. Bent aš taip matau. Bet, nepaisant tapymo proceso ir žanro tradiciškumo, K. Darulienės darbai vis vien suskamba šviežiai.

Gal čia „kaltas“ kartais netikėtas koloritas, per disonansą pasiekiantis harmoniją. Pavyzdžiui, viename darbe piliarožių ir namelio vaizdas tapomas ant „rėkiančio“ rožinio „pamušalo“. Sunku patikėti, bet tai veikia. Ir tai suteikia dar daugiau gyvybės paveikslui. Pagauti būtent tai, kad karštą vasaros dieną oras vibruoja, jis prisirpęs, dūzgiantis, pulsuojantis kone neonine rožine spalva, ir tai įgyvendinti drobėje – tai jau „aukštasis pilotažas“.

Ir kituose paveiksluose didelę gyvybės dalį sukuria koloritas. Štai rudeniškai rudą, „purviną“, proporciškai dominuojančią „Sudžiūvusių irisų“ paveikslo dalį vis tik nustelbia liauni saulėti žiedeliai ir turkio spalvos intarpai. Drobėje „Ankstyvą pavasarį“ vieškelio peizažo horizontą nužymi „sintetinė“ salotinė. Turbūt, nieko čia revoliucingo. „Rėkiančių spalvų“ gyvybę panaudodavo dar Antanas Gudaitis ir kiti modernistai. Nemanau, kad K. Darulienės tikslas būtų savo tapyba paneigti tradiciją.

Priešingai, ta tradicija yra kaip užnugaris, kaip atspirties taškas vis tik būti autentiška. Ir būti puikia koloriste. Apskritai menininkė turi atpažįstamą braižą, bet ir netapo „to paties paveikslo vis iš naujo“. Ji eksperimentuoja spalvinėmis dermėmis, abstrahuotumo ir konkretumo variacijomis, rakursais ir fragmentavimu. Ir išlieka atpažįstama.

K. Darulienės potėpis „pasišiaušęs“ – jis aštrus, spygliuotas, ne plaukiantis ir vilnijantis. Žinoma, potėpių autorės paveiksluose atrasime įvairių, vis tik tas „firminis“ menininkės potėpis energingas, nenugludintas. Čia, be abejo, bus dar vienas menininkės paveikslų gyvybės šaltinių. Toks suvėlimas tampa ir puikia atsvara romantiškam turiniui – tai leidžia autorei nenusisaldinti, tapant net pačius gražiausius ir fotogeniškiausius gėlių žiedus.

Kartais menininkė objektus ištapo smulkmeniškiau, o sykiais visai priartėja prie abstrakcijos. Štai paveiksle „Nespėję išsiskleisti“ išraiškingi, konkretūs žiedlapiai antrame plane tampa tik šešėliais, siluetais, paskęsta ūkanose. Dar vienoje drobėje plonyčių šakelių ir smulkių lapelių nuaustas „voratinklis“ primena japonišką stilių, užburia minimalizmu ir kruopštumu.

Kitur atidžiau ištapyta saulėgrąža, įaugusi į lesiruotą horizontą ir apibendrintą gėlių sodelį. Ši saulėgrąža išsiskiria iš aplinkos, lyg būtų įklijuota iškarpa ar nuotrauka, bet tuo pačiu ir simbiotiškai komunikuoja su kitais paveikslo elementais.

Detaliau aprašant K. Darulienės paveikslus staiga tampa aišku, kad menininkė sau meta iššūkius, paveiksluose padaro tam tikrus vizualinius atradimus. Paveikslai pasirodo esą ne tik estetiški, profesionalūs, bet ir gerokai sudėtingesni nei iš pirmo žvilgsnio. Šie paveikslai „apgauna“ žiūrovą, pasirodydami esantys paprasti dėl potėpio lengvumo, kvėpavimo. Paveikslai nėra „užkankinti“, kad ir kokią netikėtą tapybinę lygtį išsprendžia peizažo kompozicija, koloritas, piešinys, potėpis.

Žinoma, ne visi darbai vienodai stiprūs. Pasitaiko ir tokių, kurie atlikti „teisingai“, turi savyje emociją, bet vis tik neužkabina, neprikausto žvilgsnio, neįkrenta atmintin. Bet pakalbėkime apie įsimintinuosius. Štai viename jų, šalia lenkto medžio kamieno, stiebiasi, bujoja didinga dilgėlė. Dėl pasirinkto rakurso (įstrižai, iš viršaus) dilgėlė – tikra milžinė, monumentali, tvirtesnė už išsirietusį medelį. Rakursai iškraipo proporcijas, tad įtaigiai jas perteikti nėra taip jau paprasta.

Kituose paveiksluose žvilgsnį prikausto ritmas, atsikartojimai. Štai „Princesių gėlės“ – gausi žaluma su žiedais vienspalviame fone, o ten – pagrindinio motyvo „aidas“. K. Darulienės kūrybai tinka muzikiniai terminai, tad taikliai ji pati savo parodą pavadino „Gamtos ritmais“. Jos paveikslai –dinamiški, čia skamba pirmo plano pagrindinės melodijos, „priedainiu“ atsikartoja šakų pynės.

Tad kodėl raginau pamatyti šią parodą ir visą K. Darulienės kūrybą gyvai? Nes jos kūriniai suskamba būtent neekranizuotoje akistatoje. Peržiūrėjusi reportažą apie parodą, nepatyriau nei pusės to, ką patyriau gyvame santykyje. Tikriausiai, tai dažnai pasakytina apie „tradicinę“ tapybą – kur svorį turi potėpis, subtilūs spalviniai niuansai.

Bibliotekoje išeksponuoti K. Darulienės darbai sušiurena, sušnara laukais, pakvimpa žiedais, sutraška džiūstančiais lapais. Jos tapyba įvyksta gyvame santykyje. Nepaisant to, kad paveikslai šiuo atveju yra šešėlyje, tarp langų. O gal būtent dėl to? Iš tamsos išnyra paslaptinga ir labai gyva gamta.

Reprodukcijos (iš viršaus į dešinę): "Peizažas su dilgėle", "Piliarožės", "Kopūstai", "Vilkdalgiai", "Kristaus medis ir alijošius", "Šokantis miško kaktusas".

Reprodukcijos - K. Darulienės.