Ukmergės kultūros puslapiai

Kraštotyros muziejuje veikianti kraštiečio A. Purio tapybos paroda "Įspaudai atminty" gal ir nestatytina į iškiliausių ar klasikinių dailės parodų tarpą, bet tikrai yra savaip įdomi, netgi intriguojanti.

Šios parodos, o ir atskirų jos darbų, „įdomumą“ sudaro ganėtinai akivaizdžiai paveikslų struktūrose atsispindinti vidinė parodos darbų autoriaus priešprieša tarp „konstruktyvo“ pirmumą besirenkančios architektūros ir daugiau improvizacine, impulsyviąja kalba kalbančios tapybos. Na, gal ne tiek priešprieša, kiek tam tikros varžytuvės. Žinia, tame nėra nieko nuostabaus – A. Purys yra architektas, 1956 metais baigęs Vilniaus dailės instituto architektūros fakultetą, ilgą savo aktyvios darbinės veiklos periodą susiejęs su architektūra, dizainu, o ir šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje, tad griežtos, liniuotės ir skriestuvo pagalba „tveriamos“ linijos ar erdvės yra neabejotinai tapusios jo asmenybės savastimi, „įaugusios į kraują“. Kitą vertus, kelionių, buriavimo hobiai, vandens trauka, pomėgis šiek tiek romantizuotai istorijai nusako ir kitą parodos autoriaus asmenybės pusę, o iš to neabejotinai išsikristalizuoja potraukis laisvesnei kūrybai, nugulantis aliejinės tapybos dažų sąskambiais, besiliejančiomis akvarelių spalvomis. Galima netgi teigti, kad ir pats šis A. Purio potraukis taipogi vadintinas dar vienu jo hobiu, be abejo, labai besiskiriančiu nuo saviraiškinių tautodailininkų paskatų, nes A. Purys yra gavęs tikrai tvirtus dailininko amato pagrindus. Turint galvoje visa tai kas čia išsakyta, darosi netgi labai įdomu negrinėti šios parodos eksponatus kaip savotiškus chrestomatinius pavyzdžius, galinčius gana vaizdžiai byloti apie dailininko vidinių nuostatų atspindį paveiksluose, kelių imperatyvų konkurenciją ar suderinamumą juose. Tad, panagrinėkime.

Pradžiai reiktų stabtelėti ties tuo, kur, atrodo, neabejotinai „atsispindi“ architektas, kur jis kraunasi „ant savo pečių“ paveikslo kompozicinį krūvį, pajungia savo tikslams tapybos priemones. Pradėkime nuo dviejų „Karaliaučių“ – paveikslų, vaizduojančių Karaliaučiaus pilį ir katedrą. Juose, neabejotinai dominuoja pačių statinių architektūra, nupiešta-nutapyta su profesionalo išmanymu. Tapybai čia skirtas lyg ir antraeilis vaidmuo – tapti vaizduojamų statinių dangaus fonu, pavirsti juos supančia augalija... Tačiau tapyba „nepasiduoda“ – abu šie paveikslai toli gražu nėra saldūs paveiksliukai „iš natūros“ – sodrūs ir tamsūs intensyvių, aštriai tarpusavyje besikaunančių raudonų, mėlynų, žalių spalvų sąskambiai verčia paveikslus kalbėti apie kontraversišką šio krašto istoriją, problematišką dabartį, raudona statinių sienų spalva priverčia juos liepsnoti ugnimi ar žėrėti įkaitusio metalo spalva...

Natiurmortas „Vienišas narcizas“ irgi lyg gimęs ant kulmano (specialaus braižybinio stalo) - jame vėlgi dominuoja tikslios ir griežtos tiesių ir apskritimų linijos, o tapysena labai švelni, minkšta ir skaidri. Tačiau turint galvoje, kad šis natiurmortas savaip „lygiuojasi“ į daugybę panašių kubistinių, konstruktyvistinių paveikslų, kad žmogaus rankomis ar staklėmis sukurti daiktai savaime yra pakankamai konstruktyviai minimalistiniai, šio paveikslo „griežtumas“ lyg ir niveliuojasi bei verčia ramiai juo grožėtis, tapyba ir architektūra jame susilieja gražioje harmonijoje.

Greta parodoje eksponuojamas lyg ir savotiškas tapybos „revanšas“ – paveiksle „Brizas“ A. Purys gražiai žaidžia laisvomis debesų ir vandens bangų formomis, tiesa, vėlgi gana intensyviomis ir tamsiomis, bet, tikėtina, todėl, kad jų fone išryškėtų ypatingai grakščiai ir architektūriškai tiksliai „įpiešti“ kelių burlaivių siluetai. Mano galva, šitame paveiksle (ir kūrėjo asmenyje) konstruktyvinis ir „laisvasis“ kūrybiniai pradai tobulai papildo vienas kitą, neužgoždami bei neištirpdami.

Savaip išsiskiria greta kabantis darbas „Skruzdynė“. Jame architektūrinis A. Purio imperatyvas perauga į grafines priemones – laisvų žalių mėlynų potėpių fone griežtai surikiuotos tvarkingos medžių šakų linijos gamtinius objektus transformuoja į kitas struktūras, lyg ir „sušukuoja“ bei „homogenizuoja“ peizažą ir gamtą, o nedidelio pastato piešinys kelia asociacijas su siurrealistinėmis, „bežmoginėmis“ D. Kiriko paveikslų erdvėmis.

Šie, aukščiau aptarti A. Purio darbai lyg ir atstovauja tai daliai parodos darbų kuriuose, atrodo, pavyko suderinti ar sulydyti į vieną struktūrą dvejopas autorius kūrybines intencijas, priversti jas gražiai „groti ir solines ir pritariančiąsias partijas“, deja, parodoje radosi nė kiek nemažiau darbų kur to padaryti nepavyko. Pirmiausiai paminėčiau visas tris „Nostalgijas“ (II, IV, V). Šiuose paveiksluose bandoma derinti žmogaus ir gamtos sutvertus objektus ir aiškiai pasimato, kad gamtinių objektų (kirai, žąsys, žuvys) vaizdavimas juose taip smarkiai atitrūkęs nuo gana gražiai atvaizduotų „žmogiškųjų“ objektų (jachtos, troba, ratai), kad paveikslai struktūriškai tarsi subyra arba vizualiai „suplėšo“ paveikslą jau jo viduje. Matosi, kad dailininkas nesurado rakto kaip suvesti į struktūrines schemas pakankamai laisvus ir gal dėl to sunkiai tam pasiduo dančius objektus (šiuo atveju paukščius) ir pasitenkino pavaizdavęs juos eskizinio pobūdžio piešiniais, kas visiškai sugriovė konstruojamas minimų paveikslų struktūras. Ypač tai aiškiai matosi „Nostalgijoje V“ – veik visą paveikslo plotą užimančios rūkytos žuvys vizualiai „pralaimi“ nedideliam, bet tiksliai ir konstruktyviai grakščiai įpieštam lėkštės fragmentui paveikslo kampe. Šiaip jau rūkytos žuvys – labai mėgstama įvairių natiurmortų sudėtinė dalis, nes ochriniai, rudi, melsvi (ir dar labai labai įvairūs) žuvų odos ir žvynų atspalviai suteikia didelę palaimą juos į drobę „perkelinėjantiems“ ir dažų faktūromis bei atspalviais bežaidžiantiems tapytojams. Deja, tapydamas šį paveikslą A. Purys visiškai neleido jame tūnančiam tapytojui tuo pasidžiaugti, pasitenkinęs greitu tapybiniu apmatu. O gal apskritai gamtiniai „objektai“ nėra A. Purio „interesų zonoje“, nes, pavyzdžiui, paveiksle „Laimikis“ - pakankamai tvirtai kompoziciškai ir koloristiškai „suręstame“ darbe pavaizduoti ešerys ir kiras išrodo tarsi aptrinti trintuku ar ilgai plauti skiedikliu – taip jie vizualiai iškrenta iš paveikslo konteksto. Bet kam tada juos apskritai vaizduoti? Nepakankamas tapybinis intensyvumas suardo ir paveikslo „Neringoje“ struktūrą – lyg ir tolumoje esanti peizažo horizonto linija nukonkuruoja visas koloristines „dėliones“ paveikslo priekiniame plane ir visoje jo kompozicijoje.

Galima būtų pasiginčyti ir su paveikslo „In memoriam H.T.L.“ idėjine puse. Šiaip jau stilistiškai ir kompoziciškai be priekaištų „padarytas“, „sausomis“, aštriomis formomis, pilkšvu koloritu Paryžiaus kvartalą vaizduojantis ir dėl to pakankamai slegiančiai ar kaustančiai nuteikiantis darbas vis tik, nori-nenori, kelia netapačias asociacijas su A. Tuluz-Lotreko, kuriam savaip ir dedikuotas šis darbas, tame pačiame Paryžiaus kvartale kažkada susikurtu pasauliu. Formos, judesio ir moralės prasmėmis jis buvo nepalyginamai laisvesnis, šiltesnis ir intymesnis, tad šio paveikslo turinys ir forma vis tik disonuoja.

Žinoma, šiame rašinyje paminėti paveikslais kažkuo daugiau ar mažiau išsiskiria iš bendro parodos konteksto, tačiau ir be jų yra ką pamatyti, o gal net ir savarankiškai pasinagrinėti A. Purio kaip dailininko dualizmą kiekviename iš parodos paveikslų. Galima tik pridėti, kad paveikslų kolorito prasme paroda tikrai gražiai subalansuota.

Baigiant reiktų dar kartą pabrėžti, kad šios A. Purio parodos „nuopelnas“ yra ne tik tradicinė proga žiūrovui patirti įvairias estetines pajautas, bet ir suteikta galimybė giliau žvilgtelėti į kuriančiojo žmogaus vidines būsenas, suvokti jo asmenybės nuostatų transformavimosi į paveikslų vizualines struktūras kelius ir klystkelius, apskritai giliau pažvelgti į kūrybinio proceso eigą. Tad šia paroda A. Purys savo kraštiečiams išsakė tikrai daugiau nei tik savo prisiminimus apie tarpukario Ukmergę parodos atidarymo metu...

Reprodukcijoje A. Purio "Skruzdynė"