Spausdinti

Jaunas, gražus, emocionalus, atviras, veržlus, aistringas - toks šiemet pasirodė jau šeštą kartą vykęs kamerinių teatrų festivalis „Camera obscura“.

Nauji vėjai ir senos geros tradicijos

Pernai festivalio būta jubiliejinio ir labai solidaus. Šventė organizuota teatralizuotai. Visa Ukmergės kultūros centro erdvė dvelkė kameriškumu, atmosfera alsavo bohemiška laisve. Šiemet - savotiška nauja pradžia, naujas festivalio raidos etapas. Šešeri metai - amžius, liudijantis apie susikūrusias tradicijas ir jų puoselėjimą. Vis dėlto šių metų festivalyje daug kas buvo kitaip. Organizatoriai, neprarasdami oraus solidumo ir neužmiršdami gražiausių šio renginio tradicijų, už kurias festivalis gerbiamas bei geru žodžiu minimas kituose Lietuvos miestuose ir rajonuose, įnešė ir naujų vėjų. Ne veltui sakoma, kad kas penkeri metai reikia atsinaujinti, tai ir „Camera obscura“ šiemet šiek tiek pakeitė savo veidą.

Visų pirma, pasikeitė festivalio laikas. Paprastai renginys būdavo organizuojamas balandžio mėnesį, na, o šiemet, atjaunėjęs ir atsinaujinęs, jis sukvietė teatro meno gerbėjus ankstyvą pavasarį. Tiesą sakant, dar nesibaigus kalendorinei žiemai, tačiau už lango jau kvepiant valiūkiškam pavasariui.

Kita, galima teigti, drąsi naujovė - festivalis pajaunėjo dalyvių amžiumi. Šiemet renginyje matėsi daug naujų veidų: keletas neseniai susikūrusių teatrų, taip pat senas tradicijas turinčių teatrų, skirtų jaunimui, kuriuose vaidina jauni aktoriai ir spektakliai kuriami jaunuoliams aktualiomis temomis. Pirmoji festivalio diena buvo skirta vien jaunimui. Antrąją dieną renginį pratęsė senas tradicijas turintys rokiškėnai, o užbaigtas festivalis dviem solidžiais profesionalų pastatymais.

Šiemet šventės atidarymui ir uždarymui jokių specialių efektų neruošta. Festivalis pradėtas ir baigtas tiesiog gerais spektakliais. Visuose būta daug aistrų - meilės, neapykantos, nuoširdžios draugystės, užuojautos, neištikimybės, provokacijų, pavydo ir kt. Herojai, vedini dvasinių išgyvenimų, aklai siekdami susikurtos iliuzijos ir dažnai valdomi emocijų, o ne racionalaus proto, kiekvienas į savo laimę veržėsi vis kitaip, bet visi su didžiule vidine jėga.

Pabandžius “ištardyti” pagrindinį festivalio iniciatorių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėją Julių Zarecką apie organizacinius veiksmus, šis atkakliai “vengė atsakomybės” ir, kaip ir praėjusiais metais, teigė pats nepersidirbęs, nieko specialiai neieškojęs ir per daug neapsisunkinęs. „Kai kuriuos kolektyvus, su kuriais bendraujame daug metų, aš pakviečiau, kiti - patys mane susirado“, - pasakojo J. Zareckas.

Teatro dėmesys jaunimui ir jaunimo dėmesys teatrui

Festivalis pradėtas Ukmergės kultūros centro Kambario teatro vaidinimu. Šventės šeimininkai parodė A. Karelino „Noriu tapti žiurkėnu“, režisuotą J. Zarecko. Norinčiųjų pamatyti naują ukmergiečių pastatymą buvo kur kas daugiau nei galėjo tilpti į nedidelę Kambario teatro studiją, todėl režisieriui teko prižadėti, jog Ukmergės miesto žmonės ir Kambario teatro gerbėjai spektaklį galės pamatyti kitą kartą.

Antrasis spektaklis - taip pat šeimininkų. Didžiojoje scenoje Ukmergės kultūros centro teatras, vadovaujamas jauno ir gabaus režisieriaus Eriko Druskino, rašančio pjeses, dirbančio dailininku, jau turinčio savo gerbėjų ratą, pristatė vaidinimą „Saulėlydis ant mano stogo“, kuriame jaunų žmonių svajonės atsimuša į šiurkščią bei buką suaugusiųjų pasaulio realybę ir virsta nuoskaudomis.

Per dvi dienas ukmergiečiai ir festivalio svečiai turėjo galimybę pamatyti aštuonis spektaklius ir vieną kompoziciją. Šiemet festivalyje be jo šeimininkų dalyvavo dar septyni kolektyvai iš kitų Lietuvos miestų bei rajonų. Nemažai jų Ukmergėje kamerinių teatrų festivalyje viešėjo pirmą kartą, o kai kurie - jonaviečiai ar rokiškėnai, jau yra tapę nuolatiniais šios šventės dalyviais.

Po pirmųjų dviejų spektaklių laukė dar viena naujovė. Rokiškio kultūros centro jaunimo teatras šventę praturtino ne spektakliu, o gyvo garso koncertu „Myliu...“, kuris vyko festivalio „Camera obscura“ bufete - Ukmergės kultūros centro foje. J. Krisiūno vadovaujamo kolektyvo jaunatviškos dainų ir žodžių kompozicijos lokalizavimas naujai atrastoje teatrinėje-koncertinėje erdvėje - dar vienas žavus šių metų festivalio atradimas. Rokiškėnų režisierius mielai pasidalino įspūdžiais: „Šiame festivalyje dalyvauju jau trečią kartą ir važiuoju čia kaip namo, nes žinau, kad Ukmergėje laukia labai draugiška ir nuoširdi atmosfera, organizatorių dėmesys“.

Pirmąją dieną spektaklių maratoną tęsė Jonavos savivaldybės teatro jaunimo grupė, jaukiai įsikūrusi teatro „63 kėdės“ studijoje. Naujoviška lietuvių literatūros klasikės Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ interpretacija privertė žiūrovus kvatotis nuo pirmos iki paskutinės vaidinimo scenos. Režisierė Živilė Martinaitienė, festivalyje viešinti nebe pirmą kartą, teigė, jog labiausiai į Ukmergę traukia sugrįžti organizatorių profesionalumas ir laisva atmosfera. „Šį savaitgalį mus kvietė į Kretingą, tačiau pasirinkome „Camera obscura“, nes žinome šitą festivalį. Jis visada būna labai šiltas. Linkiu šimtą metų gyvuoti ir puoselėti tradicijas. Viena iš tokių tradicijų - dėmesys aktoriams. Individualios dovanos kiekvienam. Taip pat festivalio atributika, kuri tvarkinga ir saikinga, neperkrauta. Mes daug ko pasimokėme iš Juliaus, kai ką ir nusikopijavome, prisitaikėme, organizuodami savo renginius. Tikrai visada norėsime čia sugrįžti“.

Pirmoji festivalio diena baigta Kauno vaikų ir jaunimo teatro mokyklėlės „Mano teatras“ spektakliu didžiojoje scenoje. Svečiai parodė spektaklį pagal K. Šagor pjesę „N-16“. Intriguojantis pavadinimas, spektaklio tema, jaunas kolektyvas, kalbantis apie nūdienos paauglių gyvenimą, ukmergiečių sutiktas ne taip entuziastingai, kaip tikėtasi. Vis dėlto režisierius Tomas Erbrėderis sakė esąs patenkintas dalyvavimu: „Apie „Camera obscura“ sužinojome iš kitų kolektyvų, kai praėjusią vasarą dalyvavome festivalyje Troškūnuose, kontaktinius duomenis susiradome internete ir pasisiūlėme patys. Tiesiog nenorime, kad žūtų geras spektaklis. Visi aktoriai - dvyliktokai. Jie turi savų planų, nori studijuoti užsienyje. Kitais metais šito spektaklio nebebus, todėl ieškome galimybių pasirodyti. Į Ukmergę atvykome šiek tiek anksčiau ir mums labai patinka festivalio atmosfera“.

Na o publika? Po pirmosios festivalio dienos, kuri buvo skirta jaunimui, galima teigti, kad jaunuolių dėmesys teatrui beveik atvirkščiai proporcingas teatro jaunimui rodomam dėmesiui. Visi spektakliai buvo ne tik verti dėmesio, bet tikrai geri, aukšto meninio lygio, drąsiai ir įdomiai interpretuojantys literatūros kūrinius, ryžtingai kalbantys aktualiomis temomis, garsiai rėkiantys apie sielos skaudulius ir atveriantys kai kuriuos tabu. Tačiau publika nesiplėšė dėl bilietų (tiesa, jų ir nebuvo, nes renginys nemokamas). Tiesiog keista, paprastai jauni žmonės skundžiasi, kad Ukmergėje nėra kur nueiti, o kai vyksta festivalis, niekas per daug ir nesiveržia. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, jog vyko ne šiaip koks „trali-vali“, o kamerinių teatrų festivalis. Kaip pastebėjo Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Rasa Graužinienė: „Kamerinių teatrų festivalis tuo ir ypatingas, kad jam nereikia daug žiūrovų. Kamerinė erdvė negali sutalpinti daug publikos. Tik vienas kitas spektaklis rodomas didžiojoje scenoje. Nereikia norėti, kad būtų pilna salė, juk kameriniai spektakliai kuriami mažam žiūrovų ratui. Tuo ir ypatingas šitas festivalis, kad žmonių jame nedaug, tačiau visi savi“.

Vainikavo profesionalų spektakliai

Išbrėškęs antrosios festivalio dienos rytas pranašavo darganą ir vėjuotą, teatralams palankų orą. Kaip tik tokiu oru gera surasti užuovėją kokioje nors nedidelėje erdvėje ir jaukiai įsitaisyti tarp savų žmonių.

Niūrią darganą iš karto prasklaidė Jaunasis teatras „JOT“. Kauniečių kolektyvas parodė spektaklį - šmaikščią komediją su užkoduota gilia filosofine mintimi, - sukurtą pagal S. Mrožek „Karolis“. Kolektyvas Kambario teatro studijoje ukmergiečiams pristatė premjerą. Jaunieji aktoriai pasakojo: „Nors mes kiekvienas atskirai turime sceninės patirties, tačiau kaip teatras „JOT“ pasirodėme pirmą kartą. Todėl, galima sakyti, kad Jaunasis teatras gimė Ukmergėje“.

Rokiškio liaudies teatras viešėjo ketvirtą kartą, todėl jau turi Ukmergėje savo gerbėjų. Šiemet rokiškėnai didžiojoje scenoje parodė Jono Buziliausko režisuotą poemą „Strazdas“, sukurtą pagal S. Gedos eilėraščius. Spektaklyje, kuriame eilės ir veiksmas sukasi apie konkretų asmenį - aštuoniolikto šimtmečio pabaigos lietuvių dvasininką, poetą, rašiusį Strazdo slapyvardžiu, savo gyvenimu pritapusį prie baudžiauninkų, - analizuojama kiekvieno žmogaus egzistencijos tema. Tai pasakojimas S. Gedos ir paties Strazdo eilėmis bei ištisa simbolių ir pasikartojančių motyvų kalba apie bandymus atrasti save, išlikti kitokiu, kovą su blogiu.

Kauniečių organizacijos „Teatro projektai“, vienijančios aktorius, režisierius, dramaturgus, dailininkus, muzikantus, nariai prieš festivalį organizatoriams sakė: „Duokite mums bet kokią erdvę, mes parodysime spektaklį“. Sigučio Jačėno režisuotas spektaklis „Teatralas“, sukurtas pagal austrų dramaturgo Th. Bernhard pjesę, ukmergiečiams pristatytas rūsyje po didžiąja Kultūros centro scena. Žiūrovai galėjo trumpam praskleisti teatro užkulisius, pamatyti režisieriaus ir aktorių kasdienybę, darbo sąlygas.

Nors spektaklio metu pasitaikė šiokių tokių techninių nesklandumų (trumpam dingo šviesa), profesionalių aktorių tai nesutrikdė. Veido mimikomis, kūno plastika, balso intonacijomis aktoriai meistriškai valdė publiką ir vertė čia juoktis, čia vėl rimtai susimąstyti. Po spektaklio pakalbintas Petras Venclovas sakė, jog festivalyje „Camera obscura“ dalyvauja pirmą kartą, atvyko prieš vaidinimą, todėl nespėjo susidaryti nuomonės. Aktorius teigė, jog erdvės parinkimu liko patenkinti: „Mums - kuo blogiau, tuo geriau. O jeigu savo spektakliu festivalio organizatoriams atvėrėme naują erdvę, kurią ateityje galėsite panaudoti, tai labai džiaugiamės tuo“.

Festivalį užbaigė „Ramūno ateljė“, iš sostinės atgabenusi A. Strindbergo „Mirties šokį“, kurį pristatė Kambario teatro studijoje. Jūros bangų ošimas, malamos kavos kvapas, smilkstanti žvakė įtraukė į personažų erdvę ir nebepaleido. Ramūno Abukevičiaus režisuotame spektaklyje prieš žiūrovus atsiveria veikėjų sielose per ilgus bendro gyvenimo metus susikaupę skauduliai. Kasdieniniai žmonių santykiai nėra tokie paprasti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsno, - jie komplikuoti ir veda prie galutinės ribos. Svajonės sudaužytos, belieka tik mėginimai išsaugoti žmogiškumą, pakantumą vienas kitam, nors kartais prasiveržia skausmas, neviltis ir neapykanta. Režisierius ir aktorius R. Abukevičius festivalyje „Camera obscura“ yra viešėjęs ir ankstesniais metais, todėl mielai sutiko pasidalinti savo pastebėjimais. „Gerai, kad festivalyje sutelpa mėgėjų ir profesionalų darbai. Kartais ta riba tarp mėgėjų ir profesionalų labai nežymi. Pasitaiko, kad mėgėjų spektakliuose gali atrasti kažką, ko nėra profesionaliuose pastatymuose. Ukmergiečių festivalis progresuoja. Kamerinių teatrų festivalių nėra daug. Netrukus Panevėžyje vyks vien tik profesionalų kamerinių teatrų festivalis, o tokio, koks vyksta Ukmergėje, kai vaidina mėgėjai ir profesionalai, taip pat reikia“.

Kuo ypatingas kamerinis teatras

Kamerinis teatras, kaip pastebėjo Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja R. Graužinienė, yra ypatingas savo jaukumu. O kas sukuria tą jaukumo atmosferą? Kameriniame teatre vos kelios žiūrovų eilės talpina nedidelį būrelį žmonių. Aktoriai vaidina greta žiūrovų, kartais vos per žingsnį nuo pirmosios eilės. Todėl tai yra ir „intymus“ teatras. Niekur kitur žiūrovas arčiau teatro negali būti. Kamerinėje erdvėje žmogus pats atsiduria tarsi teatre. Spektaklis iš karto įtraukia, ištirpsta riba, žiūrovas nejučia ima dalyvauti veiksme. Tiesa, išlieka aktorių profesionalumas, tačiau atmosfera savaime įtraukia ir, kol įsižiebia šviesos, priverčia užsimiršti. Spektaklis nedidelį žiūrovų būrelį sujungia. Į kamerinį spektaklį ateiname nepažįstami, o po jo tampame artimesni, susieti bendrų išgyvenimų ir mažos erdvės.

Renginį „Camera obscura“ rėmė Ukmergės rajono savivaldybė. Didžioji dalis festivaliui skirtų organizacinių lėšų atiteko profesionalų spektakliams, kiti pinigai - suvenyrams, dovanėlėms atributikai.

„Gimtoji žemė“ 2008-03-04

A. Kiškio nuotraukos

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau