Ukmergės kultūros puslapiai

Fotomenininkas Arūnas Kulikauskas, devintojo dešimtmečio pradžioje subūręs „Plėšriųjų sekciją“, kaip alternatyvą vyravusiai fotografijos tradicijai, dalį savo kūrybinių kelių pradėjęs Niujorke, tęsia juos iki šiol, tik dabar jau Lietuvos vienkiemyje, ir visuomet lieka atviras įvairiems nežinojimams.

Savo kūryboje daug dėmesio skiriate saulės takams. Kas tai yra, kaip jie fiksuojami, kiek laiko jūs tai darote?

Pradėjau Niujorke, kada viena suomių profesorė ieškojo savanorių – jos moksliniam darbui buvo reikalingi dangumi keliaujančios saulės vaizdai iš įvairių pasaulio vietų. Ji davė instrukcijas. Aš pažiūrėjau, kaip tai atrodo, ir man pasidarė be galo įdomu. Mokslininkė atsiuntė man specialias dėžutes nuo skaidrių su maža skylute šviesai. Aš jas Niujorke pritvirtinau ant įvairių dangoraižių. Maždaug po pusmečio iš jų radau tiktai pusę, bet ir to užteko. Vaizdus nusiunčiau tai profesorei, ji juos pridėjo prie kitų (ir dabar juos galima rasti internete).

Tada pagalvojau, kad reikia ir pačiam pabandyti. Taip aš „užsikabinau“.

Tad pirmiausia reikėjo susimeistrauti aparatą?

Taip. Visas aparatas yra užtamsinta skardinė su maža skylute. Tai gali būti bet kokia dėžutė, kuri nepraleidžia šviesos, kad ir nuo kavos. O viduje turi būti fotopopierius. Vidų išpurški juodai, kad ta šviesa, kuri patenka per skylutę, neatsispindėtų nuo sienelių. Kad fotonai paliktų pėdsaką tiktai ant šviesai jautrios medžiagos.

Tada tą kamerą pastatai ir nejudini. Vaizdas, kuris yra priešais ją, per pusę metų įsisunkia į popierių. O Saulė, kiekvieną dieną brėždama brūkšnį danguje, įbrėžia jį ir popieriuje. Kai išimi popierių po pusmečio, matai Saulės nukeliautą kelią.

Tai –  labai ilgalaikis procesas?

Taip. Galima ir savaitę palaikyti, tada gausi tik kelis saulės brūkšnius. O kuo ilgiau laikai, tuo daugiau jų užsipildo. Tiktai reikia pataikyti. Saulė nuo Kūčių kiekvieną dieną brėžia brūkšnį kildama į viršų iki Joninių, o tada vėl pradeda grįžti atgal leisdamasi, brūkšniai pradeda kartotis. Aš paprastai viduržiemį arba vidurvasarį kameras iškeliu. Nebūtinai jas laikyti nuo pat pradžios iki galo.

Pirmieji jūsų saulės takai buvo daromi Niujorke, o dabar?

Dabar kameras keliu visur. Paskutiniai saulės keliai padaryti Žemaitijoje – Šaukliuose, Skuode, Plateliuose. Yra ir prašančių – pavyzdžiui, Ukmergės savivaldybė.

Ar nuo vietos skiriasi Saulės kelias?

Pats Saulės kelias nesiskiria, skiriasi saulėtos ir apsiniaukusios dienos. Nėra Saulės – nėra ir įbrėžio. Bet vaizdas, įsisunkiantis šalia Saulės, kiekvieną kartą yra unikalus. Nėra galimybės padaryti antros tokios pačios fotografijos. Kiekvienas vaizdas yra skirtingas ir aš pats nežinau, ką gausiu. Galiu tik numanyti iš praktikos. Man pačiam būna siurprizai.

Kokią turite trumpiausią ir ilgiausią laiko atkarpą užfiksavęs?

Savaitės ­– Vilniuje, dviejų savaičių – Kurtuvėnuose ir vieną turiu beveik metų. Tiksliai nežinau, kiek laiko. Buvau pamiršęs paliktą kamerą pas save kieme. Užmiršau, o paskui žiūriu, kad jau ilgiau negu pusmetis. Saulė jau buvo pradėjusi grįžti atgal. Kas, aišku, visiškai nesugadino tos nuotraukos. Nieko baisaus, kad Saulė užbrėžė dar papildomų brūkšnių.

Kiek tokių Saulės kelionių esate sukaupęs?

Jų gal ir penkiasdešimties nėra.

O paskui reikia dar kažką padaryti, norint eksponuoti, parodyti?

Kai nuimi dėžutę, dar savaitę ją palaikai, kad paskutiniai apšviesti Saulės keliukai paveiktų fotopopierių, kad jis patamsėtų. Tada tą popierių tamsoje prie raudonos šviesos išimi iš dėžutės ir nuskenuoji.

Kur laikote negatyvus?

Tamsioje dėžutėje. Kitaip susigadintų. Kadangi šitas popierius yra neryškintas ir nefiksuotas, jis lieka aktyvus. Šviesoje jo negalima apžiūrėti. Iškart pradeda pilkėti.

Kai Šiaulių fotografijos muziejus paprašė ekspozicijoje parodyti, kaip atrodo originalas, tai mes sugudravome. Tamsoje nuo to originalo kontaktiniu būdu atspaudėme iš negatyvo pozityvą. Jį išryškinome ir užfiksavome. Tada iš jo dar kartą kontaktiniu būdu buvo atspaustas negatyvas, kuris vėl buvo išryškintas ir užfiksuotas.

Kuo Saulės kelių fiksavimas jus taip įtraukė?

Kalbant, kas iš esmės yra ta dėžutė – tai fotonų gaudyklė. Fotonai, kurie atsiskyrė nuo Saulės ir atskrido iki Žemės per 8 su puse minutės, atsimušė į kokį nors daiktą ir tada atskriejo iki mano dėžutės, įlindo pro skylutę ir paliko pėdsaką. Tai yra kosminės dalelės, kosminiai gabalėliai, keliavę per Visatą ir įlindę į mano dėžutę. Mes, žiūrėdami į vaizdą, ieškome atpažįstamų dalykų, bet ne taip nesvarbu, koks tas vaizdas gaunasi, esmė, kad ten yra pati tikriausia kosmoso telegrama. Suvokiant, kad tas fotonas gimė Saulėje maždaug prieš 100 tūkst. metų, kažkada nuo jos atsiskyrė ir išskrido į kosmosą, darosi aišku, kad, žaisdamas su ta dėžute, turi reikalą su Visatos istorija.

Šviesa, jos prigimtimi, kilme aš susidomėjau, kai pradėjau fotografuoti su pinholo aparatais. Tada dirbi su tiesiogine šviesa, o ne per stiklą ir nemanipuliuojant vaizdu. Paliekant vaizdą tokį, koks jis įlindo. Koks yra.

Prieš keletą metų vyko paroda „Paskutinė“. Joje buvo ryški dar viena jūsų fotografijos sritis – tarsi kasdienybės dienoraštis. Nuotraukos iš jūsų namų, iš erdvės, kur būnate. Kartais tais vaizdais pasidalinate ir feisbuke. Kiek metų šitam dienoraščiui?

Aš fotografuoju, viskuo, kas kuria vaizdą. Reiškia – ir telefonu, ir lentom ant pievos, ir viskuo, kuo tiktai galiu. 

O „Paskutinė“ buvo padaryta, kaip mano darbų retrospektyva su tikslu pasižiūrėti, ką aš apskritai esu padaręs. Retrospektyva pačiam sau. Norėjau pasižiūrėti, ką aš pridirbęs, kiek aš visokių dalykų prikūręs, prinesąmoninęs. Tada man buvo šešiasdešimt vieni, tad surengėme šešiasdešimtpirmmečio parodą. Joje surinktos mano fotografijos maždaug nuo 1980 metų. Paroda eksponuota Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune, iš dalies – čia, Ukmergėje.

Užsiminėte, kad fotografuojate viskuo, kas pakliūva, ir kuo tik galima. Esu girdėjusi jūsų pirmosios fotografijos, kuri buvo padaryta ant kūno, istoriją. Gal pasidalintumėte ja?

Mes, vaikai, besimokydami Antrojoje aštuonmetėje mokykloje Kaune, pavasarį vietoje to, kad eitume į pamokas, kartais pasukdavome į priešingą pusę. Nuplaukdavome Neryje į salą ir ten degindavomės, maudydavomės, žvejodavome. Kai buvome tokio amžiaus, kai jau atsiranda pirmos meilės, kokioje trečioje ar ketvirtoje klasėje, kai, sakykime, jau kokia mergaitė labai patinka, mes paimdavome elektros izoliacijos juostą ir iš jos ant krūtinės prisiklijuodavome tos patinkančios mergaitės vardą ir kurį laiką pasidegindavome. Nuplėšęs tą juostelę turi mergaitės vardą ant krūtinės ir tai yra fotografija. Tai yra fotograma – šviesos raštas, šviesos paliktas pėdsakas ant kūno. Ir paskui, aišku, slėpdavome. Mamoms nerodydavome, maudytis negalėdavome.

O mano pirmas suvokimas, kas yra fotografija, susiformavo matant, kaip tėtis darydavo nuotraukas. Mano tėtis fotografavo.

Ar jūsų tėtis fotografavo kaip mėgėjas, ar kažkur publikuodavo savo nuotraukas?

Jis buvo inžinierius-statybininkas. Statydavo įvairius objektus. Ir yra kai kuriuos nufotografavęs. Jam tai buvo labai įdomu. Kažkoks laikraštis yra įdėjęs jo nuotrauką, kai neturėjo savo reporterio.

Bet jis nebuvo fotografas. Jis fotografavo mus, vaikus, keliones, žvejybą, dar ką nors.

Tai čia buvo jūsų pirmos pažintys su fotografija?

Taip, ir su raudona šviesa, ryškinimu.

Kodėl pasirinkote šią sritį?

Todėl, kad pas mus institute fotografu dirbo girtuoklis. Mums reikėdavo fotografijų darbams. Pavyzdžiui, turi daryti plakatą, kuriam reikia kokios nors nuotraukos, nueini pas fotografą, o jo prisišnekinti neišeina. Galiausiai užkniso, nusipirkau didintuvą, fotoaparatą tėtis davė, ir tada prasidėjo.

Užkibote?

Taip. Kai nuėjome į komiso parduotuvę ir prašiau mamos didintuvo už keliolika rublių, sakydamas, kad man fotografija bus kaip druska prie duonos, kad tai labai reikalingi dalykai prie dizaino, mama pasakė: „Na, na, žiūrėk, kad prie druskos neliktum.“ Ir likau.

O ką veikė jūsų mama?

Mama buvo viskuo, kuo tik galėjo būti mums. Dirbo radijo gamykloje Kaune įvairiose pozicijose. Buvo labai gera mama. O visa kita man nerūpėjo.

Ar buvo šeimoje daugiau vaikų?

Aš turiu jaunesnį brolį, kuris gyvena Kaune.  Jis, mano galva, yra talentingesnis už mane, bet šeima nusprendė, kad vieno „durno menininko“ namie užtenka. Brolis yra juvelyras.

Kalbant apie juvelyriką, jūs esate fotografavęs juvelyrinius dirbinius. Tokiai fotografijai tikriausiai yra tam tikri reikalavimai? Ar tai irgi menas, ar jau ne?

Tai yra objekto fotografavimas. Tai ir pastangų, ir talento reikalaujantis dalykas. Aišku, pirmiausia pati juvelyrika turi būti gera. Tai yra pirmas reikalavimas. Kitaip nėra ko ir pradėti, nes tada gaunasi tiesiog kataloginės nuotraukėlės. Kada juvelyrika yra menas, tada yra kur pavaikščioti ir pačiam. Niujorke fotografuodavau geriems dizaineriams, kurie ateidavo specialiai pas mane. Darbas darbu, bet talento irgi reikia. Kai studijoje fotografuodavo Aliaus Šepkaus darbus, mane kviesdavo, kad aš pastovėčiau už nugaros ir pasakyčiau, kaip daryti.

Aš kartais stebiuosi – tvirtas amatas yra puikus dalykas. Gerai padaryta „taburetė“ man yra daug gražiau už prastai nutapytą paveikslą. Gerai pasiūti batai yra menas. Tai yra kitas menas. Kokybė yra labai svarbu. Kartais toks menas tikslingesnis negu koks nors suknistas ašarojimas ant laiptų, pristatytas kaip meno kūrinys.

Meno ribos man su laiku keičiasi, ypač dabar. Aš darausi konservatyvus, kas savaime suprantama.

Be fotografijos, jūs dar domitės Zen, praktikuojate meditaciją. Kaip jūs tai atradote ir kaip į tai nėrėte? Nors tai tiesiogiai nesusiję su fotografija, tačiau neabejoju, kad turi įtakos jūsų požiūriui į dalykus.

Taip, visam mano pasauliui. O fotografija ir turi būti atspindys to, ką tu matai ir galvoji. Visų pirma to, kas yra galvoj.

Istorija yra tokia, kaip ir visos: išsamiai – ilga, neišsamiai – paviršutiniška.

Anais laikais, kai aš dar mokiausi mokykloje, atsirado joga. Sužinojome apie Rytų filosofijas, o šitoje politiškai raudonoje visuomenėje bet koks nuokrypis nuo ideologijos jau būdavo vos ne kaip pasipriešinimas. Todėl mus, besimokančius meno mokykloje, tai labai sudomino. Aš buvau gal aštuntokas ar devintokas. Atsirado Vaišnavai.  Mes pradėjome skaityti visas knygas apie jogą. Tų knygų nebuvo daug.  Mokytojų visai nebuvo. Knygos buvo šviestos ir pogrindinės, bet vis tiek plito tarp mūsų. Taip sužinojome, kas yra karma, aura. Žinios buvo labai sumišusios, be sistemos. Truputį pagriebi iš induizmo, truputį iš kitur. Bet vis tiek rytietiškas požiūris į pasaulį, kuris ir dabar galvoju, yra sveikesnis nei vakarietiškas. Taip sužinojau apie meditacijas, ilgainiui pradėjau medituoti. Bet niekas nepasakė, kad medituodamas užjautrėji, pasaulį pradedi matyti kitaip ir kad tai – normalu. Man kilo suicidinių minčių, vos nenusižudžiau. Pradedant medituoti reikalinga, kad kažkas būtų šalia ir patartų. O mokytojo nebuvo. Todėl aš atsitraukiau nuo viso to, užmečiau.

Vėliau, jau Niujorke, dar sykį susitikau tų senų Kauno Laisvės alėjos laikų pažįstamą (tais laikais jis buvo tik pažįstamas, ne draugas) Kęstutį Marčiulyną. O tuo metu jis jau beveik dešimt metų buvo praleidęs Korėjoje Zen vienuolyne. Jis pakvietė mane į Rodailendą, į netoliese esančią valstiją, į Zen centrą, kurio įkūrėjas – korėjietis Zen meistras Seung Sahn. Tenai viskas buvo taip, kaip priklauso – ir mokytojai, ir mokymas. Ant sienos kabo visa dinastija nuo Budos. Visi mokiniai iki pat to centro įkūrėjo. Šakų yra įvairių, bet viena iš tų šakų ateina iki jo, iki to meistro. O Zen man visada buvo labai įdomu. Ne kurios kitos kryptys, o pats Zen principas. Tada prasidėjo mano kelionė į vidų, kas yra daug toliau, daug plačiau nei į išorę.

Vincukui tada buvo vieni, dabar jam dvidešimt antri – tai tiek metų aš praktikuoju.

Kur jūs medituojate?

Kieme turiu kur sėdėti. Zen mokykloje nevadinama meditacija, nes tai – pretenzingas žodis.

Pats esate palydėtojas?

Taip, jeigu kažkam reikia padėti. Aš asu Dharmos mokytojas.

Kas yra Dharmos mokytojas?

Jau truputį aukščiau nei paprastas asmuo. Tai yra sekantis laipsnis, kada jau gali pamokyti kitus. Gali palaidoti tradiciškai, apženyti, žinoma, tos mokyklos ribose. Šalia manęs jau galima saugiai būti.

Kas nusakytų Zen esmę?

Tai yra šimtu procentų tai, ką tu darai dabar.

„Čia ir dabar“?

„Čia ir dabar“ yra nuvalkiotas visokių glušių. Vien dėl to, kad jis vartojamas visų ir visur, visokių zvonkių ir ponkių, nebegali būti jokių „čia ir dabar“. Bet šis posakis paimtas iš Zen.

Tai esmė yra šimtu procentų sąmoningas buvimas tame, ką darai?

Taip. Jeigu vairuoji, tai vairuoji. Jeigu valgai, tai valgai. Jeigu skaitai laikraštį, tai skaitai laikraštį. Ir viskas – jokių angelų sparnų šlamėjimų, jokių šventų kvapų kvepėjimų, jokių gongų gongelių skambėjimo. Tai yra tai, ką tu kiekvieną dieną atsibudęs nuo ryto darai, ir supranti, ką tu darai, kiek manai, kad supranti, bet bent jau tikrai esi tame, ką darai. Net jeigu esi nežinojime ir žinai, kad nežinai.

Ne kartą šiame pokalbyje nuskambėjo Niujorkas. Ką ten darėte ir kodėl?

Gimiau smalsus, buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės ant Žemės, ir jau čia gyvendamas, važinėjau, kur tik galėjau. Taip intuityviai siekiau išsiaiškinti, kur aš esu.

Aštuntoje klasėje vežė į Gruziją, važiavau. Baigus mokslus institute organizuota kelionė į kalnus, ėjau. Pirmi kalnai buvo Altajus.

Į Ameriką vedė tas pats smalsumas. Tiesa, tai – atskira istorija. Mano pusė šeimos dipukai – pabėgę gyveno kas Čikagoje, kas Niujorke. Ir aš jau aštuntoje klasėje braižydavau sąsiuvinyje planus, kaip mes bėgsim į Ameriką. Kai tik Gorbačiovas atidarė sienas, iš karto ir nešdinausi. Prieš tai buvau buvęs Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, JAV buvo pirma kapitalistinė šalis. Išlipau Niujorke ir pasakiau – dabar aš iš čia kojos nekelsiu.

Ir kiek metų nekėlėte?

Dvidešimt dvejus. Grįždavau čia, kai tapau legalus, bet pirmus penkerius metus gyvenau nelegaliai. Amerika – didelė šalis. Jeigu nenusikalsti, moki mokesčius, gali ten būti visą gyvenimą.

Ką veikėte Amerikoje?

Tą patį, ką ir čia – nieko. Tai yra, niekad nedirbau jokio darbo nuo iki. Oficialiai dirbau. Vėliau jau ir fotostudiją turėjau – Arūnas Works. Ir dabar ta fotostudija veikia. Nežinau, ar vardas koks yra, bet žinau, kad fotografuoja juvelyrinius dalykus.

O iki studijos? Tikriausiai nelengva įsitvirtinti?

Ir langus stačiau, ir stogus dengiau, ir butus prižiūrėdavau.

Kada atėjote pas Joną Meką?

Po metų buvimo Amerikoje atsirado truputį šiokios tokios vienatvės, pasidarė ne tai kad nyku, bet liūdna. Ten lietuvių bendruomenėje aš nepritapau, kaip ir čia nepritapau. Tiesiog nebuvo su kuo pasišnekėti. Tada išėjo Jono knyga „I had nowhere to go“ – aš ją perskaičiau ir iškart pajutau, kad turiu eiti susipažinti. Aš taip ir padariau. Jonas mane priėmė, parodžiau savo darbus, jam patiko, padarėme pirmą parodą pas jį Antologijoje. O paskui aš ten pradėjau iš pradžių savanoriauti, vėliau ir dirbti. Dirbau visokiausius darbus – ir laikraščių išvežiotoju, ir fotografu po kažkiek metų.

Kai jau buvau įkibęs į grafinio dizaino ir fotografijos sritį, tai jau tapo lengviau. Nors lengva ten nebuvo išvis. Aš niekada neturėjau sveikatos draudimo, tai kūnui buvau įsakęs nesirgti ir nesirgau. Kiek save atsimenu, visąlaik buvau alkanas, nes visą laiką trūkdavo pinigų kažkam kitam, svarbesniems dalykams. Net fotojuostelėms aš kartais neturėdavau pinigų. O valgyti paprastai būdavo jau po to. Bet vynui kažkaip užtekdavo.

Kas parvedė atgal į Lietuvą?

Aš neišvažiavau ir aš negrįžau. Aš tiesiog gyvenu ten, kur gyvenu. Jei rytoj kur nors išvažiuoju – ar į Rumšiškes, ar į Varšuvą, ar į Adis Abebą – tai aš niekur neišvažiuoju, aš gyvenu ten, kur tuo momentu gyvenu. Ir jeigu po kurio laiko vėl atvažiuoju į Lietuvą ir apsigyvenu čia, tai nėra grįžimas. Tai yra mano gyvenimo kelias.

Mes su Oksana tiesiog pamatėme, kad civilizacija ir progresas nėra jau tokie teigiami dalykai, ir norint vaikus užauginti sveikais, be alergijų, reikia išvažiuoti iš Niujorko. Tada mes rinkomės ant Žemės rutulio vietą, kur norėtume gyventi ir Lietuva buvo viena iš šešių.

Paskui taip žvaigždės sukrito, kad apsilankiau pas Lukenskus, jie mums parodė vietą, kurią ir nusipirkome.

Apie „Plėšriųjų sekciją“ daug prirašyta. Ką pridurtumėte?

Jaučiuosi kaltas, kad dviejų nėra. Aš tą sekciją sukūriau. Vienas nusižudė, kitas prasigėrė, o aš nebuvau šalia. Jaučiuosi taip, kad jeigu būčiau buvęs čia, šalia, būčiau sulaikęs ir vieną, ir kitą. Kiekvienas pats sprendžia savo gyvenimą, visi esame savo likimo tvarkdariai, bet, jaučiu, kad būdamas čia aš galėjau padaryti įtaką. Lyg ir nepriklauso apgailestauti, bet gyvenime viskas yra susiję mums nesuprantamais ryšiais. Nujaučiamais, bet nesuprantamais.

Moterys turi daug geresnę intuiciją. Vyrams reikia to neužgniaužti. Tai pasiekiama visiems. Meditacijomis, sėdėjimais. Tada kaip tik ir nueini į tai. Intuicija yra tik žodis. Ta sritis – labai neaiški. Pasaulio suvokimas ne per įprastus pojūčių kanalus. Kabala, pavyzdžiui, skaito, kad intuicija yra vienintelis teisingas pasaulio suvokimo kanalas.

Ar esate jautrus pagyrimams?

Jautrus yra kiekvienas. Suprasti reikia, kad esi tam jautrus. Kai darai tą nesąmoningai, kažkas pagyrė, kažkas papeikė – taip ir priimi. Tie dalykai nėra nei geri, nei blogi – jie yra ir juos matai. Matai ir atspindi. Kiekvieno žmogaus kūryba yra įtakos nuo pat gimimo – įtakos geros ir įtakos blogos. Pavyzdžiui, pažiūri, tas nepatiko ir tu jau pasąmoningai žinai, kad taip nedarysi. O tas patiko ir tau padarė įtaką. Galbūt tos dvi spalvos, kur tu pamatei kažkur kažkokias, tau patiko ir tapydamas tu tas spalvas panaudosi. Kiekvienas gyvenimo gabalėlis, kiekviena sekundė daro įtaką. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tik tą reikia suprasti.

Šiandien mūsų pokalbyje daug filosofijos…

Tai yra pasaulio suvokimas, ne balabaikės. Ne paveiksliukas.

Ačiū už pokalbį.

***

Arūnas Kulikauskas 1982 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo pramoninio dizaino specialybę. Nuo 1982 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

1984–1986 metais dirbo Kauno profsąjungų rūmų vaikų fotostudijos vadovu.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Kaune subūrė neformalią fotografų grupę „Plėšriųjų sekcija“, kuri tapo alternatyva tuomet įsitvirtinusiai lietuviškos fotografijos tradicijai. Grupė maištavo prieš nusistovėjusią sovietmečio santvarką ir menininkams primetamas dogmas. Kūrė nenuglaistytą, nefasadinę fotografiją, įamžindavo realybę tokią, kokią ją išgyveno ir kokia ji buvo – nuobodi, monotoniška, slegianti ir be pagražinimų. Tuo pačiu plėšrieji siekė pabrėžti individualumą bei laisvės idėjas.

1990–2012 metais gyveno ir dirbo JAV Jono Meko Niujorke įkurtame Antologinių filmų archyve (Anthology Film Archives) dizaineriu, fotografu, vairuotoju, pagalbiniu darbininku. Taip pat fotografu Alex Sepkus, Inc.

Šiuo metu gyvena ir dirba Samantonyse, Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone. Nuo 2014 metų yra VšĮ „OirA Artless“ vadovas.

2017–2023 metais įgyvendino LKT finansuotus projektus „Profesionalaus meno parodų organizavimas galerijose Lietuvos regionuose“.

Su žmona Oksana įkurtoje „Vilkamirgės galerijoje“ rengia dailės, fotografijos sričių parodas.

Surengta 18 Arūno Kulikausko personalinių parodų Lietuvoje ir 8 užsienyje (JAV, Peru, Brazilijoje, Danijoje).

Menininkas taip pat nuolat dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Autorės nuotr.