Neformalūs spalvų formatai
- Smulkiau
- Autorius Dr. Vidas Poškus
- Paskelbta: 2024 m. gegužės 19 d.
Seniai yra žinoma, kad kiekvieno tapybos plenero sėkmę lemia trys sąlygos: vieta, dalyviai ir organizatoriai/rėmėjai/globėjai. Pradėti ir galima nuo pastarųjų. Jau ne pirmus metus Leonpolio dvare vykstantis tapybos pleneras negalėtų būti toks pavykęs, jeigu ne aktyvioji kuratorė (ir visa jos pagalbininkų komanda) Jolanta Šlepetienė, ir, žinoma, patys organizatoriai bei šeimininkai – vaišingieji bei šiltieji, Romualda ir Mindaugas Stragiai.
Leonpolio tapybos plenero ir jį lydėjusios parodos (vykusios ne kur kitur, o tos pačios vietos dvaro rūmų salėse) atveju, visi trys puikiai susiklostę faktoriai nenumaldomai nusvėrė įdomaus ir intriguojančio rezultato svarstyklių labui. Užtenka įžengti į laiko mačiusių rūmų vidų, apeiti aplink juos, pastovėti ant Šventosios upės kranto (arba žvelgti į ramiai tekančią upę bei ją remiančius miškus pro istoristinio stiliaus langus), galop – stovint keturių dorėninių kolonų remiamame portike užmesti akį į medžių alėjas ir jas glamonėjančią saulę, kad nekiltų net menkiausios abejonės, jog čia yra puiki vieta kūrybai.
Plenerinės vietos tinkamumas yra proporcingai susijęs su metų laiku, oro sąlygomis. Ne kažin ką ir galima pakomentuoti, turint omenyje, kad Tarptautinis Leonpolio dvaro pleneras vyko gegužės 16–19 dienomis. Tai juk pačios gražiausios metų dienos ir naktys! Gamta šiuo laiku sprogsta pačiomis įspūdingiausiomis savo gyvybės formomis. Tiek augalų, tiek gyvūnų, tiek žmonių ar net spalvų pavidalais.
Natūralu, kad tomis dienomis žavingoje vietoje ant Šventosios kranto, su puikia devynioliktojo amžiaus architektūra, kūrę menininkai – net septyniolika kūrėjų iš keturių šalių (Izraelio, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos) buvo tiesiog užprogramuoti sėkmingiems – asmeninius profesinius įgūdžius ir jų siekiamybes demonstruojantiems darbams, personalines ambicijas ir aspiracijas įkūnijantiems kūriniams, žiūrovų skoniui tinkantiems ir įtinkantiems, jų akis maloniai jaudinantiems paveikslams.
Tarsi nesinorėtų išskirti vieno ar kito autoriaus iš bendros visumos. Mat būtina pabrėžti, kad bet kuriame nusisekusiame simpoziume atskiri jo dalyviai (su savo lūkesčiais ir tikslais) tampa savotiška šeima. Kai kurie iš tikrųjų susidraugauja ir susibičiuliauja taip, kad bendrauja likusius savo gyvenimus, neretai bendradarbiaudami kaip kolegos. O šeimos atveju negi sakysi – „kad tas yra mielesnis“? Šią misiją atlieka parodos žiūrovas, katalogo skaitytojas – pasirinkdamas savo paties favoritus.
Tad geriau apibendrinti tendencijas.
Leonpolio pleneras atspindi skirtingas (o kartu kažkiek ir panašias) keturių šalių mokyklų (plačiąja prasme) ypatybes ir doktrinas. Štai, piečiau nuo Vidurio Europos esančio karštojo ir ryškiojo Izraelio atstovai (Aron Kravits, Nadia Adina Rose) pasižymi ryškiausia ir drąsiausia spalvine palete. Net matydami aukštaitiškas pienes ar virš Šventosios kybantį melsvą dangaus skliautą, kūrėjai jį suvokia dar labiau žėrintį visom (formos ir simbolio) prasmėm. Latvių autorės (Anastasija Bikova, Ivonna Brūvere) natūrą suvokia lyriškai, net melancholiškai (bet tas liūdesėlis neturi nieko bendro su bloga nuotaika), pasaulis joms atrodo kaip svajinga daina. Lietuvių menininkai (Živilė Bardzilauskaitė Bergins, Kristina Darulienė, Egidijus Darulis, Arminė Hayk Sargsyan, Živilė Jasutytė, Vytautas Poška, Romualdas Pučekas, Jolita Šlepetienė, Emilija Šlepetytė, Edita Utarienė) yra prigimtiniai panteistai. Gyvybės alsavimą jie jaučia menkiausiame grumstelyje ar gėlės žiedelyje. Lenkų kolegos (Krzysztof Ryfa, Andrzej Strzelczyk) – panašiai, yra filosofiški ir gamtoje ieškantys atsakymų į egzistencinius klausimus.
Įžvelgus šiuos „skirtumus“ (iš tiesų – tai tik bendri skiriamieji bruožai), norisi pasiaiškinti: o kas visus šiuos kūrėjus vienija? Galima tik pasikartoti, paminėjus vietos ir metų laiko sinergiją. Architektūrinis ir natūralusis (gamtinis) dvaro peizažas, paukščių čiulbėjimo ir visuotinio žydėjimo skatinama gyvenimo džiaugsmo nuotaika, bendra kūrybinė atmosfera bendru choru išsiliejo pavasariškom spalvom ir formom. Čia jaučiasi gera nuotaika, laisvė ir neformalumas. Būtent tuo ir pasižymi Leonpolio dvaro pleneras. Kas gali būti geriau?
Nuotraukos iš plenero foto archyvo.