Ukmergės kultūros puslapiai

Egidijaus Darulio kūryba: čia Salvadoras Dali susitinka su Francis Baconu ir su Zdzisławu Beksińskiu. Bet svarbiausia, E. Darulis yra ir absoliučiai unikalus savo darbais. Pastaruoju metu autoriaus kūryba pakilo į naują lygmenį. Pats tapytojas sako – įveikta liga kažką permainė, patobulino, pagilino... Ir savo kūryboje E. Darulis teptuku „kalba“ apie mirties nuojautą, bet daugiau – apie atsinaujinimą. Apie puvėkus, ir jų grožį bei potencialą naujai gyvybei.

Vienu metu vyko/vyksta net trys parodos, kuriose galėjote/galite susitikti su E. Darulio kūryba.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje iki kovo 1 dienos vyko išties išsamus autoriaus kūrybos pristatymas. Pastarąjį autorius pavadino „Išsiliejimai 2“. „Išsiliejimai, pulsas, stingimas, irimas, trūnijimas, puvimas, pelėsių ritmika, išsibarstymas ir susijungimai – visa tai apibūdina dabartinį tapymą ir yra visoje mano kūryboje“, – teigia dailininkas.

Autoportrete autoriaus fone formuojasi kažkokios masės, tarsi gyviai iš „Stranger things“ serialo. Kitame autoportrete autorius lyg skaptuoja smegenis teptuku. Įžodinti siužetai skamba kraupiai, bet jie nėra tokie, juose pilna šviesos, tos gyvybės negyvybėje, kurią deklaruoja ir pats tapytojas. Čia nėra cinizmo, aklinos tamsos, tik aštrus kaip skalpelis žvilgsnis ir konstatavimas su viltimi.

E. Darulis yra pasiekęs tokį hiperrealizmo profesionalumo lygį, kad šie – atpažįstamos tikrovės momentai nepasirodo saldžiai ar neskoningai. Įvaldęs meistrystę, jis laisvai jungia mikropasaulio vaizdus su įprastų mastelių fragmentais ir fantazijos vaisiais.

Jo kūriniai turi savyje kinematografiškumo, dinamikos. „Išsiliejimų“ paveikslai sulietais fonais sukuria greičio įspūdį, rodos, vyksta staigus vaizdo priartinimas ir mes jau čia, per mikroskopą matomame pasaulyje. Kur matosi kažkokie kaulai, jungiamieji audiniai, ir duobės, tarpai, prarajos, skylės. Vis norisi vardinti, dėlioti sinomimus, kurti rimtą – tarsi atkartoti tą vaizdo bangavimą, liūliavimą, staigėjantį ir lėtėjantį judesį.

Įdomu pastebėti, kad Darulio drobėse nemažai gėlių žiedų. Žiedai fantasmagoriškai mėsiški, su savo fantomais, primena pravertus plėšrūno nasrus. Jo žmona Kristina Darulienė taip pat dažnai tapo gėles. Abu savitai, unikaliais būdais geba tokį „pavojingą“ apsisaldinti žanrą sugeba prisitaikyti sau oriai ir subtiliai, skoningai ir giliamintiškai.

A. Mončio muziejuje Palangoje iki kovo 6 dienos vyko E. Darulio paroda „Mesmerizmas“. Šis termino kilmė – Mesmerio „atrastas“ placebo principu veikiantis gydymo metodas, įtraukiant tariamus magnetinius fluidus. Ir šio termino pavartojimas pavadinime labai prasmingas. Kurdamas gijo autorius, dabar jo paveikslai gydo žiūrovus. Tiesa, matyt, neretai katarsio principu.

E. Darulio kūriniai abjektiški. Abjektai yra tai, kas susiję su kūnu, tačiau yra atmesti: nagai, plaukai, likučiai. „Mesmerizmo“ parodoje gausu tokio kūniškumo. Bet į abjektą žmogus žiūri, negali atitraukti akių, jis jaučia trauką. Štai tas mesmerizmas, magnetiška trauka, apsivalymas per nemalonias patirtis, per nyksmą.

Menininkas savo kūrinius pavadina per panašumą ir tuo pačiu skirtumą. E. Darulio žiedas mėsiškas, deguonis kaulėtas, akis žarninga, kerpės vandeningos. Žmogiška prigimtis ieško atpažįstamumo momento. Ieškoma, už ko užsikabinti, ką atpažįstamo atrasti. Žvilgsnis klaidžioja po kompoziciją, blaškosi. Pavadinimai lyg nurodo, lyg klaidina.

Tenka pasitelkti vaizduotę. Ir tai yra gydymo procesas. Atsiplėšimas nuo įprastos minčių tėkmės, žvilgsnio ir fantazijos „ganymas“ Darulio dažų kemsynuose. Kad ir kaip kūriniuose mažai atpažįstamumo, pasirodo, žvelgiame į realybės fragmentus ir atplaišas. Darulis fotografuoja puvėsius, pelėsius, likučius, ir kita, atrenka nuotraukas, jas redaguoja, kuria fotomontažus, galiausiai – eskizus.

Vis tik E. Darulio fantazija, skvarbus žvilgsnis „groja pirmu smuiku“ jo kūriniuose. Vis svarstau, ar E. Darulį galėtume pavadinti siurrealistu. Tai – jau praėjęs XX a. judėjimas. Tad, matyt, tiksliau sakyti, kad Darulio kūryba yra siurrealistiška, siurreali.

E. Darulio kūrybai būdingas tas neapdirbtumas, žaliava, bet kokie sinonimai labai tiksliam angliškam raw. Ir tuo jis bacon`iškas. Deformacija, mirties kontempliavimas, mėsiškumas, gilus žvilgsnis į gyvybę. Tiesa, Darulio kūryboje apie žmogų kalbama ne per portretus, bet per antropomorfišką gamtą.

Beksiński`ški E. Darulio skeletai, griaučiai, kaulai kauleliai. Įdomu tai, kad pats lenkų tapytojas, priskiriamas distopiniams siurrealistams, teigė tapantis barokine arba gotikine maniera. Pats E. Darulis kalba apie savo paveikslų „metafizinius neobaroko ar metabaroko elementus“. Ir yra teisus – barokiškumo atrasime tam tikrose, tiesa, ne draperijų, bet gyvosios gamtos klostėse (pvz.: paveikslas „Viliojantis kvapas“). Na ir akivaizdus barokinės šviesotamsos naudojimas – figūros išnyra iš tamsos, efektą sukuria intensyvus kontrastas.

Salvadoriškiausi man pasirodė E. Darulio kūriniai, eksponuojami grupinėje parodoje „Fantastinė planeta“, kuri iki kovo 15 dienos veikia Janinos Monkutės-Marks muziejuje, Kėdainiuose, ir yra kuruota Jurgitos Rancevienės. Parodos kolekcija suformuota remiantis estetinės įvairovės ir kūrybinio autentiškumo principais. Čia eksponuojami du Darulio kūriniai, kuriuose yra realistiškas figūratyvas; viename jų – mergaitės portretas, kitame – berniuko, inkorporuoti grėsmingame, pragariškame fone. Lyg sapnai, košmarai, besivaidenantys vaizdiniai.

„Mesmerizmo“ parodoje, rodos, daugiau kalbama apie gyvenimo ciklą. Nuo sueities, iki gimimo, deguonies ir sužydėjimo, iki tarpinės būsenos ir nykstančios formos. „Išsiliejimų 2“ parodoje daugiau tarsi „žaidžiama“ su gamtos reiškiniais (šaltinis, dangaus fonas, drėgmė) ir tyrinėjama formų įvairovė (išcentravimas, ištakos, ataka), jų pokyčiai, šioms patyrus išorės ar vidinį poveikį.

Nepaisant įžvelgiamų panašumų su dailės istorijos gigantais, E. Darulio kūryba pirmiausia yra daruliška. Čia naudojamos ryškios spalvos ir kontrastingi deriniai, bet visa tai prigesinta „susivėlusiu“ potėpiu. Nemažai čia aptiksime baltų plotų, o balta spalva turi visą paletę atspalvių: nuo dramblio kaulo gelsvumo iki ledyniškos melsvos ir pelenų rožės... Šiais prašviesėjimais įtaigiai perteikiama šviesa – ryški ir nešildanti žiemos saulė, pavakario saulė, metanti ištįsusius šešėlius. Baltos daugiau sutiksime „Išsiliejimuse 2“, o „Mesmerizme“ – daugiau barokiškojo tamsaus pamušalo.

Nemažai violetinių intarpų, didingų, besisiejančių su vieno ciklo pabaiga, kaip kito ciklo pradžios pranašyste. Ir daug rožinio, raudono, bordinio mėsiškumo. Mažesnio formato darbuose E. Darulis išlieka eskiziškesnis, abstraktesnis. Didesnėse drobėse daugiau siužeto ir „pratapymo“, precizikos. Tiesa, ir čia aptiksime lesiruotės, nuvarvėjusio dažo, bet šie ėjimai apmąstyti, ar labiau nesąmoningai išjausti, bet šiaip ar taip pagrįsti.

Stiprus ir E. Darulio koliažinis kūrinys. Čia paprastai teptuku sukuriamas gylis išgautas keliomis dimensijomis, sujungimai primena sausgysles, kūrinys tarsi „kvėpuoja“, „šnopuoja“ savo pavargusia, bet stipria gyvastimi. Nesitikėjau, kad taip įdomu bus nagrinėti ir pieštuku atliktus piešinius. Juose tarsi irgi simbiotiškai susitinka griežtos linijos ir pablukimai, duobės ir iškilimai.

Tam tikra prasme E. Darulio kūryba remiasi ir optinio meno patirtimi, gebant įtaigiai perteikti iškilusių ir įdubusių formų įvairovę. Tarsi futuristas, jis sukuria judėjimo įtaigą. Tačiau čia judesys nėra padiktuotas, apibrėžtas, konstatuotas. Tai aptinkama „tarp eilučių“. Žiūrovui pasiūloma „paleisti žvilgsnį“, ir pajusti, kaip staiga kažkas traška pūdamas, artėja dideliu greičiu, ar sminga žemėn...

Tad kas yra E. Darulio kūryba? Išsiliejimai, mesmerizmas ar fantastinės planetos gyventoja? Dali, Bacono ir Beksińskio lydinys? Viso šito E. Darulio kūryboje esama, bet man pirmiausia tai yra abjektiška, bet tyra odė gyvybei (ir čia švelni pararelė su Jurgos Ivanauskaitės kūryba). Išvardinau tiek įtakų (arba sutapimų), o jų gausa dar sykį įrodo, kaip desperatiškai žmogui, žiūrovui, knieti atrasti kažką atpažįstamo. Antra, parodo tai, kad E. Darulio kūryba yra kažkas sunkiai pagaunamo, apčiuopiamo, sukategorizuojamo, kažkas pavaldaus skvarbiam esteto žvilgsniui, lakiai fantazijai, intelektui ir meistrystei.

Reprodukcijos - E. Darulio.

Recenzija parengta, įgyvendinant Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programos lėšomis finansuojamą projektą „ARTffusio“.