Kaip kalba filosofas Geraldas Jankauskas: „...kūryba tai tarsi gelbėjimosi ratai nuo šizofreninės valstybės klijuojamų etikečių...“. Ir dar - maždaug tokios šio filosofo mintys apie vaizduojamąją (ir kitokią meninę) kūrybą: dailininkas, užsidaręs savo dirbtuvėse, tyliai kaunasi su savo sąmonėje įaugusiomis klišėmis, kanonais, kurie nuo gimimo sąmoningai ar nesąmoningai buvo skiepijami tėvų, mokytojų, valdžios institucijų... Pasaulėvaizdžio formavimas taip pat vygdomas organizuotai – masinėmis informacijos priemonėmis. Atsižvelgiant į tam tikras socialines situacijas visuomenė „ugdoma“ ir „derinama“ taip, kad atitiktų visus kodeksus ir kodus, pagal kuriuos mes susikalbame ir sutariame tarpusavyje. Vieni reiškiniai pridengiami, - kiti papudruojami. Vieni socialiniai sluoksniai globojami, kiti prislegiami. Randasi visiems patogi socialinė FORMA. Tačiau dailininkas, savo kūryboje toliau ir giliau „pabėgęs“ nuo visiems priimtinų bendravimo formų tampa nebesuprantamas ir nebepriimtinas kaip „normalus“ bendroms normoms pritaikytai visuomenei... Populiarus išsireiškimas „prie meno“ dažnai ištariamas pasukant smilių priešais smilkinį.

Ar ne keistas reiškinys būtų savivaldybės parama dailininkui štai taip susiformavusių santykių su „normaliaisiais“ fone? Juk dailininkai yra povandeninės srovės, judinančios visiems patogų ir pažįstamą gyvenimo paviršių. Negana to – manoma, kad menininkai niekam neneša jokio pelno!

Ir vis tik - Spalio 9 d. „Ievos galerijoje“ buvo atidaryta Ukmergės dailininkų paroda „Ukmergės krašto paveldas menininkų akimis“, kurią iniciavo Ukmergės meno draugija, o kuravo buvusi savivaldybės darbuotoja Kristina Darulienė. O labiausiai neatitinka filosofo G. Jankausko minties tas faktas, kad projektą rėmė Ukmergės rajono savivaldybė. Juk savivaldybė lyg ir ta vieta, kurioje kiekvienas privalo ir gali dirbti tik pagal visus visiems priimtinus kodeksus ir kodus. Nusižengimas tokiose struktūrose – neįmanomas. O mene nusižengimas – būtinas! Žinoma, rėmė ir VšĮ „Ievos galerija“, partneriu buvo Ukmergės kraštotyros muziejus, tačiau tai – dėsninga.

Projekto užduotis dailininkams buvo – sukurti menines improvizacijas Ukmergės muziejaus fonduose saugomų eksponatų tema. Dailininkams ši tema pasirodė įdomi ir įkvepianti. Kiekvienas projekto dalyvis kūrė pasirinkdamas jam priimtinas meninės išraiškos priemones: fotografiją, tapybą, grafiką, keramiką, tekstilę. Kiekvienas menininkas kūrė atskirai - savo asmeninėje kūrybinėje erdvėje, tarpusavyje beveik nebendraujant. Tačiau parodos ekspozicija tapo savaip vienalytė.

Šiame projekte dalyvavo devyni Ukmergės menininkai: Aušra Bartkutė-Deviatnikova, Ieva Skauronė, Vita Vaitkevičienė, Egidijus Darulis, Kristina Darulienė, Dainius Tijūnėlis, Nijolė Paškauskienė, Julius Zareckas ir Laima Dzigaitė.

Aušra Bartkutė-Deviatnikova pristatė dvi akrilu tapytas drobes - abstrakcijas, kurios gimė iš audimų raštų ar vaikiškų pasakų motyvų. Vientiso kolorito ornamentuotė vilnijanti per visa drobės kvadratą šamaniškai įtraukia žiūrovo žvigsnį „vaikščioti po kūrinio smulkmes. Net nepajunti kaip imi ieškoti kažkokios paslėptos paslapties, ženklo, įausto į tuos potėpių mazgus. Tarsi pavirsti vaiku, didelėje žalioje pievoje ieškančiu žalio žiogo, ar pamestų kokių nors brangenybių. Gal tas potėpių narpliojimas kiek per smarkus? Gal idėja būtų aiškesnė ir malonesnė, jei ji nebūtų taip giliai paslėpta? Juk mūsų senųjų kaimų moterėlės nieko neslėpė. Jei audė raštą – tai audė dainuodamos sutartines, supdamos lopšį ir audė tokį, kokį mokėjo ir koks būtų gražus vaiko lovytei. Ir tiek. Tame paprastume – visas grožis. O gal moderniai interpretacijai – viskas leistina ir atleistina?

Ieva Skauronė, šioje parodoje išeksponavusi daugiausiai darbų, taip pat didžąja dalimi rodė abstrakcijas. Taip pat kaip ir A. Bartkutė-Deviatnikova - audimų raštų įkvėpta. Tik Ieva, kitaip nei Aušra, pateikė keleta skirtingų idėjų. Kelios drobės – realistinis raštų kopijavimas. Šiuose kūriniuose Ieva pademonstravo solidų meistriškumą derinant spalvas. Pora kūrinių – dekoratyviniai, stilizuoti peizažai, nutapyti remiantis mūsų liaudiškų rūbų, ar audeklų spalvų dermėmis. Pastarieji, mano nuomone – išsiskiria originalumu. Vienoje drobėje autorė realistiškai, su impresionistiniu prieskoniu, atvaizdavo liaudišką skulptūrėlę, stovinčią šalia pilkos sienos. Darbai nėra tolygūs idėjų, kokybės prasmėmis, tačiau visur autorė demonstruoja puiką techniką.

Vita Vaitkevičienė pateikė didelį skaičių eksperimentinės archeologinės keramikos technika atliktų puodų. Bandymas išsaugoti ir tęsti senąsias tradicijas, gaivinti praeitį – tikrai yra pagirtinas darbas. Mes, lietuviai pasauliui įdomūs ne picomis, o kastiniais ir juoda duona; ne japoniškais maudymosi kubilais, o lietuviškomis klėtimis ir ne pusšimčiu metų pavėlavusiomis vakarietiškomis vaizduojamųjų menų interpretacijomis, o gryno žemdirbiško lietuviško prieskonio turinčiu menu. Klausimas lieka tik ar mums reikia patikti tam pasauliui? Vita Vaitkevičienė nors ir tiesmukai atkartoja praeitį, tačiau tos „senienos“ atrodo ir moderniai, ir originaliai.

Kristina Darulienė, pati būdama šios parodos kuratore, viso projekto autore ir organizatore spėjo nutapyti du spalviškai labai subtilius kūrinėlius. Jos darbus galima būtų įvardyti kaip neblogus abstraktaus ekspresionizmo pavyzdėlius su užuomina į siurrealizmą. Abi autorės drobės savo lengvumu ir sąmoningu neišbaigtumu kažkiek primena ankstyvuosius Vaidoto Žuko darbus. Yra sakralumo, nesvarumo jausmas. Gal potėpis yra šiek tiek nedrąsus, o gal tai yra pliusas? Kaip ten bebūtų, tai - jaukūs darbeliai.

Julius Zareckas, būdamas ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui (o gal pats kelias jį pasirinko, o autorius tik „pasidavė“ jam?), visi Ukmergės meno stebėtojai tą galėtų nuspėti, - parodai pateikė ta pačia marga, žaisminga, gausiai nusėta tiksliais, ryškiais ir žaismingais potėpiais technika atliktą kūrinį. Su muziejinėmis vertybėmis šį darbą sieja turinys – Juliaus kūrinys vadinasi „Paveikslo žiūrėjimas“.

Laima Dzigaitė taip pat ištikimai, kaip ir Julius Zareckas, neatsisakė savo žolynų grafikos. Pastaroji autorė originaliai išsprendė duotą užduotį interpretuoti muziejines vertybes. Jos kūriniuose nuolat atsikartojantis žiedlapių-žmogeliukų minios motyvas viename paveiksle pavirto į linų šukas, kitame išsibarstė po visą paveikslo kvadratą tarsi senovinių medinių akėčių dygiai. Fantazijos nestokojančiai, visiems gerai žinomai Ukmergės dailininkei įkvėpimą davė Nijolės Paškauskienės senų rakandų fotografijos.

Pati Nijolė Paškauskienė, šioje parodoje eksponuojanti fotografijas, nors ir kaip gražiai užfiksavo buities rakandus, visų dėmesiui išeksponavo smutkelių portretus, tarsi mediniuose drožiniuose ieškotų portretuojamojo charakterio, gyvų akių, mimikos subtilybių. Blankiose, migla aptrauktose nuotraukose – lietingos Lietuvos nuotaika. Didelių portretuojamųjų medinių asmenų veidai įsprausti į formatą taip, tarsi jiems, atėjusiems iš praeities būtų ankšta mūsų šiųdienė kasdienybė.

Egidijaus Darulio fotografijos – vėlgi rakandai, protėvių kasdienės buities daiktai. Senolių rankų prisilietimais nupoliruoti, įvykių antspaudais sutaurinti. Tie laiko įspaudai, panašu, Egidijui buvo svarbiausi. Jo nuotraukose kiekvienas rakandas fotografuojamas iš arti, kad žiūrovas galėtų jį pamatyti iš arčiau, nei įmanoma relybėje, muziejaus ekspozicijoje. Pats daiktas pats iš savęs visiškai nėra svarbus. Nuotraukoje „Apavas“ – sugretinta arklio pasaga su nagine (odinis apavas) turi daugiau turinio. Perteikta mintis apie kadais gyvavusį žmogaus ir gamtos draugiškumą, kurio tiek daug būta mūsų kaimo sodybose, kai žmonės ir gyvuliai gyvendavo po vienu stogu ir kalbėdavosi taip kaip lygūs šeimos nariai.

Dainius Tijūnėlis, kaip ir Nijolė Paškauskienė fotografavo smutkelius. Tačiau jo nuotraukose mažoji skulptūra perteikta visu ūgiu. Kūriniuose jaučiama, kad šiam fotografui svarbiau ne skulptūros portretas, kaip N. Paškauskienei, o faktūra, fono ir pačio drožinio linijų, šviesotamsos dermės, šviesotamsos ritmika bei faktūra. Tam tikslui jis savo fotografijose naudoja didesnį kontrastą ir paaštrintus kontūrus. Vienoje nuotraukoje užfiksavęs kuparo fragmentą autorius žavisi senaisiais kuparų tapybos raštais, kurie taip vertinami tradicinio palikimo žinovų.

Turėjote pastebėti, kad visame mano tekste kaip leitmotyvas kartojasi autorių tarpusavio lyginimai – palyginimai. Tai liudija, kad autoriai, kurdami atskirai ir beveik nebendraudavę tarpusavyje, sukūrė ganėtinai vientisą ekspoziciją. Menininkus sudominę motyvai – buities rakandai, drožiniai, audeklai. Parodos kuratorė Kristina Darulienė atidarymo metu sakė pasistengsianti analogišką projektą organizuoti ir kitais metais. Viliuosi, kad ateisiančiais metais Kristina „pabars“ būsimus autorius... Toks siauras buvo mūsų tokio turtingo ir tokio plataus palikimo vertybių naudojimas... Juk mes dar turime mažąją architektūrą, kryžius, koplytstulpius, klėtis, dvarus, piliakalnius, knygas, dainas, šokius, rūbus...

Puoselėkime ir gerbkime savo praeitį, kurkime ateitį, bet viską darykime gyvendami šia diena. Sėkmės visiems, kuriantiems grožį.

Nuotrauka K. Darulienės

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau