Ukmergės kultūros puslapiai

„Vilkamirgės“ galerijoje eksponuojama ukmergiškio Tomo Tereko [nuotraukoje - dešinėje] koliažų paroda „Paradoksai ir oksimoronai“. Joje – netikėti vaizdų deriniai, iššaukiantys įvairias reakcijas – nuo smagios šypsenos iki klausimų ar net aštrios diskusijos.

T. Tereko kūryba apima pačias įvairiausias formas – nuo tradicinės fotografijos iki koliažų, nuo objektų iki instaliacijų, nuo „fotografijos be fotoaparato iki ne fotografijos su fotoaparatu“. „Vis bandau išplėsti tiek savo, tiek žanro ribas“, – sako iš Ukmergės kilęs menininkas. Save jis apibūdina, kaip kaupėją, rinkėją, radėją, perdirbintoją, „resaiklintoją“. „Labai svarbu, kad būtų nenuobodu tiek man, tiek stebėtojui. Stengiuos neatskirti gyvenimo nuo kūrybos ir atvirkščiai“, – teigia jis.

Pasak T. Tereko, jis nekapsto giliai, bet mėgsta „pašukuoti prieš plauką“ – kuo daugiau absurdo, tuo geriau.

Šis, anot vieno klasiko – „fotografijos chuliganas“, staiga suka nuo fotografijos ir jį išgarsinusios žuvų serijos. „Vis dar bandau atsikratyt žuvies kvapo“, – sako Tomas. Nepamirškime, kad žuvis, slaptas Kristaus ir krikščionių atpažinimo ženklas. Nebylus sutartinis ženklas, leidęs identifikuoti savą.

Koliažus pradėjo „lipdyti“, nes „patinka nuolat keistis pačiam ir keisti“, kaip ir patinka fluxus judėjimas. „Life is flux! Sužinojęs, kad negaliu įbristi į tą pačią upę antrą kartą, bandau bent jau paeiti prieš srovę (šiuo atveju srovė esu aš pats), t.y. pasitelkdamas kitus būdus ir medžiagas atlikti tiesioginę, savo kaip fotografo paskirtį – sustabdyti momentą (on many levels)“, – sako menininkas. Taigi, kažkada ir pats save pozicionavęs kaip fotografą, dabar Tomas panoro atsikratyti tokios etiketės.

Kūrėjas atviras visoms technikoms ir priemonėms „Nuo ryškalo iki fotošopo (o geriausiai viskas kartu). Kažkada esu pakylėjęs snapshot'ą iki meno kūrinio“, – sako jis.

Dėliodamas koliažus menininkas pasirinko dirbti su medžiagomis, kurios arba jau priklauso šiukšlių kategorijai, arba labai greitai priklausys. Pasak jo, vienintelis būdas „nors trumpam sustabdyt šį sansaros ratą“ – padaryti iš jų kažką (Tomas nebijo ir nesikrato žodžio menas), kas butų „sąlyginai įdomiau už šiukšles nesąlygotam laiko tarpui“. Įdomiau, vadinasi, verta gyventi. „Taip prasminės ir vaizdinės metamorfozės pagalba bandau sulėtinti pačios materijos virsmą iš vienos į kitą. Toks virtuvinis (domestic) demiurgas ginkluotas žirklėmis ir klijais. Ir (galbūt) trupučiu fantazijos“, – sako T. Terekas.

Savo koliažus jis vadina paraleline visata ir alternatyvia istorija, aktualizuota klasika ir hiperrealistiniu abstrakcionizmu, siurrealizmu ikimokyklinukams ir religijotyra pagal Delfi, repetityviais atsitiktinumais ir kompulsyviu grožiu, oksimoronais ir paradoksais.

„Paradoksai ir oksimoronai“ – trečioji T. Tereko paroda Ukmergėje. Pasivaikščiokime po ją.

Pradėkime nuo sąvokų. Moksle paradoksas (gr. paradoxos – netikėtas) yra reiškinys, neatitinkantis įprasto požiūrio, mintis, kuri pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam protui. Logikoje – samprotavimas, įrodantis ir teiginio teisingumą, ir jo klaidingumą.

Oksimoronas (gr. oksús + mōros – skvarbus, aštrus + kvailas, bukas) – antilogija, kurioje sugretinamos prieštaringos, viena kitą neigiančios, reikšmės, kai objektas apibūdinimas įprastai jo sampratai prieštaringais požymiais.

Oksimoroninės ir paradoksalios T. Tereko įžvalgos rodo visų pirma jo paties nestandartinį, nuostabą keliantį pasaulio matymą ir, sudėliotos į „abrozdėlius“ leidžia kitam tą pasaulį pamatyti Tomo akimis.

Jei iš pirmo žvilgsnio, šie kūriniai gali pasirodyti mažų mažiausiai nerimti, iracionalūs, prasilenkiantys su tikrove ar net absurdiški, pažvelkime giliau. Bertoldas Brechtas, sakė: „Kai kažkas iracionalaus, nerealaus ir nerimto naudojama tinkamoje vietoje, sukuriama dviguba prasmė“. Tiesa, žymusis teatro vokiečių teoretikas ir praktikas tai pasakė kalbėdamas apie teatrą. Tačiau ir T. Terako, „virtuvinio demiurgo“ su žirklėmis ir klijais, kūryboje, regis, yra visai nemažai teatro – dramos, tragedijos, komedijos, tragikomedijos, farso, patoso, poezijos, epo, romantikos, grotesko ir kitų teatrinių elementų, kylančių iš to, kad autorius drįsta derinti, kas pagal griežtą dogmą nedera. Gal labiau lėlių teatro, kuriame T. Terekas, kaip lėlininkas, personažus ima iš skirtingų kontekstų, epochų, skirtingų geografinių, ideologinių ir filosofinių platumų ir tarsi žaisdamas kuria naują alternatyvų naratyvą, paralelinius pasaulius, kurie visi egzistuoja tuo pačiu metu – čia ir dabar.

Paklaustas, kiek yra teatro jo darbuose, pats save Tomas asocijuoja su dokumentiniu teatru, aikščių šaukliais, „skomarochais“ – klajojančiais aktoriais, ir „commedia dell'arte“ – itališkąja kaukių komedija. „Ir gal pagal Stanislavskį taip įsijaučiau į demiurgo-kūrėjo rolę, kad ten ir lieku, – sako menininkas ir tuoj pat priduria. – Bet čia jau kitas lazdos galas. Mano „meilė“ – fluxus ir dada judėjimas“.

Pasižvalgykime atidžiau. Parodoje eksponuojami skirtingų serijų darbai. Pora jų, pakabintų arčiausiai įėjimo į galeriją, kaip „Holly smoke“, parodo autoriaus požiūrį į reklamą. Reklama gali sukurti klaidinga įspūdį, apgaulingą iliuziją. Neapsigaukite. Pasidomėkite, kas po paviršiumi.

Kairėje – šydu, tačiau permatomu, pridengta „Meilės geografija“ – kūniškos meilės pamokymų vaizdeliai. Juos seka tūriniai 3D koliažai vidinio ir išorinio grožio tema, kaip „My inner beauty, „Antika“ ir kiti „Architektūriniai sprendimai“.

Kone kandžiausia ironija, pažadinanti iš rožinių sapnų, atsiskleidžia serijoje, kurioje šventieji nuleidžiami į karo, propagandos, prievartos, represijų realybę, kaip antai „We come in peace“, „Apsireiškimas“, „Pieta“, „Komunistai priima Komuniją“, „Kelrodė žvaigždė“ ir kiti koliažai.

Šventuosius Tomas renkasi neatsitiktinai. Menininkas pastebi, kad Jėzus Kristus jau daugiau ne du tūkstančius metų yra populiariausias pasaulyje žmogus, o Biblija – populiariausia knyga, visais laikais ir laikmečiais išliekantys TOP‘ų viršūnėse. Jis tarsi kvestionuoja tą populiarumą, kita vertus, nieko neneigia, tik atveria akis kitokiam pamatymui.

Kai kas pasakytų šaiposi. Gal kiek ir šypteli, kaip antai koliažuose „Dar viena pergalė“ ar „Arbatpinigiai iš paskutinės vakarienės“, bet nepamirškime, kad kiekviename juoke yra dalis tiesios.

Serija „Animal Kingdom is coming“, kurioje Tomas gyvūnų skrodenas apsupa dangaus angelais ir šventaisiais, ne tik primena vadovėlinę anatomiją, bet priverčia susimąstyti apie žmonijos ir gamtos sąsajas, gamtos naikinimą ir žmogaus priklausymą tai pačiai gyvūnų karalystei.

Daug užsukančiųjų į galeriją dėmesio susilaukia laikrodžių „Time pieces“ serija, kurioje įspūdį paliks (gal net sukrės) Vincentas van Gogas, o pora „Time flies“ darbų pralinksmins. Taigi laikas išties skrenda – muse, lėktuvu, gaidžiu. Kuo tik norite. Neribokite ir nevaržykite savo vaizduotės, šelmiškai mirktelėdamas pataria Tomas. Šioje serijoje ir laikrodis-taikinys, kurio sekundžių rodykle tapęs Nukryžiuotasis.

Gal kas sakysite šventvagiška šitaip gretinti. Visai ne. Autorius šiais savo darbais neprasilenkia su dekalogu – nei žudo, nei vagia, nei svetimauja, negeidžia svetimo turto, nerodo nepagarbos tėvams, nesidirbdina stabo ir neliudija melagingai. Priešingai, kviečia pažvelgti, ar aplinka arba mūsų susikurti tikėjimai nemeluoja mums, ar garbinami stabai neuzurpuoja mūsų proto. Tiesą sakant, žaisdamas prasmėmis, jis daugiau juokauja, nei kažką labai rimtai teigia, o juokauti dekalogas nedraudžia.

T. Terekas, save pristato religinio kičo fanatiku. „Turiu kišenėj Jėzų. Ir nebijau sakyt, kad kūryba ateina iš įkvėpimo“, – teigia menininkas.

Man artimiausia „Vienišų motinų“ serija, kurioje Mergelė Marija su kūdikiu „apgyvendinama“ skurdžioje netolimos praeities (sovietinėje) buityje. Gan niūrioje ir nespalvotoje, kurioje Madona su kūdikiu įneša šilumos. Ta buitis, skurdi, bet palaikoma meilės, gerai pažįstama. Tomas sugeba ir juokauti, ir pamatyti (nebūtinai priimti, bet ir nebūtinai atmesti) šventumą joje. Iš Naujojo Testamento žinome, kad Marija, neradusi prieglobsčio, gimdė tvarte, šventoji šeima gyveno kukliai, o Jėzus savo žmogiškojoje egzistencijoje visuomet rūpinosi „mažiausiais iš mažiausiųjų“ – ligoniais, pasmerktais, nustumtais į visuomenės paraštes. Būtent ši pozicija yra/turėtų būti šventumo pozicija. Tik dažnai tai pamirštame.

Dar vienoje serijoje menininkas pateikia savitas mitų ir legendų interpretacijas. Linksmai kvatodamas demistifikuoja ir nuvainikuoja. Čia ir „Užkeiktas lobis“, ir „Velnio akmuo“, sutinkami tautosakoje ar liaudies dainose, kaip „Pasėjau linelį ant pylimo“. T. Terekas vizualizuodamas perpasakoja žinomus siužetus naujai, romantiką įspraudžia į kasdienybę, nostalgiją į nūdienos kontekstą, ir siūlo atrasti įvairesnes prasmes. Šioje serijoje „Eglė žalčių karalienė“ flirtuoja su dinozauru, Nukryžiuotasis tampa „Aitvaru“, o „Jūratis ir Kastytis“ dėlioja savo partijas ir stumdo figūras. Ir, žinoma, kaip be lietuvių religijos – krepšinio. Taiklūs T. Tereko „Du taškai“. Užkaitau juos šimtu procentų.

Naujausi ukmergiškio darbai – nedidelio formato koliažai, kuriuos jis klijuoja į albumus. Du albumus galima pavartyti ir „Vilkamirgės“ galerijoje.

Paroda nuosekli ir kalbanti savo struktūra bei išdėstymu erdvėje, kai sukant iš kairės į dešinę, įtampa, kaip ir geroje dramaturgijoje, auga, kol pasiekusi kulminacija, vėl atslūgsta. Vienišų motinų serija išdėliojama kryžiumi, o laikrodžiai skraidžioja kažkur aukštai, kaip ir pats laikas.

Dažnai save T. Terekas pristato „abrozdėlių meistru nuo Ukmergės“. Vienus jo „abrozdėliai“ žavi, kitus piktina – šiaip ar taip, provokuoja reakciją. O provokacija, anot mūsų jau minėto bičiulio Bertoldo Brechto, nebandydama būti skoninga, padeda atkurti realybę. Realybę, kurios visumos, gyvendami savo „burbuluose“, neaprėpiame, ar žvelgdami tik per vieną prizmę, nepastebime paralelinių visatų.

Nuotraukos - autorės.