Gegužės 22 d. „Ievos galerijoje“ buvo atidaryta Ukmergės dailininkų paroda “Mano miestas”. Tai tradicinė bendra Ukmergės dailininkų paroda, kuri visad atidaroma maždaug tuo pat metu kai vyksta miesto šventė. Džiugu, kad, atrodo, mūsų miesto dailininkai turi savo tradicijas ir kad pagaliau Ukmergė turi galeriją.

Iki tol mes didžiavomės tik vienintele specialiai parodoms skirta sale Ukmergės kultūros centre. Galbūt parodų sale dar galėtume vadinti muziejuje esančią patalpą su nišomis už stiklų (dėl šios priežasties pastaroji salė turi ribotas eksponavimo galimybes). Ukmergiškiai turėtų būti dėkingi ir kitiems iniciatyviems žmonėms, kurie rengia parodas mūsų mieste: Vlado Šlaito bibliotekai, fotografui D. Karaliui, rengiančiam parodėles savo foto atelje laukiamajame kambarėlyje, muzikos bei dailės mokykloms.

Tačiau šįkart pamėginkime pakeliauti po „Ievos galerijoje“ esančias dvi kuklias, tačiau labai jaukias sales ir pamėginkime, kad ir subjektyviai, įvertinti - kiek mes galime didžiuotis rezultatais, kuriuos paviešino mūsų krašto kūrėjai parodoje „Mano miestas“.

Parodai darbus pristatė 12 autorių. Visi atnešė po du, tris ir daugiau kūrinių.

Norėčiau pastebėti - yra vienas skirtumas tarp iki šiol buvusių tradicinių Ukmergės parodų ir šios – pirmąkart surengtos naujojoje Ievos galerijoje. Pirmojoje galerijoje Ukmergės mieste! Ir koks tas skirtumas? Ogi amžiumi jaunesnių kūrėjų skaičius lenkia vyresniųjų skaičių. Įdomus reiškinys – kokio amžiaus parodos kuratoriai – tokio amžiaus ir dailininkai parodose! (?) Dar vienas skirtumas - parodos pavadinimas „Mano miestas“ aiškiai nurodo, kad tai tematinė paroda. Tačiau ka dangi nebuvo prieš tai organizuota jokių plenerų, ar paskelbta prieš gerą pusmetį, jog vyks tokia paroda – ne visi dailininkai turėjo ką parodyti šia tema ir dalis menininkų atnešė tai ką turėjo. Atrodo, kad tai ženklas, ro dantis mums, žiūrovams, ir dar vieną faktą – dauguma mūsų dailininkų tikrai nuosekliai nedirba ir neturi pakankamai laiko skirti kūrybai (vis dėlto Ieva Skauronė apie vyksiančią parodą paskelbė prieš pora ar tris mėnesius).

J. Grigucevičienė šiai parodai pateikė kelias mūsų senamiesčio fotografijas-montažus. Kadras ant kadro lipdydama kompozicijas, menininkė, panašu, siekia gražių kompozicinių dermių, ritmikos ir į galutinį vaizdą žiūri abstrakčiai. Autorei svarbu gryna forma, ignoruojant idėją, emociją ir daugelį kitų faktorių, veikiančių meno kūriniuose. Tai, žinoma, nėra jos kūrybos minusas – šiuo atveju tai tik J. Grigucevičienės, kaip menininkės pozicija. Jolitos fotografijos yra ganėtinai originalios. Ka dangi ji yra gan nebloga tapytoja – galima ją pagirti dėl gero šviesotamsos pajautimo foto darbuose.

I. Skauronės aliejinėje tapyboje bei monotipijose matyti, jog ši dailininkė intensyviai dirba ir ieško savo skambesio, savo kūrybinio veido. Tikrai techniška, kai kuriuose aliejumi atliktuose kūriniuose saikingai ir skoningai ekspresyvi, turinti gerą spalvinę klausą; monotipijose ji yra atsargesnė ir kuklesnė. Autorės pastelės primena M. Dobužinskio kūrybinę manierą. Vis tik norėčiau pastebėti, kad ankstyvesnėje Ievos aliejinėje tapyboje, kuri buvo abstraktesnė, surišta ir šmaikščiai sudėliota iš grafiškų moterų siluetų buvo daugiau jėgos ir polėkio nei šiandienos ieškojimuose. Naujausi jos kūriniai mūsų miesto motyvais neturi tokios tvirtos ir vientisos idėjinės pozicijos. Betgi jos kūriniai techniškai tikrai yra „aukštos prabos“ ir Ievą Skauronę kartais knieti nominuoti „techniškiausia Ukmergės tapytoja“.

L. Polukov akvarelėje mes matome tarsi fotorealizmo tendencijas. Užfiksuota tai, ką fiksuoja fotoaparatas. „Einama produkcija“ norintiems pasikabinti ant sienos savo miesto siužetą. Panašu, neblogai val dantis piešinį, L. Polukov‘as nedemonstruoja viso savo pajėgumo. Teko matyti tikrai geresnių jo kūrinių. Tad linkime autoriui daugiau kūrybinio polėkio ir didesnių siekių!

L. Dzigaitė jau daug metų tęsia kūrybą savo atrastoje ir gamtoje pastebėtoje bei išjaustoje žolynų grafikoje. Jos darbai itin tylūs, kalbantys ir skleidžiantys autorės svajojamą ir siekiamą gėrį. Jos paveikslai „religingi“ kaip ir pati autorė. Tai tikrai vis dar labai retas reiškinys gausioje Lietuvos dailėje. Subtilumas ir švelnus kalbėjimas triukšmingoje šiandienoje – tai paradoksas, kuris tyliai pasireikšdamas, ne tik atgaivina, bet kartais ir šventai papiktina skubančius pro šalį ir „rimtai žiūrinčius“ į gyvenimą piliečius. O Laima Dzigaitė šioje srityje, tarsi sanitaras, atnaujina ir tikrai šauniai „mazgoja“ mūsų gausiai ir paviršutiniškai prikimštas smegenis.

E. Darulis toliau ieško kažko naujo savo miniatiūrose. Lipdydamas „blynus“ iš žolės, medžių lapų, gėlių ir kitų augalų jis ieško naujų meniškų, gal net meniškesnių už pačius paveikslus „drobių“ ir „rėmų“. Paveikslo pagrindas ir kartu rėmas, sukurtas iš augalų masės atrodo tarsi kregždės lizdo detalė. Šis pagrindas, ant kurio užtapomas kažkoks lyg ir nebaigtas gamtos siužetas – vientisas kūrinys. Egidijaus aliejines miniatiūras reikia vertinti, vertinant ir kūrinio „drobę-rėmą“, ilgai lipdytą ir minkytą rankomis, po to kelis mėnesius džiovintą ir brandintą saulėje. Autorius panašiai ir tapo – ilgai trina paveikslo gruntą ir vėl pertrina smulkiais teptukais tol, kol paviršius tampa turtingas kaip ir žolių, žiedų, lapų pagrindas. Tokioje kūryboje dailininkas rizikuoja tapti suvenyrų kūrėju, bet išvengia to savo specialiai „grubiu“, „išvargintu“ ir „vaikišku“ bandymu pavaizduoti „tai į ką žiūri mūsų akys, bet ne visada mato...“.

S. Ordė šį kartą parodai pateikė vieną nediduką grafikos kūrinėlį, atliktą mišria technika ant baltos drobės. Kūrinys tarsi pretenduojantis į lietuvių liaudies meną, jame panaudotais simboliais. Tačiau savo forma lyg ir turintis pretenzijų į neosecesinį stilių. Tolumoje stūksančios sodybos, centre lyg ir gyvybės medis. Ordė tarsi iliustruodama literatūros kūrinį, rinkdama vaizdinius elementus, pasakoja istoriją, perdėm nesigilindama į kompoziciją, techniką. Juodai ant balto, kaip tušu ant popieriaus; moteriškai ir naiviai sukurta literatūra – taip glaustai apibūdinčiau šį jos kūrinuką.

I. Misevičienė vėl savo tapyboje rodo Ukmergės žiūrovams savo liaudiškų motyvų pripildytas, simbolika ir naivumu kvepiančias nedidelio formato drobeles. Paukštukai ir kiti „personažai“, tarsi iš visose senovinėse sodybose stovėjusių „kuparų“ – kraičio skrynių, kuriuos ištapydavo kone kiekvienas senosios Lietuvos sodietis. I. Misevičienės žaidimai dažais yra jaukūs akcentai mūsų šiuolaikinėje buityje.

Jau kelinti metai iš eilės J. Šlepetienė dalyvauja tradicinėse Ukmergės krašto parodose ir vis pateikia savo miniatiūras, aliejumi tapytas ant drobės arba ant medžio lentelių. Jos kūryba „kvepia“ žolelių arbatomis: kmynais, pelynais, jazminais... Tai „virtuvinė“ tapyba. Šiemet vėl jos miniatiūra „Žali obuoliukai“ - atgaivina lyg arbatėlė karštą vasarišką popietę.

J. Zareckas, pateikęs parodai du savo tapybos kūrinius, vėlgi supažindina mus su savo tolesniu kūrybiniu keliu. Nesiblaškydamas ir nesidairydamas į šonus, ištikimas savo atradimams, Julius Zareckas mūsų krašte tikrai turėtų būti vertinamas kaip brandus ir vertingas autorius. Nors ne visiems priimtinas jo paveikslų, tarsi drugelių, margumas ir gan stiprus spalvų ryškumas, - šitaip manipuliuoti ryškių spalvų geometrinėmis „kaladėlėmis“, „burbuliukais“ ir „kringeliukais“ gali tik geras tapybos meistras. Pats save vadindamas minimalistu, autorius, ko gero, mažumėle klysta. Jo paveikslai tikrai yra išbaigti ir sutvarkyti tarsi pe dantiško drugelių kolekcionieriaus postmodernistinis interjeras. Tai yra lyg ir lietuviško abstraktaus ekspresionizmo tolesnis eksploatavimas. Tačiau potėpiai, virtę tiksliais geometriniais dariniais, paveikslams sukuria kažkokią šmaikščią ir nerūpestingą atmosferą. Visomis temomis kalbantys J. Zarecko paveikslai nuolat mums primena, kad viskas čia, žemėje, yra tik laikinas „suaugusiųjų žaidimas“.

Pirmąkart į Ukmergės kraštą atkeliavo mūsų kraštietės J. Židžiūnienės kūryba. Kadaise besimokiusi Ukmergės dailės mokykloje, vėliau baigusi dailės akademiją, dabar dirbanti knygų dailininke, autorė jau maždaug penkeri metai, kaip tapo paveikslus. Šiandien ypač populiari tarp tapančių Lietuvos moterų neosesecinė tapyba. Būtent šį stilių pasirinko ir J. Židžiūnienė. Tai atvirai saldi, spalvinga, „gėlėta“, svajonių ir romantikos perpildyta tapyba. Tikrai tai yra teigiamas reiškinys, kai mūsų krašto tapyba yra kuo įvairesnė. Taigi – likime autorei toliau vystyti šią kryptį ir ieškoti savų „tapybinių žodžių“.

Šioje parodoje galime rasti ir kitos mūsų jaunosios kraštietės - A. O. Bartkutės vieną tapybinį eksperimentą. Iki tol jos kūriniai - „naivumo“ perpildyti, pasakojantys apie kūdikių ir paauglių pasaulį, šiame kūrinyje kardinaliai pasikeitė. Tai grynai abstraktus drobės lakštas. Žiūrovui belieka stebėti tolesnius autorės ieškojimus ir eksperimentus ir sekti jos kelią. Kur A. O. Bartkutė toliau pasuks ir kuriame kelyje apsistos? O gal, kaip ir daugelis Ukmergės menininkų, ši jauna ir labai perspektyvi dailininkė, neturėdama dirbtuvių, tapydama priešokiais ir dirbdama įvairius šalutinius darbus var dan pinigų, negali „austi nenutrūkstamo kūrybinio audeklo“?

Ar vien tik paveikslai ir fotografijos šioje parodoje? Vienintelis menininkas, išeksponavęs keturias skulptūras, ukmergiškiams gerai žinomas skulptorius R. Širvelis. Kūriniai tikrai gerai atlikti. Matosi autoriaus intensyvaus, kasdienio darbo su medžiu ir akmeniu rezultatas. Tai vienas iš nedaugelio Ukmergės menininkų, kuriam likimas skyrė galimybę kasdien dirbti tai, kam dailininkas ir skirtas. Tačiau žiūrovai laukia jo naujų kūrinių, nes tuos, kuriuos jis mums pristato šioje parodoje, Ukmergės žiūrovai matė jau ne kartą. Daugeliui besidominčių menine kūryba ukmergiškių teko matyti tai, ką Ričardas Širvelis sėkmingai kuria įvairiuose pleneruose, todėl norisi pastebėti – ten yra tikrasis šio skulptoriaus veidas. Pleneruose autorius jau yra pelnęs ne vieną aukščiausią apdovanojimą ir tikrai gerus kolegų įvertinimus. Pleneruose jis tikrai būna originalus ir vertas pagyrų. Meistras iš didžiosios raidės. O štai parodose mums tenka matyti atvirą S. Kuzmos plagijavimą arba elementarius interjero dekoro elementus. Ekspozicijoje „Mano miestas“ tikrai gerai įvertinti galima tik Ričardo kūrinį - „Torsas“. Kitus kūrinius lai vertina žiūrovai.

O žiūrovams nuoširdžiai linkiu būti dievobaimingais, jautriais, bet teisingais vertintojais. Tik tuomet mūsų dailė augs, vystysis ir bus įdomi ne tik mūsų kiemuose, bet ir už mūsų krašto sienų.

Autoriaus nuotraukos