Ukmergės kultūros puslapiai

Dvi Juliaus Kelero eilėraščių knygos „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ ir „arti Ukmergės“ dedikuotos Ukmergei. Pirmoji jų 2023 m. akcijoje „Metų knygos rinkimai“ buvo pripažinta geriausia 2022 m. poezijos metų knyga. Už ją J. Keleras 2023 m. pelnė Maironio premiją ir Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureato vardą. Antroji 2024-aisiais įvertinta literatūrine Vlado Šlaito premija. Tomas Venclova rašo: „Tai knyga apie negrąžinamas, bet ir neprarastas vaikystės vasaras, „peizažus, tapusius natiurmortais“, apie šeimos ir namų istoriją, kurios horizonte visada iškyla kapai“. Su autoriumi kalbamės apie šios knygos gimimą, įkvėpimus ir ateities planus.

Apie savo knygą „arti Ukmergės“ Jūs pats rašote, kad joje taikiai plaukioja trys banginiai – Ukmergė, vaikystė, poezija. Šiek tiek apie kiekvieną iš jų. Pradėkime nuo Ukmergės. Eilėraščiuose yra nuorodų į konkrečias vietoves, aplinkas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „sentikių kapinaitės“ labai aiškios topografinės nuorodos. Jų galima aptikti kituose eilėraščiuose. Kiek knygoje yra Ukmergės ir ką šis miestas reiškia Jums?

Iš tikrųjų yra konkreti vietovė, labai konkreti – tai senelių sodyba, senelių namų aplinka, kur vyksta mano eilėraščių veiksmas. Ta eilėraščio veiksmo erdvės zona, palyginti, yra labai siaura. Jei galvotume, kad kažkas galbūt rašytų kitokią knygą – apie visą Ukmergę, tai mano atveju ta eilėraščio veiksmo erdvės zona yra labai ribota. Man visada atrodė, kad seneliai gyvena pačiam miesto pakrašty, nors iš tiesų miesto pakrašty turbūt buvo ligoninė ir mano senelių namai. Beveik, bet ne visai. Tai grįžtant prie klausimo, ką man reiškia Ukmergė – aš turbūt jau ir sakiau, kalbėdamas apie knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“, kad pirmiausia tai yra mano vaikystė. Tam tikras Edenas, rojus.
Vaiko nekankindavo visokiais darbais, jis galėjo stebėti aplinką, vasarom eiti prie upės maudytis su pusbroliais ar tetom. Žinoma, būdavo pareigų, tarkim – nuskinti vieną agrastų ar serbentų krūmą. Tai tas Ukmergės, tiksliau tos sodybos, gyvenimas man prilygo kaimo gyvenimui. Kiti vaikai turėjo kaimus, o aš kaimo neturėjau. Mama su tėvais buvo ištremta į Sibirą, viskas iš šeimos buvo atimta, konfiskuota. Ir Ukmergė man buvo išsigelbėjimas. Aišku, vaikas nieko nesupranta apie tremtis... O čia buvo seneliai iš tėčio pusės.

Vaikystė – kaip praeito laiko pyragėlis. Literatūrologė Viktorija Daujotytė rašo, kad šioje knygoje „autentiškos patirtys, susietos su vaikyste ir brandaus žmogaus refleksijomis“. Eilėraščiuose išties kyla vaizdiniai, matyti vaiko akimis, suvokti vaiko suvokimu. Bet tas vaikas dabar jau suaugęs ir tikriausia tuos, kadaise matytus vaizdinius, dabar vertina kiek kitaip nei tada? Kaip knygoje sąveikauja vaikystė ir dabartinis žvilgsnis?

Sakykime, tie vaikystės prisiminimai yra ir tikri, ir truputį išgalvoti arba galbūt ir ne(į)tikėtini, nes tiksliai viską atsiminti, žinoma, labai sunku. Tarkim, replikas, pokalbius. Atsimeni tam tikras emocijas, gražius įvykius, veidus, aplinką. Didžiulis sodas, nežinau kiek arų, gal 12 ar 18, ir buvo prasimaitinimo šaltinis, nes ten augo ir vaismedžiai, ir bulvės, ir įvairūs krūmai. Vaikas, žaisdamas su broliu, pusbroliais, kaimynų vaikais, galėdavo stebėti visą tą mažos šeimos gyvenimą. Labai draugiškos šeimos – suvažiuodavo tetos ir dėdės ir iš Kauno, ir iš Vilniaus. Buvo tokia mikrobendruomenė, kuri priminė rojų, nes visų giminaičių santykiai buvo labai gražūs, neįtikėtinai gražūs.
Tai, ką tada vaiko sąmonė, atmintis užfiksavo, geriausiai išsprūsta, pasirodo, eilėraščių forma. Atsimeni tam tikras detales, daiktus, formas, netgi kvapus arba spalvas, kaip kas tada atrodė. Tarkim, žaisdavome krepšinį – ne tai, kad krepšinį, nevadinome krepšiniu, tiesiog mėtydavome į krepšį, nes buvo nemažas kiemas, grįstas plytelėmis, o dėdė buvo pritaisęs virš garažo tokį lanką. Ir dabar, kai prisimeni visas tas detales, matai jas tiesiog kaip fotografijų albumą.

Trečias banginis – poezija. Esate sakęs, kad būtent Ukmergėje įvyko Jūsų pirmasis susitikimas su poezija, kuri lydi Jus visą gyvenimą. Kokia tos pirmosios patirties reikšmė?

Pirmiausia, man buvo labai dailios čia surastos knygos – jos priklausė mano tetai. Tai dvi Jono Aisčio knygos – „Kristaliniam karste“, o antros neprisimenu, greičiausiai – „Imago Mortes“. Prisimenu, buvo įrašyta data 1940-ieji. Ir tos knygos, kas svarbiausia, tai man tada labai įstrigo, labai skyrėsi nuo sovietinių. Jos buvo išleistos labai paprastai, bet labai stilingai. Lentynoje, kur jos stovėjo, buvo ir kitų knygų – nuotykių arba ir religinio pobūdžio – bet jos atrodė visai kitaip, kaip aukso grynuolis. Aišku, mažas dar ne visai supranti poeziją, bet kokių keturiolikos metų aš tikrai pradėjau jas skaitinėti. Ir man ši, pakankamai sentimentali, bet vietomis ir pakankamai šiurkšti Aisčio leksika, kai minimi šašai, kraujai, žaizdos – visiškai disponavo su Baltakio kartos poezija. Paskui man tas knygas teta atidavė ir jas atsivežiau į Vilnių. Mano bibliotekoje jos ir dabar yra. Kažkada, kai gyvenau Čikagoje, mano bičiulis psichologijos profesorius Algis Norvilas katalikiškoje „Ateities“ leidykloje leido Aisčio raštus ir manęs paprašė, kad aš redaguočiau. Labiau, kad peržiūrėčiau klaidas. Tada turėjau progą dar sykį sugrįžti giliau prie Aisčio ir pasitikrint savo nuojautas, patirtas tada, paauglystėje.

Rašote „Neišvengiamai ateina laikas, kai turi pasisakyti apie savo gyvenimą ir kaip jis susilietė su kitų gyvenimais“. Knygoje išties daug santykio su pačiais artimiausiais žmonėmis – bobutėmis Genute, Vale, seneliu (dieduku), tetelėmis Irute, Janyte, pusbroliais, kaimynais. Tikriausiai jų nuotraukos žvelgia iš knygos puslapių. Imant laiko atkarpą, tai nėra visas gyvenimas, o daugiau vaikystės vasaros. Šeimos istorija, kurios idilė – paprastose detalėse. Puodeliuose, sagose ir t.t. Apie santykio kūrimą. Kas apskritai yra santykio kūrimas, Jums, kaip žmogui?

Jei kalbant ne apie Ukmergę, o apskritai, tai žiūrint su kuo ir kaip tą santykį, kuri, koks jis turėtų ar norėtum, kad būtų. Vienoks santykis yra, tarkim, su šlavėju, kuris šluoja tavo kiemą ir kartais gali su juo apie ką nors pasikalbėti, kitoks su kaimynu, su kuriuo pasisveikini ir iš esmės nelabai yra apie ką kalbėtis. Dar kitoks su mama, su kuria, pavyzdžiui, kartais – konfliktai, o kartais – geresni laikai. Tai tas santykis su žmonėmis yra kintamas, bet gyvas, emocingas, pakrautas. Pakrautas tos akimirkos, tos dienos išgyvenimų, reikalų. Visokių situacijų pynė mezgasi ir susifokusuoja į tai, kas aktualiausia tuo metu. Mes visi turime visokių užduočių, visi susiduriame su naujais žmonėmis ir juos vertiname. Tie žmonės, tarkim, nebūtinai turi dalyvauti mūsų gyvenime, bet kažkokiu būdu įsiterpia į jį. Netgi jei tai – tik tarnybiniai, dalykiniai reikalai, vis tiek norisi bendrauti su padoriais, mandagiais, protingais žmonėmis.

Knygoje ne kartą pasikartoja mirties, netekties, angelo motyvai. Eilėraštyje „pavakarė, kai užlipau ant vinio“ kalbate apie dieduko išėjimą, o eilėraštyje „mieganti Ukmergė“ mirtis – kaip visus aplankanti neišvengiamybė. Ar tai reiškia, kad galvodamas apie vaikystę, apmastote ir gyvenimo trapumą, praeinamumą, būties esmės klausimus?

Man sunku pasakyti, ką aš ten apmąsčiau. Kaip Pikaso, paklaustas, ką jis nupiešė, atsakė: „Jeigu žinočiau, būtinai Jums pasakyčiau“. Aš tik žinau, kad norėjau išreikšti tam tikrą emociją, o mirties motyvas turbūt atsirado, nes namie buvo ligonių, daug sergančių mano bobutės seserų.
Kitas dalykas, prieš akis visą laiką buvo sentikių kapinės, tai neišvengiamai veikė vaizduotę. Prisimenu, pašokdavau vaikas būdamas naktį prie lango ir žiūrėdavau, ar ten nematyti kokių švieselių. Tame ir mistikos būdavo, ir baimės tam tikros atsirasdavo. Kadangi tos kapinės senos, aš nežinau, ar tuo metu ten buvo laidojama, jose dar buvo tokia maža cerkvutė, žodžiu, jos atrodė ir romantiškai, bet kartu ir baugiai. Tai iš čia turbūt tas mirties motyvas.
O netoli dar ir vaikų ligoninė. Ji buvo pakeliui į namus, pagrindiniu keliu važiuojant, ant kalno, raudonų plytų – tai irgi magiškai veikė. Aš niekad nebuvau gulėjęs ligoninėje, todėl vaikų ligoninė man atrodė kaip kažkas labai šiurpaus.

Kiek Jums buvo metų, kai paskutinį kartą vasarojote Ukmergėje?

Galėjo būti kokių penkiolika. Paskui atvažiuodavome, bet aš jau nebebuvau vaikas ir turbūt, kad jau nebepasilikdavau. Man prasidėjo mokslai, aš pradėjau studijuoti aukštesniojoje Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, vėliau –universitete.
Per laiką visi išmirė, liko tiktai teta, kuri buvo išėjusi į pensiją. Nors ir turėjo puikų butą Kaune, gyveno Ukmergėje, tame name, kuris jau buvo laiko pagraužtas – lentos supuvo, net ir žiurkių atsirado, bet ji vis tiek nenorėjo apleisti tėvų namo.

Jūsų eilėraščiuose per detales piešiamas konkretus vaizdas, kuris tarsi priklauso tik Jūsų pasauliui, bet tuo pačiu gali būti atpažįstamas ir kaip bendražmogiškas. Erdvė labai individuali – tai ne tik konkreti vietovė, bet ir konkretus namas, kambarys, bet skaitydama atpažįstu, kad toks pats vaizdas buvo ir pas mano senelius. Per labai asmenišką patirtį Jums pavyksta užčiuopti dalykus, kai save pagauni galvojant „taip, mano vaikystėje irgi panašiai atrodė sofa su išsėdėtais įdubimais ir šventųjų paveikslais virš jos“, kaip jūsų eilėraštyje „Nugriautas namas“. Tad tai nėra vien tik intymus pasakojimas, reikšmingas tik autoriui, bet atpažįstamas, artimas, išjaučiamas ir skaitytojų. Atrodo, kad individuali patirtis gali būti universali?

Man irgi taip atrodo.
Vienas dalykas, viskas buvo pakankamai tipizuota – mes visi valgėm labai panašų maistą, mes gyvenome panašios statybos namuose mieste ir miesteliuose ir tie namai kartais netgi būdavo nudažyti vienoda spalva. Tarkim, senelių namas Ukmergėje buvo nudažytas geltonai, tai tų geltonų namų buvo labai daug. Tas pats gonkelis, sodelis, durys, įėjimai – daug kas buvo labai tipiška. Todėl ieškodamos įvairovės mano tetos, tetelės važiuodavo (mane irgi paimdavo) iš Ukmergės į Kavarską, nes ten esą buvo geresnės rūbų krautuvės. Ten jos važiuodavo ieškoti kažko kitoniško negu Ukmergėje.
Beje, politikas Vytenis Andriukaitis (jisai šios knygos rėmėjas), kilęs iš Šančių, iš Kauno, pastebėjo, kad jautė absoliučiai tą patį – skaitydamas prisiminė, ką patyrė vaikystėje. Tapytojas Gustas Jagminas neseniai taip pat sakė: „Man buvo Deja vu. Skaitydamas aš išgyvenau tai, ką jaučiau vaikystėje tam tikrose situacijose“.
Ta vaiko patirtis – nežinau, galbūt gerai pajutau ją. Manau, kad mano ši poezija pakankamai primityvistinė (gerąją prasme). Aš kažkokių barokiškų dalykų joje nepateikiu.
Kita vertus, ši knyga, nors mano mama sakė: „Čia prisiminimai“, tikrai – ne prisiminimai. Prisiminimai yra visai kas kita. Čia buvo siekta rašyti eilėraščius.

Koks buvo knygos tapsmas? Kiek išleista knyga skiriasi nuo pirminės idėjos?

Ta knyga yra savotiška rinktinė iš knygos „Virtuvėlė, pilna Ukmergės“, bet tai nėra tas pats, nes kai kurie eilėraščiai iškrito, kai kuriais pasipildė. Kai kurie buvo pataisyti, ištaisytos klaidos. Aš labai norėjau pagerinti ir padaryti kitokią knygą. Iš tikrųjų čia ir yra visai kita knyga. Kitas išdėstymas, kita dramaturgija, eilėraščiai kitaip išdėlioti. Daug kas išimta, kas man atrodė balastiniai dalykai, arba, kad jie turėtų sugulti į kitą knygą, kitokią, nes yra truputėlį kitokios stilistikos. Čia siekiau vientisumo, vienos melodijos ir, sakykime, vienos krypties, vieno vektoriaus. Kad eilėraščiai ir nesipyktų, ir būtų skaitomi kaip mikro romanas apie mano patirtis.
Be to, kadangi buvo daugiau lėšų, šįsyk pasirinkta geresnė spaustuvė. Nereikėjo leisti skaitmeniniu būdu.

Labai džiaugiamės, kad knyga „Virtuvėlė, pilna Ukmergės“ buvo įvertinta, pastebėta tiek skaitytojų, tiek kritikų. Šios dvi knygos labai artimos savo turiniu, raiška. Ar galima sakyti, kad tai – knygos-sesės?

Aš sakyčiau, gal greičiau, kaip pusseserės.

Iš knygos puslapių žvelgia veidai. Tai yra Jūsų artimieji?

Taip, tetos, močiutės.

Jūs ir pats fotografuojate, bet knygoje nuotraukos – iš šeimos archyvų?

Taip, iš archyvų ir jos labai gražiai perdirbtos dailininko Jokūbo Jacovskio. Mes nenorėjome, kad būtų labai konkretu, siekėme, kad tai būtų šiek tiek labiau meninis produktas, o ne fotografinis tikrovės atspindys.

Taigi leisdamas šią knygą bendradarbiavote su dailininku. O su kuo dar? Per Vlado Šlaito premijos įteikimą buvo paminėta, kad lėšos, gautos laimėjus Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos skelbtą leidybos konkursą, dengė tik leidybos išlaidas, o didžioji dalis – paties autoriaus investicijos, nes knyga buvo daug brangesnė. Kas dar Jums padėjo įgyvendinti kūrybines idėjas, kas redagavo ar kitaip prisidėjo?

Eilėraščiai parašyti mano, redagavo buvusi mano žmona. Ji peržiūrėjo tekstus, korektūrą. O po to – Jokūbas Jacovskis. Mes su juo stumdėm, dėliojom, kai ką reikėdavo truputėlį pakeisti. Tarkim, jeigu eilėraštis eina per atvartą, tai žiūrėjome, kad jis nepersikeltų į kitą puslapį. Jokūbas – labai aukšto lygio, aukšto kalibro menininkas, turintis ir savo leidyklą "Inter se" ir bendradarbiaujantis su įvairiomis spaustuvėmis. Spausdino viena geriausių spaustuvių Lietuvoje „Petro ofsetas“, o Jokūbo darytos knygos dažniausiai laimi gražiausių Lietuvos knygų konkursuose pirmąsias vietas.

Už šią knygą Jūs taip pat jau įvertintas 2024 metų Vlado Šlaito literatūrine premija. Ką Jums reiškia ši premija?

Man labai svarbi ta premija, aš labai didžiuojuosi, kad ją gavau. Vladas Šlaitas buvo mano dėdės draugo, daktaro Gintauto, klasiokas ir man turbūt darė tokią pačią įtaką, kaip ir Jonas Aistis. Galbūt net didesnę, nes jutau, kad Šlaitas, per tuos žmones, kuriuos pažinojau, yra labai arti manęs, kol dar nebuvau jo skaitęs. O kai skaičiau, supratau, kad tai iš esmės tas pats regionas, iš kur mano tėvas, iš kur mano pusė giminių.
Be abejo, man yra labai artima jo elegiškumas, jo gyvenimo istorija, kuri yra gana tragiška. Savo dienas jis baigė Anglijoje, apakęs, liūdnas, be tėvynės. Ta elegiškumo drama, melodingumas, jo pasakojimas labai artimas yra ir man.
Gyvendamas Amerikoje susirinkau beveik visas jo knygas. Nors jis gali pasirodyti šiek tiek monotoniškas, bet Dantė, Homeras, daugelis klasikų šia prasme irgi yra tokie.

Kiek man žinoma, praėjusiais metais rezidavote Nidoje. Kokiu laiku?

Tai buvo balandis. Aš – trečiasis Neringos savivaldybės Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos finansuotos stipendijos stipendiatas. Pirmas buvo Antanas A.Jonynas, antras Sigitas Parulskis, trečias – aš. Visi trys mes ir fotografuojame. Visi rezidavome skirtingais metais balandžio mėnesį.

Ir dabar jau gimsta visai kitokia poezija, ne tokia, kokią randame knygose „Virtuvėlė, pilna Ukmergės“ ar „arti Ukmergės“?

Taip. Matyt, taip susiklosto, kad rašau labai įvairius eilėraščius. Įvairiais periodais būna skirtingos emocinės apkrovos. Mano viena bičiulė gydytoja sako – turbūt Ukmergės ciklas pasibaigė. Jaučiu, kad šiuo metu mano Ukmergės šulinys išseko, bet nesakau, kad niekada nerašysiu vėl apie Ukmergę, jeigu man kažkas dingtels į galvą.
Niekad nežinai. Eilėraštis visada pasirodo, kai jo nelauki. Arba eilutė, arba žodis, už kurio užsikabini, vėliau grįžti. Aš turiu labai daug nebaigtų eilėraščių. Kartais tiesiog prisėdi, pasižiūri – kažką ištempi, nubrauki, perkeli. Žodžiu, tokie dalykai labai natūralūs tiems žmonėm, kurie užsiima kūryba. Dailininkai irgi kartais dalį paveikslo nutapo ir mato, kad yra blogai. Pastato į kampą, po metų pasižiūri ir supranta, kaip reikia jį užbaigti.

O kas Jus įkvepia? Iš kur ateina inspiracijos?

Greičiausiai mano paties nerami prigimtis – tai vienas dalykas. Aišku, įkvepia meilė. Įkvepia jūra. Įkvepia fotografijos. Aš nufotografuoju, paskui peržiūriu. Arba kitų žmonių fotografijos, kitų menininkų, kuriuos gerbiu. Tas vaizdas ar jo konkreti detalė gali įžiebti, uždegti kaip degtuką, braukiant per dėžutę. Sunku tiksliai pasakyti. Labai įvairios tos inspiracijos.

Paminėjote kitus kūrėjus, kuriuos gerbiate. Gal galite įvardinti?

Iš lietuvių fotografų – Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys. Violeta Bubelytė, kuri fotografuoja tik savo aktus, daugiau nieko – tik save. Romas Rakauskas. Daugybė gerų menininkų yra. Man gal labiau modernistai imponuoja nei senieji klasikai. Taip pat labai daug yra ir užsieniečių, kurie patinka.

Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai? Ar iš tų eilėraščių, kuriais dalijatės feisbuke dabar, jau dėliojasi kokia nors knyga? Gal ir su Jūsų paties fotografijomis? Ko galime iš Jūsų laukti ir kada?

Kadangi daug mano knygų jau buvo su fotografijomis, tai dabar turbūt jų nebus. Vengčiau to, nebent visiškai minimaliai.
Dabar planuoju nedidelę knygelę, bet ji gana sunkiai dėliojasi man. Eilėraščių turiu pakankamai, bet jais vis dar nesu patenkintas, vis dar taisinėju.
Po to esu numatęs (rašytojų sąjungos leidyklai galbūt suteiks finansavimą, jeigu viskas pavyks) išleisti novelių knygą.
Taip pat rašau romaną. Labai seniai ir labai skausmingai. Kadangi nesu romanistas, nesu labai kantrus sėdėtojas, negaliu susikaupti vienam darbui, nes man rūpi įvairūs dalykai. Eilėraštis yra trumpas blyksnis, kibirkštis, žaibas, tai jį suvaldyti lengviau, negu didelį prozos sumanymą. Romanui reikia, kaip sakydavo mano bičiulis prozininkas Eugenijus Ignatavičius, ilgam padėti užpakalį ant kėdės. Tai va, nelabai galiu padėti, nes man vis norisi kažką kitą daryti.

Kiek ilgai rašote tą romaną?

Jau kokie septyneri metai gal.

Ar galite praskleisti, koks bus Jūsų novelių rinkinys, kurio, kaip suprantu, turėtume sulaukti pirmiausia?

Labai sunku pasakyti. Labai skirtingos novelės. Man rūpi egzistencinės, susidūrimų, ribinės patirtys. Kažkas yra pasakęs – vis tiek matyti, kad čia ne prozininko, o poeto novelės. Manau, dėl to viskas tvarkoj – aš savo prigimties negaliu paslėpti. Tas pats su fotografija – aš kažkada savo fotografijas vadinau, nors nėra tokio nei žanro, nei subžanro, poetine fotografija. Nes man rūpi tos mažos, smulkios, lyrinės detalės.

Ačiū Jums už pokalbį ir laukiame Jūsų naujų knygų. Jau išleistas knygas galima rasti Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

*****

nugriautas namas

tu vis dar plazdi tarpulangy –
įspraustas tarp tręštančių rėmų –

negrabiai nupaišytas tarpukario
angele

man vis vaidenas –
sūpuoklės ima girgždėti sode

alyvinis krenta žolei
į skreitą pirmasis

sopulingasis Jėzus ir Dievo motina
saugo įdubusią sofą

į prisilenkusių veidus
lyg guosdama žiūri iš krosnies ugnis

tik nieko nėra jau – nors dar nenugriauto
namo šešėlis šmėkšteli kartais per lietų
(„arti Ukmergės“, 2024, 12 p.)

*****

sentikių kapinaitės

aš vis einu tuo keliu,
netrukus jis leisis link kapinių
ir sąvartyno duobės

kol prieisiu baldų fabriko
kuorus ir linguojančios vyšnios
kompasas parodys namus

diedukas su bobute plieks „Tūkstantį“,
Rainis snaus bobutės Genutės skreite –

tyliai įeisiu, kad nepažadinčiau,
laukdamas prie vaiko ryte
pasilenksiančio veido
(ten pat, 17 p.)

*****

pavakarė, kai užlipau ant vinio

juosvas, neatpažįstamas žvėriukas
po langais, po serbentu
leidžia keistus garsus

lyg dujinė viryklė, nenorinti
atsiduoti degtukui, nei kitam,
ir netgi trečiam

spragsi ir gieda, gieda ir
spragsi lyg žinodama,
kad gretimam kambary

po ilgų kelerių metų
po Švenčiausios Jėzaus
širdies abrozdu

bus pašarvotas diedukas –
per atvertus langus
jį išneš tiesiai į debesis

be jokių sustojimų
su jau sveika širdžia
ir neuždususiais plaučiais
(ten pat, 19 p.)

*****

suoliukas po virtuvės langu

dabar sakyčiau –
negrabus toks

jei liepą pradėdavo lyt,
ant jo nuolat
būdavo kažkas palikta

mėgstamiausia mano kepurė,
mamos rankinukas,
kašikas su nenuskabytais
serbentais

Virgutės šokdynė,
kelios, nesunokusios žirnių
saujos, melsvas pieštukas,
skardinė su negyvais koloradais

net iš šešėlio –
jei tik sugrįžtų –
atpažinčiau visus,
kurie čia buvo prisėdę
(ten pat, 27 p.)

*****

kuriame stalčiuje?

šaukštai? šaukšteliai? šakutės?
kuriame stalčiuje jie gulėjo?

spintelėje prie lango ar dešinėje,
komodoje, kur viršutinėje
lentynoje už stiklo stovėjo
balti storo stiklo puodeliai
su žaliais žirniukais?

nepamirškim, žinoma,
ir cukrinės, taip pat
su žaliais žirniukais

einu artyn, tik kažin
kada ar prieisiu
(ten pat, 34 p.)

*****

rožinis

„Singer“ juodomis, metalinėmis, ažūrinėmis
kojomis,
medinis stalviršis, nuzulintas
tuščias stalčiukas su apsitrynusia rankenėle

tiesa, dar pedalas,
bet jo mano kojos nesiekdavo

pasistiebęs žiūrėdavau, kaip tetelė Janytė
taiso mano pradrėkstus marškinius
susikaupus
it kalbėdama rožinį
(ten pat, 40 p.)

*****

mieganti Ukmergė

kambary, kur miega diedukas, kur miega bobutė greta
ir tiksi šalia žadintuvas kaip šventas, dar nenubudęs Antanas,
prie pat telefono – juodo, sunkesnio už antkapius,
už aklą sutemusį dangų, kuris ims vieną dieną atneš

pagimdys dar vieną mirtį, neš ir neš į nematomą
kašiką kaip pernokusias uogas, kol visi užmigsime,
net ir tie, kuriuos nuolat kamavo
nemiga
(ten pat, 57 p.)

*****

mirties vietos

geležinkelio ten nebuvo

pamenu tik autobusų stotį
ir du įvažiavimus – seną
ir naują – į šią vietinę Romą –

pro ligoninę,
paskui pro vaikų ligoninę –
jau prie pat posūkio
pas diedukus nuokalnėn

raudonų plytų vaikų
ligoninę –
visi mūsų
sirgdavo namuose

kur mirdavo?
Nebeprisimenu
(ten pat, 67 p.)

*****

vasaros pabaiga

knygų lentynėlė, keli alijošiai, kanapa –
ten visad guli serganti bobutės Valės
sesuo Verusė –
čia visa pavargę, visa nori kalbėt
apie savo gyvenimus, net ir tolimos kapinės,
atsispindinčios priemenės veidrody,
virš tuščio kibiro greta besiblaškančių
vasaros pabaigos drugelių
(ten pat, 94 p.)

***** 

Poetas, dramaturgas, fotografas, vertėjas Julius Keleras baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Ilinojaus valstybiniame universitetą (UIC) (Čikaga, JAV) 1992 m. jam suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnis.
Nuo 1987 m. dirbo Lietuvos kino studijoje redaktoriumi, Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentu. 1992–1995 m. Vilniuje leidyklos „Lumen/Logos“ redaktoriumi bei vertėju. 1995–2001 m. Niujorke Tėvų Pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyr. redaktoriumi.
J. Keleras yra Tarptautinio PEN klubo, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys.
Išleido šešiolika poezijos knygų. Eilėraščiai išversti į portugalų, rusų, slovakų, vengrų, bulgarų, anglų, švedų, lenkų, latvių, gruzinų, čekų, italų, maltiečių, ispanų, japonų, arabų ir kitas kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose. Kūryboje atsispindi egzistenciniai motyvai.
Dalyvavo tarptautiniuose poezijos festivaliuose Baltarusijoje, Kolumbijoje, Varšuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Slovėnijoje, Švedijoje; Tarptautinio PEN klubo kongresų skaitymuose. Yra gavęs Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centro, Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos stipendijas.
Įvairiose Vilniaus vietose yra surengęs dvidešimt neformalių „Poezijos skaitymų“, kuriuose dalyvavo daugelis žinomiausių Lietuvos ir užsienyje gyvenančių lietuviškai rašančių poetų.
Julius Keleras yra įvertintas įvairiais apdovanojimais. Tarp jų:
• 1995 m. Lietuvių Rašytojų Draugijos Niujorke premija už geriausią metų poezijos knygą „Sauja medaus“.
• Po keletą kartų buvo pripažintas Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“, taip pat respublikinio haiku konkurso „Valtys kopose“ laureatu.
• Jam skirtos vardinės Jono Aisčio, Šarūno Šimulyno, Vlado Šlaito premijos.
• 2008 m., 2021 m. buvo nominuotas „Poezijos pavasario“ laureatūrai, o 2023 m. tapo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, apdovanotas už knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“.
• Ši knyga akcijoje „Metų knygos rinkimai“ pripažinta geriausia 2022 m. poezijos metų knyga. Už ją taip pat skirta Maironio premija.

Gedimino Pranskūno nuotraukoje - Julius Keleras.