Ukmergės kultūros puslapiai

Pirmaisiais šio tūkstantmečio dešimtmečiais Ukmergėje keliolika metų vyko netradicinės lino dailės plenerai „Plinars“, lino simpoziumai, kiti lino projektai, telkę įvairių šalių menininkus. Tai buvo unikalus reiškinys, neturėjęs analogų Lietuvoje, tačiau ilgainiui nunykęs. Ukmergės meno draugijai „Bromos“ galerijoje eksponuojant retrospektyvinę parodą, menininkė Laima Dzigaitė dalijasi prisiminimais apie „Plinars“.

„Plinars“ yra žodžių „pleneras“, „linas“ ir „ars“ (lotyniškai „menas“) junginys.

Nuo 2003-ųjų kasmet rugpjūtį tarptautiniai lino plenerai „Plinars“ Ukmergėje telkė dailės žanruose besireiškiančius menininkus kūrybinių interpretacijų iš įvairių lino produktų (stiebelių, pluošto, drobės, pakulų, virvių, spalių) paieškoms, nesiejant jų su tradicine linui menine tekstile.

Plenerus organizavo Ukmergės kultūros centras. Plenerų dalyviai – Lietuvos (Ukmergės, Vilniaus, Rokiškio, Kauno, Šiaulių), Lenkijos, Prancūzijos, Ukrainos, Latvijos menininkai. 

Didelė lino produktų įvairovė lėmė tai, kad simpoziumų metu gimė daug įvairių – didelių ir mažų formatų, plokštuminių ir tūrinių, tvirtų ir trapių kūrinių.

Kiekvieną plenerą užbaigdavo paroda Ukmergės kultūros centre. Vėliau šios parodos keliavo po visą šalį, darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Pasvalyje, Ignalinoje, Visagine, Zarasuose. Taip pat Latvijoje ir Prancūzijoje.

Įkvėpti vienuolikos metų „Plinars“ ciklo plenero dalyviai vėliau idėją pratęsė trijų metų tarptautiniame projekte „Femin'Art“, kurį įgyvendino Ukmergės kultūros centras. Jame dalyvavo Prancūzija, Vengrija ir Lietuva.

Tuo laiku, kaip Ukmergėje pradėti rengti  lino plenerai, Laima Dzigaitė dirbo Ukmergės kultūros centre dailininke ir parodų kuratore. Pasak jos, mintis organizuoti tokius plenerus kilo Juliui Zareckui. „Jis buvo visokių idėjų generatorius, – prisimena pašnekovė. – O aš, kadangi dirbau Kultūros centre, prisidėdavau prie pasiruošimo darbų“.

Idėją labai palaikė tuometinė Kultūros centro direktorė Eugenija Vaitkienė (dabar – Vaitkutė). Ji rūpindavosi svečių apgyvendinimu, maitinimu ir kitais administraciniais reikalais.

Plenerai buvo įkvėpti unikalaus neminto lino skulptoriaus Gitaunto Gavenavičiaus (1960 – 2004), ilgus metus gyvenusio ir kūrusio Ukmergėje. Kaip jie atsispyrė nuo Ginto kūrybos?

Jis su ta medžiaga dirbo aštuonerius metus. Turėjo savo stilių, buvo puikiai įvaldęs medžiagą. Jo kryptis buvo skulptūros, erdviniai objektai, miniatiūros. Ginto darbų negali pavadinti nei tautodaile, nei modernia daile. 

Mes nutarėm, kad pleneras turėtų būti kaip kūrybinė laboratorija, sudaranti sąlygas kurti netradicinę dailę iš lino medžiagų. Užduotis nebuvo paprasta ir medžiagos neįprastos, dažnam nepažįstamos.

Organizuoti buvo labai patogu, nes Ukmergėje veikė linų fabrikas, kuris dosniai mus rėmė medžiagomis. Gintas taip pat medžiagas savo darbams gaudavo iš linų fabriko. Jie mielai padėdavo ir mums. Fabriko direktoriui tie dalykai, matyt, buvo artimi, jis palaikė menininkus ir pats buvo nuoširdus, jautrus žmogus, jis ir į parodų atidarymus visada atvažiuodavo.

Julius yra sukūręs skulptūrą, skirtą Gintautui. Tai figūra su ją lydinčiu angelu. Padovanojome ją linų fabriko direktoriui, pas jį kabinete kabėdavo. Nežinau, koks tos skulptūros likimas. Linų fabriko seniai nebėra...

Ar jūs dalyvavote visuose pleneruose?

Taip, visuose. Man tai buvo labai artima. Patiko medžiaga, aplinka, kurioje dirbom, gamta, bičiulystė.

Rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyrius kviesdavo menininkus iš giminingų užsienio miestų. Nuolat atvažiuodavo menininkės iš Podolės Kameneco (Ukraina), Lyvanu (Latvija). Latvės ypač aktyviai įsitraukė į plenerus. Organizavo parodą jų krašte esančiuose amatų namuose – mes taip pat ten lankėmės. Visi laukdavo rugpjūčio, plenerų, mielų susitikimų. Mes taip pat kviesdavome savo bičiulius menininkus. Taip dar prisijungė keletas menininkų. Buvo atvažiavusios dvi lenkės, viena prancūzė.

Ar jūs, kaip Kultūros centro parodų kuratorė, turėjote išeksponuoti parodas viena, ar komponavote visi kartu? 

Eksponavimas vykdavo pasitariant, nes visi dalyvaudavome. Paroda būdavo didelė, kažkas vis tiek turėjo matyti bendrą vaizdą. Kadangi medžiaga viena ir visi dirbom vienoje erdvėje, kartais būdavo, kad atsirasdavo panašių temų.

Visus darbus pirmiausia parodydavome Ukmergėje. Vėliau ieškodavau vietų, kur dar juos būtų galima pristatyti. Man buvo labai aktualu paskleisti žinią apie mūsų lino plenerą kuo plačiau, žinią apie unikalų vyksmą mūsų krašte.

Kur vyko parodos?

Daug jų buvo, po penkias šešias per metus.  „Lietuvos aido“ galerijoje, Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje Vilniuje, tekstilininkės Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose. Kauno menininkų namuose, Perkūno name Kaune. Parodos visada sulaukdavo didelio susidomėjimo ir gražių atsiliepimų.

O su laiku, kai jau turėjom surinkę kolekciją, Kauno paveikslų galerijoje buvo išeksponuota didelė retrospektyvinė paroda. Parodą pristatė ir recenzavo kraštietė, menotyrininkė Vida Mažrimienė (Kalniūnaitė).

Ar kitur irgi eksponuodavote viską, ką sukurdavote?

Darbus parodoms atrinkdavome. Plenero metu eksperimentavom, interpretavom, kai kurie darbai buvo charakteringi autoriams pagal jų žanrus. Tapytojai darydavo koliažus, tekstilininkai – megzdavo, pindavo arba darydavo audinius, kiti kūrė erdvines formas. Buvo gausi darbų įvairovė – iš jos atrinkdavom tuos, kurie labiau atspindėjo tikslą, buvo įdomesni.

2003 metais buvo išleistas albumas, keli plenerai ir parodos buvo nufilmuoti.

 O jūsų pačios kokie darbai buvo?

Taip pat eksperimentavimai. Per dešimt plenero dienų nemažai jų atsirasdavo. Puikiai pamenu pirmą darbą – dariau didelę pusantro metro aukščio piramidę. Dauguma mano drabų – erdviniai, lengvi, sklandantys. Kiti – tvirtesni atsikartojantys objektai, sukurti panaudojant skirtingas medžiagas.

Ar visi darbai likdavo Ukmergėje, ar autoriai dalį pasiimdavo?

Viskas likdavo čia, Kultūros centre. Bet paskui keitėsi administracija, vyko Kultūros centro renovacija. Saugojimui vietos nebuvo. Prie parodų salės buvo sandėliukas, kažkiek darbų ten laikydavom. Dalį muziejui atidavėm. Kitus pradėjom dovanoti rajono kultūros namams. Laikui bėgant kultūros namai užsidarinėjo, ten buvusių darbų likimas vėlgi neaiškus. Gerai būtų, jei juos būtų gražinę ar atidavę į muziejų.

Kitus dar vis laikėm. Pasitaikė atvejų, kad darbai dingdavo. Kažkam patiko ir, matyt, priglaudė. Tad kai kurių autorių darbai dingo.

Gaila, kad mes didesnės dalies kūrinių neatidavėme į muziejų.

Kur vyko plenerai?

Pradžioj kurį laiką plenerai vyko Deltuvos kultūros namuose. Tuometinė direktorė mus mielai priėmė, apgyvendino. Esame ir keletą darbų padovanoję Deltuvai.

Vėliau plenerai persikėlė į Veprių miestelyje buvusios pionierių stovyklos patalpas.

Vepriai buvo puiki vieta, graži  gamta – pušynai, upė, ežeras. Labai geros sąlygos darbui, seniūnija rūpinosi buitimi, vietos virėjos gamino maistą. Vakarai būdavo su pokalbiais prie laužo.

Ar būdavo kokios nors temos ar užduotys?

Buvo laisvė. Temas rinkdavomės patys. Bandėm, eksperimentavom. Turėdavome gausybę įvairių medžiagų. Mes kažkiek supažindindavome svečius su jų charakteristikomis, papasakodavome, kaip kokie klijai veikia, kaip juos naudoti.  Dažnas atvažiuodavo turėdamas minčių, vyko kūrybinės interpretacijos.

Plenerų darbai keliavo ir užsienyje?

Lietuvos dailės akademija, bendradarbiaudama su Lietuvos ambasada Prancūzijoje, parengė projektą ir gavo finansavimą. Jie į parodą Prancūzijoje, Normandijos regione, vežė Lietuvos menininkų šiuolaikinės tekstilės darbus iš lino medžiagų. Aš pasiūliau pristatyti keletą įdomesnių lino plenero darbų.

Tuomet teko pabuvoti lino festivalyje Normandijoje. Ten auginama labai daug linų ir vyksta  linininkų suvažiavimas bei didžiulė lino produkcijos mugė. Atvyksta įvairūs dalyviai – ūkininkai, audėjai, siuvinėtojai, menininkai, pramonininkai. Jie pristato viską, kas gaminama iš lino. Stebino gausa ir įvairovė.

 Papasakokite plačiau apie tą festivalį.

Festivalis penkioms dienoms įsikuria septyniuose miesteliuose, kuriuose rengiamos  įvairių žanrų parodos, susietos su linu. Vietos gyventojai ir daugybė svečių iš kitų šalių nusiperka bilietą ir keliauja lankydami tuos miestelius ir juose eksponuojamas parodas. Viena iš svarbiausių yra mano minėta paroda-mugė. Tai – didžiulė ekspozicija, kur vyksta ir pardavimas.

Miesteliai maži, galerijų juose nėra.  Parodos įsikuria mokyklų salėse, administracinių pastatų patalpose, bažnyčiose.  Bažnyčios – keturiolikto amžiaus, akmeninės, su šventųjų skulptūromis. Vienoje iš tokių bažnyčių eksponavome lietuvių darbų parodą.

Aš susipažinau su vietos meru, papasakojau apie mūsų lino plenerus. Jis pakvietė atvykti ir kitą kartą.

Po kelerių metų vyko bendras projektas su prancūzais „Femin'Art“, kuriame mes pristatėme kūrybą iš lino medžiagų. Tuomet organizatoriams papasakojau apie Normandijos lino festivalį, jie įtraukė mūsų dalyvavimą jame. Savo darbus pristatė ir pravedė edukacijas iš lino medžiagų šeši menininkai iš Ukmergės.

Lankytojų būdavo daugybė, moterys parduodančios bilietus informavo, kad  per dieną parodą aplankydavo daugiau nei 600 žmonių.

O kaip galvojate kodėl plenerai Ukmergėje nutrūko? Ar išsisėmė, ar nebeliko resursų?

Atsitraukė organizatoriai. Atsirado kitokių projektų, naujų sumanymų. Ir pleneras nuėjo į antrą planą. Užsidarė linų fabrikas, Lietuvos laukai „nusidažė“ geltona spalva, juos užkariavo rapsai.

Kokia plenero reikšmė?

Kaip visi plenerai, ir šis buvo tartum kūrybinė laboratorija – atradimų, bendrystės, pažinčių ir gerų emocijų vieta. Išbandyta unikali medžiaga, vieniems sudėtinga, kitiems miela (svečiams, atvykusiems iš užsienio – neįprasta, nematyta). Surengta daugybė parodų, nemažai darbų išliko.

Ačiū už pokalbį.

Retrospketyvinė lino plenerų paroda eksperimentinėje ekspozicinėje erdvėje galerijoje „Broma“ (Vienuolyno g. 17, Ukmergė) eksponuojama iki rugpjūčio 22 d.  

Autorės nuotr.