Ukmergės kultūros puslapiai

Liepos 10 – 13 d. Ukmergėje, o gal net galima pasakyti Ukmergės rajone, vyko tarptautinė menų šventė „MENART“. Į Ukmergę atvykę apie 60 muzikantų, dainininkų ir šokėjų iš Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos bei kelios Ukmergės saviveiklininkų grupės keturias dienas kartu dirbo, muzikavo, kūrė bendrus muzikos ir šokio projektus ir savo ryškiaspalvę, temperamentingą, išradingą ir kūrybingą „produkciją“ sekmadienio vakare pateikė vieni kitų ir žiūrovų „teismui“.

Šis renginys – keletos metų paruošiamojo laikotarpio ir Ukmergės rajono savivaldybės bendradarbiavimo su Prancūzijos nacionaline kaimo bendruomenių federacija rezultatas. Minėta federacija, turinti savo pakankamai savarankiškus paralelinius padalinius įvairiuose Prancūzijos regionuose, teikia metodinę, organizacinę, informacinę ir kitokią paramą vietinėms kaimo bendruomenėms organizuojant ir vyk dant įvairią kultūrinę veiklą, remiant kaimų ir mažų miestelių žmonių kultūrinę saviraišką ir saviveiklą. Būtent toks, vietos žmonių pajėgomis ir finansais paremtas, kultūros proceso modelis egzistuoja Prancūzijos provincijoje ir nors Nacionalinė kaimo bendruomenių federacija yra finansuojama iš Prancūzijos vyriausybės biudžeto, pasak pačių federacijos atstovų, šis finansavimas, palyginus, yra toks menkas, kad jie pakankamai drąsiai tvirtina jog ši sritis Prancūzijos vyriausybei nelabai rūpi ir yra palikta savieigai. Tad čia galime prisiminti ir tokį posakį - „Kaip danguje, taip ir ant žemės“...

Tačiau net esant tokiai, ne itin pavydėtinai situacijai, federacijos žmonės dirba, ieško išeičių ir naujų darbo formų bei variantų. Natūralu, kad į ES įstojus nemažam kiekiui naujų valstybių, tarp jų ir Lietuvai, federacija susidomėjo, kaip ši nauja situacija gali pagelbėti įva irinant Prancūzijos provincijos kultūrinį gyvenimą, suteikiant jam naujų potyrių ir impulsų. Taip 2006 metų rudenį keli federacijos atstovai iš Burgundijos, „per pažintis“, iš ten gastroliavusio Šiaulių kultūros centro teatro atstovų sužinoję apie mūsų miestą, atvyko į „žvalgybą“. Svečiai buvo supažindinti su rajono kultūrinių objektų realijomis, struktūra, kuriančiaisiais. Tikėtina, kad pamatyti vaizdai jų labai nenuvylė, tad sekančių metų pavasarį į Prancūziją buvo pakviestas šių eilučių autorius, kuriam viena iš šio regiono koordinatorių Šantal Tramo (beje, vėliau tapusi pagrindine MENART‘o organizatore) aprodė įvairius Saone-et-Loire departamente esančius kultūrinius objektus, vykstančius renginius, jų rengimo ir organizavimo procesus, supažindino su regione dirbančiais muzikantais ir dailininkais.

Po šių „žvalgytuvių“ prasidėjo nedrąsūs bendradarbiavimo procesai: imta kalbėti apie keitimąsi parodomis, į Ukmergėje vykstančius dailės simpoziumus buvo atvykę dailininkai A. Burčialovski ir A. M. Maugi. O maždaug prieš pusantrų metų prabilta ir apie „MENART‘o“ (tada dar neturėjusio jokio pavadinimo) surengimo galimybę, susikviečiant 6-8 šalių atstovus bendram darbui ir kūrybai „čia ir dabar“. Natūralu, kad projekto koorganizatoriai pasiskirstė kontaktų paieškos su kviečiamomis šalimis geografija – Ukmergei teko bendrauti su mūsų kaimynais ir partneriais, kviesti juos į festivalį. Be to, 2007 metų vasarą, kolegoms organizatoriams vėl susitikus Ukmergėje, apžiūrėjus įvairias galimas nakvynės, maitinimo, repeticijų patalpas, buvo galutinai nutarta festivalį rengti būtent čia. Tuo pačiu metu gimė ir būsimo renginio pavadinimas, apjungęs lietuviško žodžio „menas“ dalį su angliškuoju – tarptautiniu „art“. Simbolinis renginio „virtimo kūnu“ aktas įvyko 2008 metų balandyje, kai Paryžiaus priemiestyje vykusio Federacijos suvažiavimo metu, į kurį buvau pakviestas, buvo pasirašytas susitarimas, apsprendęs kiekvieno iš organizatorių įsipareigojimus, privalomus darbus ir kuruojamas sritis. Prasidėjo techniniai-organizaciniai festivalio rengimo darbai, žinia, tikrai ne visada sklandžiai vykę (užtenka paminėti, kad kelios savaitės prieš praside dant festivaliui tapo aišku, kad negalės atvykti Baltarusijos grupė, tad teko skubiai belstis pagalbos į Punsko krašto saviveiklininkus), bet vis tik daugiau-mažiau padaryti, ko išdavoje į festivalį suvažiavo: folkloro grupė „Turki“ iš Livanų krašto, grupė „Alna“ iš Punsko, didelis ir patyręs kolektyvas „AirBag“ bei jaunų žmonių kvartetas iš Prancūzijos, studentų dainų ir šokių grupė „Tisza“ iš Vengrijos Szolnok miesto, folkloro grupė „Gorlica“ iš Podolės Kameneco. Jiems „partneriavo“ Ukmergės kultūros centro šokių grupės „Vilkmergės“ ir „Arabeska“, sustiprintos keliais muzikantais.

Tokia tad festivalio – tarptautinio projekto „MENART“ priešistorė. Būtina pridurti, kad Ukmergės kultūrininkams būsimo renginio forma, kai atvykę kolektyvai tiesiog festivalio metu rengia savo pasirodymus ir programas, „daro“ kūrinius, buvo tikrai nepažįstama ir nauja – iki tol daugiausiai buvo dirbama su iš anksto paruoštais dalykais. Kita vertus, projektas buvo orientuotas ne tik į „galutinį produktą“, bet ir į procesą – „MENART‘o“ dalyvių bendravimas ir bendradarbiavimas taip pat buvo vienas iš pagrindinių renginio tikslų. Tad ukmergiškių organizatorių „stovykloje“ sklandė dvejopi jausmai – žingeidumas, noras pamatyti ir pajausti naują įdomią kūrybinio darbo formą ir nerimas ar festivalio laiko užteks dalyvių susikalbėjimui ir „susigrojimui“.

Džiugu, kad visi nuogąstavimai išsisklaidė jau pačią pirmą festivalio dieną – po kelių valandų nuo susipažinimo, mišrios Lietuvos-Latvijos, Prancūzijos-Vengrijos ir Ukrainos-Lietuvos grupės jau repetavo bendrus kūrinius. Muzikantai be didelių kalbų grojo vienas kitam melodijų fragmentus, šokėjai rodė bendrus judesius ir, galu gale, po dviejų tam skirtų dienų darbo paaiškėjo, kad vietoj numatytų dviejų kūrinių grupės jų paruošė daugiau. Ypač pasistengė prancūzų ir vengrų duetas, parengęs gana sudėtingą muzikos šokių ir dainų kompoziciją, trunkančią gal 20 minučių. Neabejotinai prie tokio produktyvumo prisidėjo ir laisvai-muzikinis bendravimas gamtoje kaimo turizmo sodybose, kur po nedidelių ekskursijų po rajoną pirmąsias dvi festivalio dienas užbaigdavo visi festivalio dalyviai ir organizatoriai. Šių vakarinių piknikų metu grupės-delegacijos pristatinėjo savo „namų darbus“ t.y. neilgas iš anksto paruoštas programas (liepos 10 d. – Ukraina, Lietuva, Latvija, liepos 11 d.- abi prancūzų grupės ir vengrai), tačiau po to viskas išsiliedavo į bendrus šokius, dainas, jungtinių muzikinių kolektyvų pasirodymus. Nuostabiausia, kad šis muzikinis šėlsmas apimdavo veik visus festivalio dalyvius, tad žiūrinčių beveik nebūdavo. Mano santūriai lietuvio akiai, pripratusiai prie sunkiai išjudinamos publikos, tai buvo ganėtinai keista, tačiau nuostabu ir švelniai pavydu.

Liepos 12 d. prasidėjo rimtu ir solidžiu akordu – Ukmergės sveikatingumo centro konferencijų salėje festivalio dalyviai dėstė savo požiūrius į kultūros reikšmę visuomenei, jos vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime. Diskusijoje dalyvavo į festivalį atvykęs Nacionalinės kaimo bendruomenių federacijos prezidentas Žan Mari Biochton‘as, baigiamąjį pranešimą skaitė federacijos atstovas, vieno iš regiono vadovas Žan Demian Terro. Tačiau renginys neišvirto į nuobodų susirinkimą – salėje sklandė laisvumo dvasia, visi šiltai ir draugiškai reagavo į kolegų pasisakymus, papildė juos šypsenomis ar ovacijomis. Vis tik poros valandų trukmės diskusija, verčiant pasisakymus į kelias kalbas nebuvo lengvas pasisėdėjimas – jai pasibaigus daug kas paprašė trumpučio poilsio ir vietoje numatytos ekskursijos po Ukmergę teįvyko lengvas pasivaikščiojimas, apžiūrint miesto centrą ir Ukmergės panoramą nuo senojo gaisrinės bokšto. Tai dėsninga – visi žinojo, kad po pietų jų laukia tikrai nelengvas darbas – dalyviai buvo skirstomi į tris naujas mišrias grupes, kurios, vadovaujant konkretiems vadovams (vienai iš grupių vadovavo „Vilkmergės“ vadovė R. Zabielienė) turėjo viską pradėti lyg ir vėl nuo pradžių – parengti dar kelis naujus kūrinius. Bet vakare, Muzikos mokyklos scenoje pristatant pirmųjų dviejų dienų grupių darbo rezultatus, visi rūpesčiai ar nerimai jau buvo dingę-pradingę – scenoje pasiro dantys ir salėje juos stebintys kolegos susiliejo į vieną šėlstantį-palaikantį-pritariantį būrį ir pristačius visus parengtus kūrinius vėl vos ne visi sulipo į sceną bendriems šokiams ir muzikavimui.

Todėl paskutinė „MENART‘o“ diena prasidėjo gana ramiai, netgi atsipalaidavus – tapo aišku, kad projekto dalyviai nebelabai skiria kas yra iš kokios šalies, visa tai niekam nebėra svarbu ir iš esmės jaučiasi viena šeima arba bent jau žaviu bendraminčiu būriu. Labai greitai buvo pabaigti vakardienos darbai, išmoktas „Jurgelis – meistrelis“ (siekiama, kad bendras šalies - festivalio šeimininkės dainos ar šokio mokymasis taptų šventės tradicija) ir per generalinę repeticiją sustyguotas būsimas pasirodymas. Prasidėjo iš tikro nuostabus vakarėjančios dienos „draivo“ laikas – lėtas tingus šnekučiavimasis, spontaniškos šokių improvizacijos Kultūros centro balkone, pavieniai pasimuzikavimai... Vyko tai, kas apibūdinama vienu žodžiu – „Gera...“.

Pristatinėti baigiamojo pasirodymo-koncerto, kuriame buvo pristatyti visi festivalio metu sukurti kūriniai ir soliniai ukrainiečių bei vengrų pasirodymai, tikriausiai, nėra būtina – jei paklausus keliolikos žiūrovų visi atsakė beveik vienodai – „Nuostabu“ – daugiažodžiauti neverta. Tepridursiu, kad stebint finalinį koncerto kūrinį, jau minėtą lietuvių liaudies šokį-žaidimą „Jurgeli-meistreli“, kurį scenoje šoko visi dalyviai, buvo taip gražu, kad net akys drėko...

Tradicijos yra tradicijos, tad festivalis baigėsi atsisveikinimo furšetu restorane „Vilkmergė“. Bet vėlgi, šis atsisveikinimo vakaras buvo toks linksmas ir šaunus, kad net žiauriai išvargusios restorano šeimininkės šypsojosi ir kalbėjo, kad to restoranas dar nematė...

Ką gi. Šventė, deja, baigėsi. Jos estafetės lazdelė perduodama Prancūzijai - sekantis „MENART‘as“ vyks ten. Tikriausiai plėsis ir didės, tikrai gali tapti europinio lygio dariniu. Bet lai visada išlieka toks pat stebuklingas ir kūrybingas kaip kad vykęs čia – Ukmergėje...

A. Pėšinos nuotraukos