Ukmergės kultūros puslapiai

„Vilkamirgės“ galerija šiemet septintą kartą dalyvauja tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ ir tęsia prieš dvejus metus pradėtą ekspozicijos formatą – instaliaciją „Namų sienos“. Galerija pristato keturis autorius bei įpins kitų menininkų darbų. Apie pasiruošimą mugei bei pokyčius galerijoje kalbamės su jos įkūrėjais Arūnu Kulikausku ir Oksana Judakova.

– Ką šiemet pristatysite „ArtVilnius“?
Arūnas: Trečią kartą mes darom instaliaciją, kuri vadinasi „Namų sienos“. Joje sukomponuojame įvairiausius kūrinius ir net buities daiktus. Ankstesniais metais instaliacijoje „Namų sienos“ galėjome rodyti ir profesionalų, ir savamokslių, ir iš vis nežinomų autorių kūrinius – jie visi tapdavo tos instaliacijos dalimi. Kai kurį nors darbą paėmus atskirai, kaip vieną kūrinį, negalėtum parodyti, nes sakytum, kad tai – ne menas. Šių metų sumanymas yra Oksanos. Ji parinko keturis autorius. Pirmą dieną pristatysime vien juos, o kitas dienas apauginsime erdvę daugiau meno kūrinių ir viskas taps dalimi instaliacijos.
Oksana: Taip, pirmą dieną mes „tvarkingai“ pristatysime keturis menininkus, o paskui papildysime įvairiausiais kūriniais ir taip kursime instaliaciją „Namų sienos“. Taip darėm pernai ir užpernai.

– Kas tie keturi autoriai?
Arūnas: Du profesionalūs menininkai – Julius Zareckas, Vitalis Čepkauskas. Ir du savamoksliai menininkai (arba autsaiderių meno pavyzdžiai) – Ina Šaukščiūtė, Antanas Liutvinas.

– O jie tarpusavyje susiję ar kaip tik – skirtingi?
Arūnas: Kiekvienas iš jų yra savitas ir įdomus. Vienas jų yra vaikas, kuris paišo be perstojo, jis iš mūsų rajono. Kita yra moteris su judėjimo negalia, kuri gyvena socialinės globos namuose Suvalkijoje. Yra vilnietis menininkas, kurį laiką gyvenęs mūsų rajone. Ir ukmergiškis tapytojas.

– Kokia yra jungiamoji grandis? Kaip atrinkote tuos keturis menininkus?
Oksana: „ArtVilnius“ organizatoriai kiekvienais metais išskiria kokį nors mugės akcentą, kas tų metų mugėje yra akcentuojama. Tai, pavyzdžiui gali būti performansai, instaliacijos, fotografija ar dar kas nors. Šiemet mugės akcentas yra Šiaurė. Kai jie paskelbė paraiškų konkursą, aš į Šiaurę pasižiūrėjau plačiąja prasme, nors, pasirodo, omenyje turėtos Šiaurės šalys. Šiemet tiesiog dalyvauja daugiau naujų galerijų iš šiauresnių šalių, kaip Norvegija ir kitų.
Kai pildžiau paraišką, galerijos pasiūlymą suformulavau orientuodamasi į tą akcentą: kad mūsų galerija pristato menininkus, kuriančius šiaurinėje, dėmesio saulės neapšviestoje meno pasaulio pusėje.
Pernai mes pirmą kartą „ArtVilnius“ pristatėme autsaiderių meną. Šiemet tęsiam tai – pasirenkam autsaiderių meno atvejus ir bandom įpint į mūsų bendrą pristatymą. Todėl yra du profesionalūs. Vienas – Julius – ukmergiškis (mums tai irgi svarbu, kad pristatyme būtų su Ukmerge susijusių menininkų). Kitas – Vitalis. Jis yra profesionalas, bet gyvena ir dirba labai atsiskyrėliškai. O kiti du – niekam nežinomi. Antanas yra paauglys iš Ukmergės rajono, o Ina gyvena socialinės globos namuose Suvalkijoje.

– Pristatykite kiekvieną autorių – kokius jų darbus rodote mugėje?
Oksana: Mugėje pristatysime Juliaus Zarecko tapybos darbus, kuriuos buvo galima pamatyti parodoje Ukmergėje. Rodysime Vitalio Čepkausko objektus-skulptūras, tapybą ant kartono. O taip pat kaukoles, išlankstytas iš senų dėžių su atpažįstamais prekių ženklais. Jos kiekviena turi pavadinimą, priklausomai nuo to prekės ženklo.
Antanas Liutvinas yra jaunas vaikinas, jam šešiolika metų. Jis labai daug paišo. Antanas dažniausiai piešia gėles, lapes, paukščius ar kitus gyvūnus. Daugybę piešinių, šimtus. Vien lapių atsirinkau kokių trisdešimt ar keturiasdešimt. Piešiniai labai panašūs vienas į kitą. Tik dalį jų gražiai įrėminsim ir pakabinsim ant stendo sienų. Kitus eksponuosime sudėtus į krūvą, taip parodydami didžiulį kūrybos srautą.
Tai yra būdinga autsaiderių menui – kad kuriama daug, intensyviai, vienodos ir nesikeičiančios raiškos darbų. Ir tą reikia suprasti.
Ina piešia spalvotais pieštukais. Aš ją radau, nuvažiavusi į vienus socialinės globos namus.

– Kaip ją suradote?
Oksana: Susitikom, kai važiavau studijų reikalais. Autsaiderių menas yra mano studijų tema ir konkrečiai į tuos socialinės globos namus vykau, nes literatūroje buvau perskaičiusi, jog juose dar tarybiniais metais gyveno labai žymus medžio drožėjas Lionginas Šepka iš Rokiškio. Pasirinkau važiuoti būtent ten galvodama, kad galbūt aš dar rasiu kokį nors jo pėdsaką. Kadangi jis gyveno labai seniai, pėdsakų neradau. Beje tie socialinės globos namai įsikūrę gražiame dvare nuošalioje vietoje tarp laukų.
Susipažinau su socialine darbuotoja, kuri veda užimtumo užsiėmimus tų namų gyventojams. Jie ten piešia, lipdo iš molio, velia iš vilnos, neria. Turi didelį gražų kabinetą, prikrautą rankdarbių. Man leido peržiūrėti tuos darbelius. Jie nekaupia archyvo specialiai, darbų yra tiek, kiek natūraliai prisikaupia kabinete. Dar turi sandėliuką, kurio kol kas nepasiekiau. Peržiūrėjau krūvas piešinių. Jų ten buvo visokių – ir šiokių, ir tokių. Bet to, ko ieškojau, neradau. Kol nepamačiau Inos piešinių. Iškart pajutau kad tai yra. Nes jie, ne tai kad vienodi, bet atpažįstami. Ina piešia daug. Kartojasi tie patys motyvai – žmonių galvos, kamuoliai, gėlės, drugeliai, medžiai. Piešinių stilius visą laiką toks pats, nesikeičiantis. Aš susirinkau tada krūvą – apie dvidešimt su viršum piešinių. Pirmą kartą pasiėmiau juos nusiskanuoti. O kai nuvažiavau antrą kartą, paprašiau – gal daugiau turit? Darbuotoja paieškojo, nes pati Ina sėdi neįgaliojo vežimėlyje, ji gali judinti tik vieną ranką. Ta darbuotoja iš patalynės dėžės po lova ištraukė maksimos maišelį su piešiniais – tai buvo kas liko, ko neišmetė. Nes Ina piešia, piešia ir piešia.

– Kaip kuratorė, kaip jūs atrenkate darbus, kuriuos eksponuojate – ar yra koks nors kriterijus ar tiesiog nuojauta?
Oksana: Rinkdami darbus mugei mes pasitariame su Arūnu. Aš manau, lemia nuojauta. Nors liko mažiau nei savaitė iki eksponavimo, mūsų įsivaizdavimas, kaip kas bus, pasimatys vietoje, kai susidėliosime ekspoziciją. Bet viskas yra galvoj.
Darbus renkam irgi taip turbūt. Mes žinom, ką Antanas daro, ką Ina daro. Nuvažiavom pas Vitalį į jo dirbtuves ir pasižiūrėjom, ką jis daro. Kai pamatėm tas kaukoles, iškart supratom, kad tiks. Juliaus irgi. Parodoje Ukmergėje buvo dalis senesnių ir labai senų darbų, kita dalis – naujausių. Mes tuos naujausius žinojom, bet kai nuėjom į dirbtuvę, kai pradėjom traukti iš užkaborių... Ekspozicija susidėlioja, kai pamatai menininkų kūrybos visumą.
Taip yra ne tik su „ArtVilnius“, bet ir su kitomis parodomis. Kartais parodą gauname jau paruoštą – atrinktą, surėmintą. O kartais, jeigu yra tokia galimybė, važiuojame į dirbtuves, žiūrime. Vienas dalykas, ką tau autorius pasiūlys, o kitas dalykas, ką tu pats pamatysi ar atrasi dirbtuvėj. Galbūt tai, ko jisai nepasiūlys. Ir tada atsirenki. Taip buvo ir su Juliaus tapyba, kai pradėjome traukti senus jo darbus.

– Jūsų darbo tema – autsaiderių menas. Kodėl ta tema jus sudomino ir traukia?
Oksana: Likimo pirštas atvedė. Ir to piršto stumtelėjimai – kiekvienas iš jų buvo labai aiškus. Pirmas – patirtas stiprus savamokslių meno poveikis. Tai buvo 2005 metais, kai pamačiau Petronėlės Gerlikienės parodą Kauno paveikslų galerijoje.
Arūnas: Koks didelis yra meno nesimokiusio žmogaus kūrybos poveikis. Be jokių meno įtakų. Koks didelis estetinis ir jo pasaulio suvokimo poveikis. Tas nesimokiusių meno žmonių sugebėjimas padaryti žymiai geriau nei profesionalių menininkų.
Oksana: Ne tai, kad geriau, ar ne geriau, bet tiesiog paveikiai. Ir profesionalai ne visi sukuria paveikų meną. Paveikų meną (tiek profesionalai, tiek savamoksliai) sukuria tik dalis. Tik profesionalūs menininkai to sąmoningai ir valingai siekia. O savamoksliams gaunasi natūraliai.
Kitas stumtelėjimas buvo berods 2019 metais. Aš aplankau Ukmergės kultūros centre visas parodas, kiek tiktai galiu. Buvo neįgaliųjų draugijos paroda-pardavimas. Ten eksponuojami paveikslai, rankdarbiai – aš irgi ką nors kartais nusiperku. Atsimenu, įeinu į salę, kairėj pusėj ant sienos kabo, taip ir nesužinojau, kokio autoriaus, darbas. Deja, neparduodamas. Aš jį nusifotografavau ir iki dabar naudoju, skaitydama pranešimus. Praėjusią savaitę skaičiau pranešimą Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vykusioje konferencijoje (parodoje „Iš šerdies“). Rodydama pranešimo skaidres, visada pradedu nuo to paveikslėlio. O jis yra visai paprastas – miškas, raudonas saulėlydis, nykštukas ant kelmo sėdi, o ant paveikslo rėmelio parašyta: „Aš pavargau, Viešpatie“. Ir man tai taip stipru. Tai ir yra poveikis.
Dar vienas stumtelėjimas – aš gyvai nemačiau, Arūnas matė 1996 metais Niujorke (aš tada dar negyvenau Niujorke) – paroda autsaiderių meno ištakos. Tai buvo Hanso Prinzhorno kolekcijos dabai, surinkti pamišėlių prieglaudose XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Aš taip įsivaizduoju, kad Arūnas toje parodoje patyrė kažką panašaus, ką aš pamačius Gerlikienę. Ir nežinodamas. Aš, pavyzdžiui, pamačiau Gerlikienę nežinodama, kas ji – be jokios išankstinės nuomonės.
Arūnas: To nėra kaip paaiškinti. Tiesiog nueini ir pamatai žmogaus sielą, apsinuoginusią, jausmus – viską. Be intelektualistinio šydo. Be apsimetinėjimų, be vaidinimo, be super meno svarbumo. Tai yra natūralus, paprastas žmogaus poreikis paišyti tai, kas jo viduje, nežinant nei kaip pasaulis atrodo, nei nesidomint, nesidairant į kitus.
Oksana: Labai nuoširdus ir nesuvaldomas.
Arūnas: Aš po tą parodą pavaikščiojau ir iškart nugarmėjau pirkt katalogo. Pasirodo, katalogą išpardavė atidarymo metu per pusę valandos. Sako – užrašykit adresą, mes jums atsiųsim, kai atspausdinsim. Tai atsiuntė po trejų metų jau trečio leidimo. Reiškia, tokį žmonėms padarė poveikį. Visi buvo persisotinę tuo super-ekstra-svarbiu šiuolaikiniu menu, kuriame irgi yra tie pėdsakai gero menininko, yra, bet jie labai reti. Tai buvo rimta kolekcija, rinkta ilgai, apie trisdešimt metų, psichiatro, kuris tuo pačiu suprato, kas yra menas.
Oksana: Taip, jisai buvo baigęs meno istorijos mokslus. Todėl buvo du viename – jis priėjo prie to šaltinio, prie tų žmonių, ir tuo pačiu jisai suprato, kas tai yra, nes jeigu nesupranti, tai gali ir išmest.

– Grįžtant į šių metų „ArtVilnius“, pirmą dieną pristatysite keturis menininkus, o kaip paskui apauginsite tas „Namų sienas“. Gal galite truputį atskleisti, kaip viskas klostysis?
Oksana: Spontaniškai, organiškai ir ekologiškai.

– Bet vis tiek – gal yra numatyti autoriai, darbai? Ar galiu net ir aš savo darbą pasiūlyt?
Arūnas: Jeigu praeisi per mūsų filtrą, taip. Mes eidami turguje ar dar kur nors, ypač sendaikčių turguj, pamatome senus, gražius daiktus arba nežinomų menininkų paveikslėlius ir perkame juos. Ir jie laisvai gali atsidurti ir atsiduria mūsų galerijos instaliacijoje, pristatomoje „ArtVilnius“.
Oksana: Mes turim galerijos kolekciją. Per laiką yra susirinkę darbų.
Arūnas: Taip, ir tai nebūtinai profesionalūs menininkai. Tai yra natūralus, spontaniškas pasirinkimas.
Oksana: „Namų sienų“ principas – kad viskas turi būti kaip namuose. Sienos turi „apaugt“ meno kūriniais natūraliai. Jie, būdami skirtingi, vienas prie kito turi derėti.

– Galerija turi kolekciją – kiek metų ji kaupiama, kokios jos apimtys?
Oksana: Tai vyksta natūraliai.

– Ar tai yra jūsų asmeninės investicijos ar iš projektų?
Oksana: Tai mūsų. Mes taip vadiname – galerijos kolekcija, bet iš tiesų ji privati. Su kolegomis keičiamės darbais, sveikiname vieni kitus su šventėmis. Juk menininkių atvirukai – jie taip pat yra meno kūriniai. Dovanų gaunam. Į kolekciją menininkai kartais patys pasiūlo, kartais mes paprašom, kad padovanotų darbą.
Arūnas: Ką mes renkam, tą ir rodom. Ir tai, kas kabo ant sienų miegamajam, taip pat laikas nuo laiko yra ištraukiama ir parodoma viešai.
Oksana: Pavyzdžiui, užpernai instaliacija „Namų sienos“, kai pristatėm savo kūrybą, buvo užpildyta gausiai – ir kūriniais, ir visokiais gražiais daikčiukais. Tirštai, kaip pas mus namuose. Bet buvo tikrai daug darbo, nes visa tai reikia suvaldyti. Tas tinka, o tas ne... Nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

– Ar šiemet bus jūsų pačių kūrinių?
Arūnas: Aš galvoju vieną savo darbų gal ir ištraukt. Tą pirmą dieną, kai mes išsidėliosim, pasižiūrėsim, kiek lieka vietos. Mes dar nežinom, kur mes būsim, kaip viskas atrodys. Praktiškai tą dieną nuspręsim, kaip pasielgsim kitą dieną. Turiu porą darbų, kuriuos aš norėčiau pabaigti. Mano darbai bus visiškai nauji. Oksana savo irgi turi. Bet mes nesiveržiam savęs parodyt. „Vilkamirgė“ yra galerija – ne asmeninė, o meno.

– Dar apie „Vilkamirgės“ galeriją – ne taip seniai persikėlėt į naujas patalpas. Kokios patirtys naujoje vietoje?
Arūnas: Pratinamės.
Oksana: Aš irgi norėjau sakyt – pratinamės.

– Kas gero, kas blogo?
Arūnas: Puiki vieta, puiki šviesa,
Oksana: Viskas į gerą.
Arūnas: Viskas labai gerai, bet pratinamės, nes čia daug atsakingiau reikia žiūrėti. Dabar mes jau galėsim pradėti kviesti svaresnius autorius, kreiptis į užsienio ambasadas. Žodžiu, iš autsaideriško antro aukšto išėjom į pirmo aukšto fasadą.
Oksana: Čia yra tikra „balto kubo“ galerija, atitinkanti šiuolaikinės galerijos standartus.
Arūnas: Tik galerijos paprastai neturi tiek langų.
Oksana: Šiuo atveju mums tai privalumas, nes galim išnaudoti ir langus. Grindys, kurias atpažįsta ukmergiškiai, prideda šiltumo.
Arūnas: Mums tai svarus žingsnis į priekį. Ir tuo pačiu labai didžiulis žingsnis miestui.

– Praėjusį sezoną galerijoje kviesdavote į pokalbius, susitikimus. Ar šį bus kas nors panašaus?
Arūnas: Taip, bus. Jau buvo susitikimas su Regina Šulskyte, kai vyko parodos pristatymas. Ir dar bus. Tik viskas žingsnis po žingsnio. Planuojame daryti pirmadienius su galerininku.
Oksana: Pernai mes įgyvendinom projektą. Turėjom lėšų renginiam.
Arūnas: Šiemet mes patys verčiamės. Be jokio finansavimo ar paramos. Užtenka vieną kartą nuvažiuoti atsivežti parodos ir užsipilti benzino. Tada suprasi, kiek viskas kainuoja.
Oksana: Parodas reikia atsivežti, išeksponuoti, po to išvežti.
Arūnas: Jeigu mes kalbam apie kultūrą, tai miestas, kad ta kultūra egzistuotų, turi remti ją. Kultūros vertė miestui yra nesuskaičiuojama. Ji yra dešimteriopa, palyginus su bet kokiu verslu, tik, kad jos nesuskaičiuosi. Bet ji pritraukia žmones. Dabar specialistams privilioti mokami tūkstančiai, duodami butai, kad jie tik atvažiuotų, bet jeigu mieste nėra kultūros, nėra renginių, nėra kur išeiti, niekas nenori važiuoti.

– Ačiū už pokalbį. Iki mielų susitikimų parodose ir renginiuose.

Nuotraukos - O. Judakovos.