Ukmergės kultūros puslapiai

Menininkės Vaidos Adomavičiūtės kūryba reiškiasi skirtingomis formomis – nuo piešinių iki instaliacijų bei objektų. Svarbūs kūrybos elementai – laisvė ir žaidimas, leidžiantys kasdienybės patirtis transformuoti į savitą pasaulį meno kūrinyje. Detalės tampa žaidimo, į kurį įtraukiamas ir žiūrovas, dalimi.

Pagal išsilavinimą esate scenografė, lėlininkė, tačiau jūsų kūryba skleidžiasi labai įvairiai. Koks yra jūsų pagrindinis žanras?

Kuriu taip pat, kaip ir studijų metu. Scenografija neturi apribojimų, kokiomis menininko pasirinktomis priemonėmis bus įgyvendinta. Čia nėra jokių barjerų tarp įvairių meno sričių – tapybos, architektūros, dizaino, kostiumo dizaino, skulptūros, muzikos ar vaizdo meno, netgi atvirkščiai, toks menų maišymasis ir sukuria gerą scenografiją.

Taigi mano kūryba taip ir klesti tarp šių žanrų, vienas keičia kitą, kartais maišosi tarpusavyje. Bendrose parodose dažniausiai eksponuoju tapybą, instaliacijas, objektus, atliktus mišria technika, kuriu sau drabužius, įvairius aksesuarus.

Mano kūryba skleidžiasi ne kažkurio teatro, kino studijoje, bet mano gyvenimo scenoje. Po scenografijos studijų lengvai prilyginu savo gyvenimo eigą jau parašytai pjesei su pasakos, komedijos ir dramos elementais, kurioje visuomet palikta vietos improvizacijai. Kūryba man kasdienis procesas ir nesvarbu, ar kūrinius pamatys ir įvertins trys ar trys tūkstančiai žiūrovų.

Koks buvo jūsų kelias į kūrybą? Ar turėjo įtakos namų aplinka?

Gyvenau labai įdomią vaikystę, aplinkoje buvo daug kūrybos. Tėvas drožinėjo iš medžio smulkiąją skulptūrą, dalyvaudavo tautodailininkų parodose. Būdavo labai įdomu žaisti neįprastomis „lėlėmis“. Vyriausioji sesuo mokėsi nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir baigė skulptūrą, vėliau VDA studijavo keramiką. Nuolat vartydavau jos pieštus piešinius, žaisdavau jos kurtomis molio skulptūrėlėmis, švilpukais, smagiausia būdavo gauti jos sukurtų ypatingai įdomių atvirukų, nieko tokio panašaus už namų ribų netekę matyti. Kita sesuo labai mėgdavo užsiimti įvairiausiais rankdarbiais, to paties pamokydavo ir mane, jei tik parodydavau norą. Dažnai lankomuose senelių namuose buvo kelios amatų dirbtuvės – šaukštų drožimo ir vytelių pynimo. Čia buvo gausu įvairių liaudies meno dirbinių, senų rakandų, kurie taip pat formavo mano skonį ir suvokimą. Visose aplinkose nebuvau verčiama mokytis, bet vedama smalsumo stebėdama, atkartodama ir žaisdama išmokau begalę dalykų, kuriuos naudojant ir dabar gimsta mano kūriniai. Laisvės ir žaidimo elementai – pagrindiniai mano kūryboje.

Kaip, kodėl pasirinkote būtent scenografijos studijas? Kur studijavote?

Vaikystėje baigiau Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklą, smuiko klasę, nuo penkerių mokiausi groti pianinu. O besimokydama 11-oje klasėje pradėjau mąstyti apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pakalbinau į VDA stoti ir savo klasiokę, taip pat baigusią muzikos mokyklą, pianino klasę, ir, jai sutikus, pradėjome ruoštis stojimams. Kažkiek palankėme Jūratės Stauskaitės dailės mokyklą, vėliau galutinai pasiruošėme lankydamos VDA organizuojamus kursus stojantiesiems. Taip ir įstojome.

Kodėl pasirinkau? Turbūt lėmė vaikystės patyrimai ir mano pomėgis kurti. Scenografija atrodė intelektuali, įdomi specialybė.

Kas, kokie autoritetai ar pavyzdžiai formavo jūsų pačios meninį mąstymą ir skonį?

Ankstyvieji mano meninio formavimosi pamatai 80–90-ųjų sandūroje buvo rimtai nerimti suaugę žmonės – Vytautas Kernagis ir jo kūryba, vinilinės plokštelės „Kabaretas tarp girnų“ su akiniuota varna, „Kukučio baladės“ pagal Marcelijaus Martinaičio eiles, Keistuolių teatras ir jų kurtos televizijai istorijos pagal Donaldo Biseto pasakas „Aukštyn kojom“.

Vėliau, Dailės akademijoje mano meninį pulsą palaikė ypatingi dėstytojai-menininkai, kuriuos po šiai dienai džiaugiuosi sutikusi. Scenografai – profesorė Virginija Idzelytė, profesorius Adomas Jacovskis, piešimo – profesorius Kazimieras Morkūnas, profesorius Vytautas Kazlauskas, tapybos – Valentinas Antanavičius. Ypatingą ryšį turėjau su Lėlių teatro scenografijos dėstytoju, režisieriumi, scenografu Vitalijumi Mazūru. Buvau viena iš jo paskutinių studentų laidos. Grupiokės sakydavo, kad turėsiu pastatyti jam paminklą.

Visuomet jaučiau palankumą tautodailei, įvairiems ornamentams, jų prasmėms, rytietiškiems spalvų ir raštų deriniams, estetikai, tūkstančius metų besitęsiančioms tradicijoms, susiformavusiems kanonams. Adomas Jacovskis kartą pasakė, jog kad ir kokią pjesę aš bedaryčiau, vis tiek išeina Japonija. Taigi neprašoviau diplominiam darbui pasirinkusi pjesę su rytietiškais elementais – gavau Stasio Ušinsko diplomą ir premiją.

Ukmergės krašto menininkų parodoje kasmet pateikiate įdomių darbų. Šiemet pristatėte instaliaciją – kaip ji gimė?

Kasmet tenka stebėti, kaip pavasarį prie kultūros centro, po ąžuolais, sudygsta šimtai ąžuoliukų. Iki miesto šventės veja nušienaujama ir nė vienas ąžuoliukas nesulaukia vasaros. Šio proceso stebėjimas ir buvo instaliacijos „Miško pasaka“ pradžia. Iškasiau porą ąžuoliukų ir sukūriau veiksmą aplink. Lyg mažoje scenoje jaunasis ąžuoliukas, įsodintas į seną puodynę, tampa pagrindiniu veikėju, kuriam įvairiuose objektuose atsiskleidžia jo gyvenimo perspektyvos. Nuo „pradžių pradžios – kėkšto, miško sodintojo plunksnos, iki seno obliaus, vinių ir knygų „į temą“. Ant sūpynių apačioje sūpuojasi instaliacijos pavadinimas – Stasio Eidrigevičiaus iliustruota Eduardo Mieželaičio knyga „Miško pasaka“, daugeliui kelianti sentimentus. Svarbiausias akcentas – neatpažintas skraidantis objektas, siūbuojantis į šonus. Tai – estetiškai graži metalinė surūdijusi seno namo architektūrinė detalė, primenanti tiek skėtį, tiek pjūklą, taip apjungianti savyje dvi atvirkštines prasmes – apsaugą ir sunaikinimo grėsmę…

Tikriausiai visi ukmergiškiai žino dvi jūsų kurtų paveikslų serijas. Viena jų – balandžiai. Kaip ji buvo sukurta?

Ukmergės senamiesčio lankytinų vietų žemėlapis – Savivaldybės užsakymas. Balandžiai – jo dalis. Pagal pateiktą sąrašą turėjau pavaizduoti vietas, kurias verta pamatyti Ukmergės senamiestyje. Turėjau kūrybinę laisvę vizualiniam sprendimui ir pakankamai laiko atlikimui. Visas kūrybinis procesas buvo įdomus – pažinti ir įamžinti piešiniuose gimtąjį miestą. Pasirinkau rankomis pieštą variantą. Kaip pavyzdį turėjau senovinių žemėlapių vaizdą, tokių kaip Vilniaus žemėlapį iš Georgo Brauno knygos, esantį Valdovų rūmuose. Tokie žemėlapiai sudomina ne tik savo informacija, bet ir meniškumu: kai kuriuose nupieštas, rodos, kiekvienas namas, pavaizduoti keliautojai ar žuvys upėse. Ukmergės žemėlapyje – pagrindiniu akcentu ir gyvais objektais tapo balandžiai. „Gaudžiau“ juos internete ir tupdžiau į balandžių maršruto vietas. Vėliau kiekvienas piešinys buvo fotografuojamas ir maketuojamas kompiuteriu. O įrėminti originalai tapo savarankiškais meno kūriniais.

Kita serija – Ukmergės dvarų. Papasakokite apie ją.

Tai – piešinių serija, atlikta akvarelės ir tušo technika, susidedanti iš aštuonių lankytojams atvirų dvarų Ukmergės rajone. To paties užsakymo antroji dalis – sukurti Ukmergės dvarų žiedo žemėlapį. Man svarbiausia buvo sukurti nostalgišką nuotaiką ir tiksliai piešinyje perteikti architektūrinius elementus ir detales. Kiekvieną dvarą įsivaizdavau lyg atskirą personažą, turintį savo charakterį. Jį atskleisti pasitelkiau skirtingus metų laikus, spalvas ir gamtinius elementus. Visą 30 akvarelių miniatiūrų kolekciją galima pamatyti UKC galerijoje, kabančią prie šoninio išėjimo į terasą, o turizmo centre kviečiu įsigyti šių paveikslėlių kopijų ir magnetukų.

Šios dvi serijos buvo sukurtos, siekiant pristatyti Ukmergę. O ką labiausiai mėgstate kurti, kai tema yra laisva?

Kūryba man tolygi žaidimui. Gebėdama valdyti įvairias technikas ir medžiagas laisvai žaidžiu jomis be ypatingų apribojimų įvairiausiomis temomis. Mano kūryboje atrasite tapybos, piešinių, lėlių, statulėlių, objektų, kaukių, aprangos aksesuarų, plaukų papuošalų. Mėgstu savo kūriniuose apgyvendinti kažką gyvo, judančio, suteikiančio gyvybės, detalę su akytėmis ar kojytėmis. Svarbu, kad išeitų kažkas pozityvaus, lengvo, subalansuoto, šnekant net ir rimtomis temomis.

Prieš kelerius metus Ukmergės kultūros centro galerijoje vyko personalinė jūsų kūrybos paroda „Nieko prieš“. Ji buvo tokia gausi, spalvinga, šilta ir su daug daug smulkutyčių detalių, kurias labai įdomu tyrinėti. Kodėl detalė tokia svarbi?

Detalė – tai ir visumos atspindys, bet kartu gali virsti mažuoju lobiu pastabesniam žiūrovui. Įdomios detalės patraukia ir išlaiko dėmesį, kuria istoriją, veda tolyn. Per detales įdomu atskleisti kūrinio esmę. Man jos yra svarbi žaidimo dalis, padedanti perteikianti savitą tikrovę, suteikianti jai žaismingumo nuotaiką, užpildanti visumą, lyg žiūrint per kaleidoskopą. Menininkams būdinga stebėti aplinkinį pasaulį, pastebėti jo keisčiausias ar svarbiausias detales. Egzistuoja mintis, kad gyvenimo džiaugsmas ir slypi jo detalėse.

Kas jus įkvepia kūrybai? Iš kur semiatės idėjų, temų, siužetų?

Pats gyvenimas pilnas idėjų, temų ir siužetų. Kūryba – gyvenimo ir patirčių jame perteikimas. Noras išsakyti ir perteikti meninėmis priemonėmis savo apmąstymus, patirtas emocijas, įspūdžius, nuotaikas. Noras papuošti savo ir aplinkinių gyvenimą, suteikti jam papildų. Menas – gyvenimo vitaminai. Dažnai mano kūriniuose atsispindi mano šeimos kasdienybė, tiesiog perėjusi per mano rankas ji tampa kažkuo kitu. Mėgstu kurti daiktus nuo pat mažens. Visiškai to nesureikšminu. Turbūt įkvėpimo man net nereikia. Turbūt įkvėpimas įvyksta atokvėpyje nuo kūrybos. Nekuriu būdama blogos nuotaikos. Pailsiu būdama kitoje veikloje, tuomet grįžtu atgal.

Ačiū už pokalbį.

Fotografijos ir reprodukcijos - autorės

Šaltinis - "Ukmergės žinios" 2025-11-14