Ukmergės kultūros puslapiai

Kažkur prasitariau (gal ne „kažkur“ - apie tai buvo užsiminta tekste apie K. Česnaičio knygelę „Stiklinis žmogus“, patalpintame šiame tinklapyje), kad „K. Česnaičiui dažniau vertėtų “palydėti” savo pjesių tekstus iki scenos rampos šviesų“. Ir štai – nemanau, kad tinka sakyti „iš mano lūpų Dievo ausin“ (lygiai kaip ir naudoti rusišką žargonizmą „nakarkal“) – minėtąsias „šviesas“ išvydo autorinis Kęstučio Česnaičio opusas „Šokis virš ribos“. Spektaklio premjera žiūrovams pristatyta birželio 27 d. Ukmergės kultūros centro teatro „63 kėdės“ studijoje, vaidino Santa Šereikaitė, Arūnas Zgirskas, Aurius Dačkus, Sigitas Labanauskas. Spektaklio apšvietėjas – Nerijus Lenčickas, muzikinį spektaklio apipavidalinimą atliko Ričardas Širvelis.

Ir ką gi tos „šviesos“ nušvietė? O gi tik tiek, kad nereikia dalinti durnų patarimų...

Sutinku, kad K. Česnaičio pjesė „Šokis virš ribos“, palyginus yra tikrai gerokai labiau „pjesiška“ už nemenką dalį kitų panašių K.Č. kūrinių. Ji turi žavią intrigą (net kelias) pjesės pradžioje – kavinės savininkas Isakas Geisas praneša dailės mokytojui Robertui Akviliui apie atsiradusią pavogtą iš jo dirbtuvės statulėlę (ji viso spektaklio metu liks viena iš jo siužetinių ašių), Akvilis stuksena į dirbtuvių sieną siekdamas „atverti duris“ į kažkokias neaiškias už jų vykstančias paslaptis. Pjesė turi ir pakankamai netikėtą atomazgą – lyg koks „deus ex machina” pasirodo blogio jėgų atstovas Kapitonas – Valkata ir užbaigia visą meilės atodūsių ir smulkių Geiso intrigėlių vyksmą (bei spektaklį). Spektaklio viduryje vykstantys Akvilio, Geiso, pastoriaus žmonos Emilijos Karstel dialogai pakankamai aiškiai atskleidžia spektaklio herojų praeitį, dabartinę jų aplinką, būtį, tvyrančias grėsmes, konfliktines įtampas ir t.t. Tačiau kokia kalba visa tai aprašyta! Na, nesiginčysiu, tikrai lietuviškai, bet... Bijau, kad vis tik labiausiai tiktų pavadinimas „kūrybine“, nes pavadinimas “dirbtine” skambėtų lyg ir įžeidžiančiai. Pjesėje vyrauja ilgesni ar trumpesni, pakankamai įmantrūs, poetinėm metaforom apkaišyti, tačiau nebūtinai nuoseklia logine seka susiję monologai. Pjesės herojų pokalbiai kažkodėl tai primena patetinių odžių deklamacijas. Kartais jie netikėtai papildomi kažkuo, primenančiu nuvalkiotų laikraštinių frazių rinkinukus („...Ką nematai, kur link ritasi miestelis? Kokiose rankose atsidūrė mūsų mokymo reformos? (...) Plaus pinigus, ne kitaip...“). Nenorėdamas labiau gilintis į pjesės struktūrą (labiau linkstu kalbėti apie jos sceninį įkūnijimą), tepasakysiu, kad pjesės autorius tikrai lieka ištikimas sau, savo rašymo manierai, kurią drįsčiau įvardinti kaip ne itin santūriai egzaltuota. Neabejoju, kad ir pats K.Č. tą supranta, antraip kam tada pasitelktų „kažkur anapus“ esančią pjesės veiksmo vietą ir abstrakčiai “vakarietiškus” herojų vardus – juk jei „sukonkretės“ veiksmo vieta ir laikas, gali atsirasti labai jau didelis disonansas tarp „kūrybinės“ pjesės fabulos, panašios kalbos ir gyvenimo realybės, tad skaitytojas-žiūrovas gali pasijausti nejaukiai ir imti neramiai muistytis...

Žinoma, visa tai kas išdėstyta aukščiau nėra kažkokia tai nuodėmė – egzaltuoti pjesių-spektaklių tekstai „turi savo vietą po Saule“ ne tik graikų teatre, viduramžių misterijose, įvairių socialinių kataklizmų laikotarpių scenose, bet ir dabartiniame postmoderniame mene (kuriame, apskritai, viskas toleruojama). Bėda prasideda tada, kai K. Česnaitis bando savo pjesę „atitempti“ į mėgėjų teatro sceną ir, svarbiausiai, kokiu būdu jis tą daro.

Nemanau, kad kam nors atversiu akis pasakydamas, kad mėgėjų teatras turi tam tikrą savo specifiką. Nekalbėsiu apie tai, kad jis yra labai įvairus, daugiaplanis, kad jame dirbantys žmonės remiasi labai skirtingomis motyvacijomis ir pan. Apsistosiu tik ties ta detale, kad norint mėgėjų spektaklyje pasiekti kokio nors „meniškesnio“ rezultato, privalu siekti kuo didesnio pjesės lyrinio herojaus ir jį vaidinančio aktoriaus-mėgėjo suderinamumo. Profesionalams tai irgi taikytina, bet trenažų „ištampytos“ jų natūros yra gerokai plastiškesnės. Aktorius-mėgėjas vis tik tėra „bagotas“ tuo ką jis turi kasdienybėje – savo judesių plastiką, balso garsą ir tembrą, kalbėsenos charakterį ir pan. Todėl kiekvienas mėgėjų scenoje režisuojantis žmogus turi taip susidėlioti statomos pjesės vyksmą ir taip surinkti ten dirbsiančius žmones, kad pastariesiems reiktų kuo mažiau „vaidinti“ t.y peržengti savo natūralumą ir „gyvumą“. Vienas iš šio proceso rezervų – pjesės tekstų „derinimas“ prie jį atliksiančiojo „lūpų“. Kartais, teatleidžia pjesių autoriai, kai kuriose pastraipose telieka tik trečdalis ar dar mažiau pirminio teksto, bet aktorius pradeda kalbėti ne „vaidindamas“, o kiek tai įmanoma gyvai ir tikrai. Tiesa, kartais aktoriai tam pačiam tikslui pasiekti nepasidrovi ir pridėti žodelį kitą „nuo savęs“.

Visa tai rašau tam, kad parodyčiau ko nepadarė K. Česnaitis kaip režisierius. Manyčiau, vienintelis vykęs jo „pasirinkinys“ – A. Zgirsko parinkimas Akvilio rolei. Su saiku kalbus ir judrus jaunikaitis tikrai nedisonuoja su pjesės herojumi. Arba bent jau kuria savo Akvilį, nes pjesėje “dailės mokytojas” lyg ir daugiau infantiliškesnis. O štai S. Šereikaitės - ramios merginos, puikios tylios pustoniais niuansuotos kalbėsenos meistrės parinkimas Emilijos, du trečdalius savo teksto privalančios vos ne išrėkti, rolei – minimum nesusipratimas arba nesupratimas. Panašiai ir su A. Dačkumi, kurio amplua – lėtos, paslaptingai nedaugiažodiškos, santūriais judesiais „grojamos“ ir nelauktomis improvizacijomis “paskaninamos” rolės, o „Šokyje virš ribos“ jis - besiblaškantis, šnopuojantis, beveik be sustojimo žodžius „malantis“ Geisas.

Na, tiek to, tarkim, kad tai ne režisūrinės klaidos, o tam tikra pasitikėjimo apeliacija į nemenką sceninę patirtį turinčius žmones, tikintis, kad bendromis pastangomis jiems pavyks “apsivilkti“ pjesės herojų kūniškąjį ir dvasinį “apvalkalą”. Deja, “bendrų pastangų” kažkodėl tai ir neteko išvysti. Jau rašiau, koks yra K. Česnaičio pjesės tekstas, tepridursiu, kad jis yra tikrai sunkiai įkandamas aktoriui – kelios loginės sekos viename sakinyje, pakankamai sudėtinga jų pačių struktūra, pagaliau iš tikro netrumpi pjesės herojų “išsisakymai” tikrai nebuvo lengvai praryjamas “kąsnis” pjesę statantiems aktoriams. Tokiu atveju galimos kelios išeitys: keisti spektaklio ritmą, greitinant trumpesnius žaismingesnius dialogus ir lėtinant, skai dant sudėtingesnes teksto atkarpas arba tiesiog taikyti tekstus prie aktorių vidinės ritmikos. Tačiau, atrodo, kad į šiuos, gana elementarius spektaklio “tvarkymo” veiksmus buvo numota ranka – spektaklyje aktoriai beveik nesustodami “beria” pjesės tekstą, tiesa, kartais tiesiog “nurydami” ar pramurmėdami nelabai jiems į teksto kontekstą telpančius žodžius, pauzės susidaro tik aktoriams išėjus iš scenos ar užmiršus tekstą. Apie bandymą “derinti” aktorių vidinį ritmą prie teksto turbūt net ir kalbos nebuvo – susidaro toks įspūdis, kad pats svarbiausias jų uždavinys spektaklyje – tiksliai “atpoteriauti” paraidinį pjesės tekstą. Suprantu, kad K. Česnaičiui kiekvienas jo pjesės žodis lyg vaikas, bet spektaklis – visiškai kitas meninis objektas, nebūtinai, o gal net ir visiškai netapatus pjesės meniškumui, tad pagristai galintis reikalauti visų įmanomų aukų. Tad bijau, kad pjesė, jos tekstai vis tik ir tapo tomis “auksinėmis grandinėmis” sukausčiusiomis tiek K. Česnaitį – režisierių, tiek ir aktorius sukviestus su ja “pasigalynėti”.

Kalbant apie spektaklio sceninę plastiką, atrodo, kad toks terminas apskritai nebuvo naudojamas statant “Šokį virš ribos”. Vienintelė sceninės plastikos priemonė aktyviai naudota spektaklyje – aktorių kūnų judėjimo sinchronizacija su teksto sakymu. Tai nėra kažkas labai blogai, tačiau kai scenose beveik monotoniškai visi kalba ir dar panašiai juda-kruta, po kiek laiko pradedi pasiilgti elementarios statikos. Deja, net ir Akviliui su Emilija pasitraukus į skirtingus scenos kampus ir, rodos, galint nors kelias akimirkas pasikalbėti tik žvilgsniais, jie nerimsta ir ten, ir po keliolikos sekundžių vėl puola “drumsti” scenos centrinės erdvės ramybę...

Tad koks tada K. Česnaitis režisierius? Švelniai tariant – nepastebimas. Negalima juk režisieriui nepastebėti, kad Emilija vos ne kelias minutes laksto po sceną vienodai ištiestomis rankomis – tai jau nepagarba aktoriui. Arba, kad Akvilis ir Geisas naudoja po kelis balso tembrus ir tempus dar labiau didindami spektaklio “margumyną”. Arba, kad... Arba, kad... Todėl ir susidaro įspūdis, kad spektaklį statė tik patys aktoriai, nelabai turėdami galimybę stebėti save iš šono, tad ir rezultatas, deja... O gal, sakau, tiesiog K. Česnaičiui visi tie dalykai ir nebuvo labai svarbūs? Kaip, kad nebuvo svarbu matyti A. Sgirsko veidu srūvančio nebutaforinio prakaito arba baltai raudonų S. Šereikaitės ir A. Dačkaus veidų premjerinio spektaklio metu. Žymiai svarbiau, nusispjovus į tą “neišnešiotą kūdikį”, pakilus nuo kavos puodelio kitoje gatvės pusėje, susikviesti po premjeros žiūrovus ir gerbėjus į “spektaklio aptarimą” – juk “relationship” yra “relationship”...

Tad ir sakau: atsiprašau už durnus patarimus... Nors, gal kitą kartą nereiks atsiprašinėti???

A. Pėšinos nuotrauka