Ukmergės kultūros puslapiai

Gegužės 23 d. Ukmergės kultūros centro galerijoje buvo atidaryta Ukmergės moksleivių fotografijos paroda “Ukmergė amžių sandūroje”. Paroda – vienas iš “rimtųjų” Miesto šventės renginių, turint galvoje tai, kad minėta šventė „iš prigimties“ vis tik yra skirta ganėtinai plačiam ukmergiškių ir svečių ratui, tad nori-nenori savo turinyje apjungianti ir tam tikrą kiekį “popso”.

Visiems augusiems XX a. antroje pusėje, parodos pavadinimas stereotipiškai dvelkteli istorija, socialiniais lūžiais, epochų kaita, gi šiųdieniam jaunimui “amžių sandūra” tėra visai nesenai jų gyvenimo realybėje šmėkštelėjęs epizodas. Tad jau parodos pavadinime užkoduotas gražus žaismas skirtingomis žodžių sąvokomis tarp skirtingų kartų.

Paroda tikrai solidi – dvejose galerijos salėse išstatyti 48 moksleivių darbai, kuriuos pristato apie 30 jaunųjų autorių. Didžioji dauguma moksleivių eksponuoja po vieną-dvi, rečiau - tris fotografijas, tačiau yra ir savotiškų “rekordininkų” – A. Smetonos gimnazijos mokiniai J. Strioga ir V. Lazarevas parodai pateikė po 5 darbus. Ka dangi abu autoriai tapo parodos laureatais (paroda buvo sumanyta kaip paroda-konkursas, vertinimo žiuri rinko geriausias moksleivių fotografijas), tikėtina, kad ši “gausa” nėra atsitiktinė – matyt, abu fotografai pastoviai ir intensyviai žvalgosi į aplinką pro fotoaparatų ieškiklius bei ganėtinai aiškiai mato meninės fotografijos skirtybes nuo įprasto aparato spragsėjimo.

Spėju, kad paroda greičiausiai būtų buvusi gerokai kitokia, jei ne kuruojantis, nukreipiantis ar patariantis mokytojų žvilgsnis ir žodis. Gerai, kad kiekviename moksleivio darbą pristatančiame darbo pavadinime pateikta ir mokytojo pavardė bei “gimtoji“ mokykla – vis tik mokymo procese gimstantys kūrybiniai darbai jau savo prigimtimi remiasi mokytojo-mokinio bendraautoryste. Jei žvelgti grynai į statistiką, tai gausiausias savo mokytinių kolekcijas pristatė Vaikų dailės mokyklos mokytoja J. Šlepetienė, A. Smetonos gimnazijos mokytoja R. Zareckienė ir J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokytoja. I. Vaskelienė. Tačiau, kartoju, tai tik statistiniai duomenys, nes būtina atsižvelgti ir į tai, jog kiekvienoje mokykloje yra skirtumų ir kitų “niuansų” mokymo programose, antrą vertus, net ir po vieną ar kelis darbus parodai pateikę moksleiviai ir mokytojai taip pat ženkliai prisidėjo prie šios, bendromis jėgomis suformuotos parodos, pateikiančios daugiau ar mažiau estetizuotą ir meniškai paveikų moksleivių-mokytojų požiūrį į mūsų miesto ir rajono kasdienybę.

Tad koks gi tas požiūris? Manyčiau, kad tikrai ne standartinis – parodai pateikti darbai labai įvairūs savo stilistika, koloritu, fotografuojamų objektų rakurso ekspresija... Parodoje matome ir spalvotas, ir juodai baltas fotografijas, fotografijas, kuriose svarbiausi elementai yra namų eksterjero spalviniai sąskambiai arba, atvirkščiai, ažūrinių detalių grafika. Eksponuojami darbai, kuriuose įamžinti sudėtingi žmogaus judesiai, netikėti atspindžiai arba, vėlgi, tik minimalistinė pastato siena, keli jos elementai. Pridėkime dar ir tam tikrus kompiuterinės fotografikos elementus, įterptus į ne vieną foto parodos darbą ir dar labiau „mirginančius“ jos visumą, ir tikrai reiks sutikti, kad paroda - gražiai įvairi. Net ir kelios silpnokos, „atvirutinio“ stiliaus fotografijos savaip prasmingai ją papildo. Manding, kad šis parodos margumas ir įvairovė natūraliai išplaukia iš fotografijų autorių jaunatvės ir kūrybinio žingeidumo – neturėdami susiformavusio kūrybinio braižo, bet jau gavę šiokius tokius „estetikos harmonijos“ pradmenis, jie pakankamai kokybiškai dirba keliomis stilistinėmis manieromis iš karto. Kitą vertus, moksleivius „už rankos laikė“ ne konkretūs fotografai-meistrai (beveik visada tokiais atvejais mokinys kuriam laikui perima mokytojo kūrybinį stilių), o būtent dailės mokytojai, į kūrybinį procesą žvelgiantys gerokai plačiau ir vienodai atidžiai bei dėmesingai.

Ka dangi jau paminėjau kiekybinį parodos „solidumą“, trumpai paliesiu ir kitą jo „pusę“ – didžiuma parodai pateiktų darbų tikrai turi savyje didesnį ar mažesnį „meniškumo krūvį“, kas, labai neliaupsinant, leidžia konstatuoti, kad bent šiuo aspektu paroda realiai gali lygiuotis ar net varžytis su, kokia nors panašios tematikos, patyrusių mūsų rajono foto meistrų paroda. Tad pamaina pastariesiems tikrai auga ir bręsta...

Tačiau reiktų tarstelėti vieną kitą žodį ir apie parodos silpnąsias puses. Pradėkime nuo lengviau pataisomos – techninės. Turiu galvoje labai jau vienodus ir sąlyginai nedidelius parodai pateiktų fotografijų formatus. Suprantama, kad tai apsprendė technologinės-techninės galimybės, o galu gale ir paprasčiausias pinigėlių trūkumas, tačiau „pažaidimas“ formatais (nebūtinai tik jų didinimo prasme) būtų leidęs padaryti bendrą parodos vaizdą dar geresniu. O ir pačios fotografijos (žinia, nebūtinai visos, gal daugiau kai kurios) būtų visai kitaip „skambėjusios“ jei būtų didesnės. Tai taisytinas ir gana lengvai pataisomas trūkumas.

Antra pastabėlė daugiau susijusi su tam tikra “-izmų“ problema. Gal tai tik man taip atrodo, bet vis tik parodos stilistinė estetika yra truputėlį senstelėjusi ir besiremianti XX a. antrosios pusės modernistine estetika. Dauguma nuotraukų spalviškai, grafiškai ar kitaip „gražiai harmoningos“ arba tiesiog gražios (netgi kompiuterinės grafikos „abstrakcijos). Žinoma, kad tame nėra nieko blogo, bet vis tik, turint galvoje jauną versus maištingą parodos dalyvių amžių, kaip tik ir pasigendi to maištavimo, bent jau bandymų, peržengus tauriai gražių objektų ir vietų fiksavimo „įprastybę“, imtis neoreportažinių, surežisuotų, pabrėžtinai neestetiškų ir dar kitokių motyvų, sudarančių postmodernistinės fotografijos savastį. Vis tik rašau „dauguma“ nes tam tikrus postmodernistinio požiūrio pradmenis galima pastebėti. Sakyčiau labai įdomi šia prasme V. Lazarevo fotografija „Sename dvarely“ (beje, laimėjusi antrąją vietą). Autorius nepasitenkino surastu tikrai įdomiu motyvu (laiko ir gamtos paveiktu pastatu griuvimo proceso iškreivintomis linijomis), bet jo apšvietimo, fotografijos kompozicijos ir šiek tiek kompiuterinės „koregacijos“ pagalba sukūrė tikrai įdomų darbą, keliantį asociacijas ir su XVI a. olandų peizažistų darbais, ir su siurrealistiniais motyvais, o šis, kelių skirtingų epochų dailės kūrinių motyvų junginys, jau yra pakankamai aiškiai postmodernistinis bruožas. Panašiai galima kalbėti ir apie kito parodos laureato, konkurso nugalėtojo Ž. Širvio darbą „Pavargo“ – atvirai ignoruojantis elementarius kompozicijos dėsnius trijų fotografijos planų centrinių elementų „sugrūdimas“ vienas už kito, daugiau „pasakojantis“ nei „gražiai pateiktas“ fotografijos motyvas jau kalba postmoderniąja kalba. Tam tikrų „neestetiškos estetikos“, taigi postmoderno, elementų galima įžiūrėti ir trečiojo parodos laureato J. Striogos darbe „Ritmas senamiestyje“ – spalvos atsisakymas, nesupoetintas apgriuvusių ir sulankstytų, tiesiog kreivų namo detalių pateikimas... Tad atsižvelgiant į tai, kad bent jau šios parodos lyderiai (o drįsčiau teigti, kad ne tik jie vieni), panaudojant nuvalkiotą metaforą, „žengia į koja su gyvenimu“, viliuosi, kad fotomeno perspektyvos Ukmergės rajone yra nesustabarėjusios. Nors, kai pagalvoji, ko gero vis tik svarbiausia išvada apie aptariamą parodą yra ne kažkoks abstraktus meninės fotografijos srityje dirbančiųjų kiekis ar pajėgumas, kiek žinojimas, kad gana gausus būrys jaunų žmonių jau sugeba žvelgti į pasaulį (nebūtinai per fotoaparatą) atviresnėm akim ar tiesiog kitu kampu, matyti grožį ten kur jo nepamato kiti ar įžvelgti jį negražume... Gal tame ir yra laimė?

Autoriaus reprodukcijose (iš viršaus į apačią): Ž. Širvys "Pavargo", V. Lazarevas "Senam dvarely", J. Strioga "Ritmas senamiestyje"