Ukmergės kultūros puslapiai

Ukmergėje šiemet vyko XXI kamerinių teatrų ir performansų festivalis "Camera obscura". Jį organizuoja Ukmergės meno draugija. Pernai žurnalistė, režisierė ir dabartinė draugijos vadovė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė pagal archyvinę rajono spaudos medžiagą parengė ir publikavo straipsnių ciklą „Laisvė žaisti“ apie teatrinį Ukmergės gyvenimą per trisdešimt laisvės metų. Kam įdomu, gali nesunkiai susirasti internete: laikraštis „Ukmergės žinios‘, 2023.01.13 – 12.30, iš viso penkiasdešimt vienas straipsnis, žyma – „Laisvė žaisti“.

Nuo tada, kai 2018 metais LKT sukūrė Tolygios kultūrinės raidos programą, kultūrinis gyvenimas provincijoje pasikeitė ir keičiasi. Galima justi, kad mus pasiekia daugiau profesionalaus ir šiuolaikinio meno. Atsirado bendras interesas: provincija alko vertingesnių kultūros produktų, o miestų viešosios įstaigos naujoje programoje greitai įžiūrėjo auditorijų plėtros ir papildomų pajamų galimybę.

Galiu klysti, bet man regis, kad ukmergiškiai turi kažkokį savarankiško mąstymo ir sprendimų geną. Paskelbus Nepriklausomybę, jie miesto centre pasodino eglutę. Dabar ji didžiulė, graži eglė, kurią puošia Kalėdoms. Nėra jokių ginčų, lenktyniavimo, jokio vertimosi per galvą, jokių sudėtingų ir brangių konstrukcijų. O graži – visada ir kasmet. Ukmergė jau seniai turi "Camera obscura" ir "Rockmergę" (roko muzikos festivalį). Pastaraisiais metais vasaromis į Ukmergę atidunda Kilkim žaibu. Sako, jiems čia patinka. Čia Lietuvos vidurys ir didžiųjų kelių kryžkelė, čia pilna vietos ir svetingi žmonės bei vietos valdžia.

Regis, ukmergiškiams nereikėjo laukti naujos LKT programos kultūriniam gyvenimui provincijoje skatinti. Jie ėmėsi darbo patys, ir dvidešimt metų augintas Camera obscura festivalis subrendo ir žydi gražiais žiedas.

Sekančiose pastraipose iš kelių detalių sudėliosiu mozaiką. Detalės bus stambios ir jų bus nedaug, todėl piešinys to, kas nedideliame provincijos mieste yra toks renginys, ar greičiau – reiškinys, kaip "Camera obscura", nebus tobulas ir detalus. Man labiau rūpi atskiri momentai, per kuriuos pamatau festivalio reikšmę miesto gyvenime, jo poveikį arba galimą poveikį. Todėl neaptarsiu visų pasirodymų, o tik tuos, per kuriuos geriausiai galiu išreikšti man rūpimus dalykus. Paminėsiu ne tik šiemetinius renginius, bet ir vieną kitą, vykusį 2023 ir 2022 metais.

Kaip praeivė apgynė "Lithuania Restituta"

Pavydu Klaipėdai, kuri turi Beną Šarką. Beno scena – miestas, jo viešos erdvės. Jis kasdien mieste kuria iš įprasto gyvenimo ritmo ir supratimo verčiančias teatrines mizanscenas ir nufilmavęs dalinasi Facebook‘e. 2023 metais festivalio rengėjai pakvietė Beną į Ukmergę. Benas atvažiavo ir atsivežė savo teatrinį rekvizitą. Persirengė, ėjo miesto gatvėmis, pozavo prie tarpukariu Liudo Truikio suprojektuoto, sovietmečiu išmontuoto ir užkasto, o Antrosios Nepriklausomybės laikais atkasto, restauruoto ir grąžinto į vietą obelisko Lithuania Restituta, prie vandens bokšto, prie vandens kolonėlės Pomorų cerkvės fone ir buvusiame žuvų turguje. Nieko nesuprasdami pro šalį važiavo ir per langus spoksojo sumišę, apkvailinti vairuotojai.

Benui besistaipant prie obelisko, pro šalį ėjo jauna moteris su šuniuku. Ji sustojo. „Ką čia darot?! – pasipiktinusi paklausė. Beno apranga – triko, liemenėlė, kaukolinė kaukė ir juodų plaukų perukas su raudona rože – šokiravo, ir moteris pagalvojo, kad jis ruošiasi išniekinti paminklą. Jos miesto paminklą! Ji neliko abejinga ir sustojo jį apginti. Tai buvo gražus pilietinis elgesys. Supratusi, kad Benas menininkas ir nesiruošia dergti obelisko, dar šiek tiek draugiškai šnektelėjusi, moteris su šuniuku, linksmai juokdamasi, nuėjo.

Jeigu per Ukmergę nebūtų „prasinešęs“ Benas su savo kontroversiška scenine apranga, ta jauna moteris gal niekada nebūtų pasijutusi savo miesto piliete, paprasčiausiai nebūtų buvę progos. Menas ją moteriai suteikė.

Kaip savivaldybės klerkai piktinosi, o sena poetė juokėsi
(žiūrėdama į Beno Šarkos performanso fotografijas)

Tą Beno Šarkos ėjimą per Ukmergę ir sukurtas scenas fotografijose užfiksavo Arūnas Kulikauskas. Festivalio uždarymo proga fotografijų paroda buvo pristatyta „Vilkamirgės“ galerijoje. Kupinas gerų intencijų fotomenininkas keletą fotografijų nunešė ir pakabino savivaldybės koridoriuje. Kilo konfliktas! Kas čia per perversijos, kaip drįstate gadinti mums akis ir trukdyti darbą?! – piktinosi kai kurie savivaldybės klerkai.
Paskutinę parodos dieną, jau nukabinant fotografijas, netikėtai į galeriją užėjo garbaus amžiaus žinoma miesto poetė. Kaip ji juokėsi! Apėjo parodą, atidžiai apžiūrėjo kiekvieną fotografiją, kažką pasižymėdama užrašų knygutėje, juokdamasi: „koks puikus humoras!...“

Kaip Ukmergės berniūkščiai gavo šansą pradėti krautis kultūrinį kapitalą

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje pradėjo veiklą Atviros Lietuvos fondas (1990-2008 ir 2017-iki dabar). 1990-2007 metais fondo remiamos Lietuvos leidyklos išleido verstinių knygų seriją Atviros Lietuvos knyga, supažindinusią skaitytojus su XX a. humanitarinių mokslų pagrindais ir užpildžiusią spragą, skiriančią mus nuo Vakarų. Buvo išleisti tokių Vakarų mokslininkų, kaip Michel Foucault, Roland Barthes, Harold Garfinkel, James Clifford, Pierre Bourdieu ir daugybės kitų darbai. Knygos paskatino Lietuvos mokslo, meno, filosofijos, ekonomikos, švietimo, teisės minties raidą Lietuvoje.

Dažnai cituojama prancūzų sociologo Pierre Bourdieu socialinio kapitalo teorija. Pasak P. Bourdieu, yra trys pagrindinės kapitalo rūšys: ekonominis (piniginė ar turtinė nuosavybė), kultūrinis (išsilavinimas, žinios) ir socialinis (socialiniai ryšiai ir tinklai, kurie prisideda prie individo galimybių ir statuso visuomenėje). Valdomi kapitalai lemia galios ir privilegijų koncentraciją, todėl iš esmės yra susiję su socialine nelygybe.

Didelę, gal net didžiąją, dalį kultūros Lietuvoje gali gauti nemokamai. Kultūros tarybos finansuoti projektai – parodos, renginiai, koncertai, susitikimai, paskaitos – kviečia, vilioja lankytoją/žiūrovą, netgi dėl jo kovoja. Taigi, progų krautis kultūrinį kapitalą nuo mažens iki senatvės yra apstu. Ar jomis pasinaudojama – kitas klausimas.

Tarkim, žiūriu į miesto centre su dviračiais besitrinančius berniūkščius. Vyksta festivalio renginys. Pavyzdžiui, performansą atlieka Benas Šarka („MINKI, MINKI, MINKI“, 2022) arba Agnė Muralytė („Je m'évanouis/ Išnykstu“, 2024). Veiksmas vyksta lauke – ant šaligatvio prie bibliotekos, skverelyje prie autobusų stotelės. Vaikai žiūri ir nesupranta, kas čia vyksta. Pašaipiai krizena, vienas kitą padrąsindami. Suka ratus, bet lieka. Reikia žiūrėti optimistiškai ir tikėtis, kad vienas ar kitas vaikas kruopelę kultūrinio kapitalo pasiliks galvoje. Bent jau bus gavęs tokią progą.

Begaliniai horizontai muzikos mokykloje

Ukmergėje menas netikėtai užklumpa sveikata susirūpinusias, iš vaistinės grįžtančias senutes, alaus butelį ir cigariuką sučiulpti besitaikantį miesto centro „administratorių“ ir ant sėdmaišio pakritusį pavargusį gimnazistą. "Camera obscura" pasirenka ne(vien) didžiąją kultūros centro sceną, bet ramų įtekėjimą į netikėčiausias miesto erdves, įsismelkimą į miesto gyvenimą įvairiausiomis formomis. Neįkyriai, bet kryptingai, ir tuo pačiu – lengvai.

Muzikos mokyklos salė puikiai tarnauja mokyklos bendruomenės šventiniams koncertams. Tačiau šiemet ji sutalpino kosmosą – Čiurlionio kosmosą. Vieną lapkričio vakarą čia įvyko tarptautinio muzikinio projekto „Begaliniai horizontai“ premjera (Justine Ribiere – viola de gamba, Phil Von – elektronika, Rokas Zubovas – fortepijonas, Akvilė Anglickaitė – vaizdo projekcijos). Jo premjera Prancūzijoje įvyko Lietuvos sezono programoje šių metų rugsėjį. „Begaliniai horizontai“ sukurti dvylikos mažai žinomų M. K. Čiurlionio eskizų pagrindu. Tai nebuvo klasikinis Čiurlionis, kokį jį atpažįstame ir pagarbiai žavimės. Nedidelėje scenoje sūkuriavo muzikos garsai, įspūdingas Phil Von vokalas, vaizdo projekcijos, dūmai ir šviesos. Žuvėdroms prie jūros juokiantis, dangus leidosi mums ant galvų.

Iš renginio neišėjome – išsilaipinome, tarsi grįžę iš kosmoso.

Apie ne taip užrištą šaliką

Šiemet Šilutės kamerinis dramos teatras į Ukmergę atvežė spektaklį „Kalifornijos siuita“ pagal N. Saimono pjesę (rež. A. Kėleris). Scenoje susitikusi ginčijosi išsiskyrusi pora. Jis gal verslininkas, ji intelektualė, kieta žurnalistė. Jie susitinka viešbutyje, neutralioje teritorijoje tarp Niujorko ir Kalifornijos, tačiau jų ginčas buitiškas ir banalus. Bet ir ne tai blogiausia. Jis – kalifornietis su baltomis kelnėmis, batais ir marškinėliais, lengvą megztuką pasirišęs ant krūtinės... bet čia STOP! Megztukas buvo ne lengvai užmestas ant pečių, su laisvu mazgu ant krūtinės. Jis buvo kaip pirmokui per šalčius arba sniego seniui, tvirtai surištas po smakru.

Turėjo būti komedija, tačiau tai, kad ji nebuvo juokinga, nublanko prieš viską sugadinusį megztuką. Velnias slypi detalėse? Profesionaliuose teatruose detales sugaudo įvairių sričių specialistai.

Klausimas: kas kūrė/kuria šį reiškinį – kamerinių teatrų ir performansų festivalį Camera obscura?
Akivaizdžiai – tie, kurie turi susikrovę socialinį ir kultūrinį kapitalą: Julius Zareckas, Egidijus Darulis, dabartinė Ukmergės meno draugijos vadovė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė. Tie, kurie jį turi ir jaučia poreikį juo dalintis. Kartą teko nugirsti per radiją klausiant: kuo skiriasi turtingi žmonės nuo labai turtingų? Sako, buvo ištirta ir nustatyta, kad labai turtingi žmonės visada duoda truputį daugiau, negu iš jų tikimasi/ perkama/ prašoma, etc. Jie visada duoda truputį daugiau, truputį „viršaus“. Taigi, ar galima pavadinti esamus ir buvusius festivalio organizatorius turtingais? Tiesą sakant, jie labai turtingi.

Ar jie barsto perlus kiaulėms? Gali būti. Dalis perlų nubyra nieko nesuprantančioms kiaulėms (pardon my french), kurios kriukteli ir toliau nuskuba savo nesuskaičiuojamais žemiškų rūpesčių takeliais. Tačiau dalis, neabejoju, būna pakelta švarių, švelnių rankų ir įsidėta į širdį, kur jis augs ir pavirs kapitalu.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Ukmergės rajono savivaldybė

Dainiaus Vyto nuotraukose - 2024 m. festivalio "Camera obscura" įvykių akimirkos.