Na, žinoma, kad bandysiu kalbėti apie naują Kęstučio Česnaičio filmą, apie „Geležėlę“... Tikriausiai reiktų pradėti nuo to, kad tokio pobūdžio kultūrinių faktų, kino meno, tegul ir tetituluojamo „mėgėjišku“, pasireiškimai Ukmergėje yra tikrai vienetiniai (žinia, jei kalbėsime apie suaugusiųjų kūrybą – jaunuomenė šioje srityje šiek tiek aktyvesnė), tad kiekvieno iš jų pasirodymas tiesiog privalo būti pastebėtas, pamatytas ir apkalbėtas visais įmanomais rakursais. Manau, kad pastebėjimo ir pristatymo darbai, rodos, visai pakenčiamai atlikti (filmo pastatymo ir pristatymo faktai tikrai neapeiti šonu ir mūsų rajono spaudoje, savo kukliomis išgalėmis prie to prisidėjo ir šis tinklapis), filmas, įsikūręs jaukioje DVD dėžutėje, jau pradėjo savo savarankišką, kaip vizualinio objekto, gyvenimą, todėl, galvočiau, kad atėjo laikas atidesniam, o gal net ir priekabesniam žvilgsniui, į šį mūsų rajono kultūrinį artefaktą.

Tačiau prieš tai vis tik norėčiau trumpam šnektelėti apie šiek tiek tauresnius nei geležis metalus ir mūsų soduose sunkiai surandamus augalus. Apie auksą ir laurus... Auksą ir laurus - kaip privalomus, turbūt dar nuo antikinių laikų, kokių nors varžytuvių ar konkursų nugalėtojų atributus, tegul ir perkeltine prasme... Čia aš į tai, kad mūsų rajoninėje spaudoje kelis kartus teko skaityti apie kažkokį tai „pagrindinį prizą“, neva, Kęstučio pargabentą iš 50-ojo kino mėgėjų festivalio, apie jo filmo „pripažinimą geriausiu“ ir pan. Nežinau kas inspiravo šiuos, tarkim, ne visai tikslius epitetus, nes tiesa yra šiek tiek proziškesnė – remiantis kino mėgėjų tinklapyje (www.kinomanai.lt) pateiktu ilgu ir išsamiu minėto festivalio apdovanojimų ir apdovanotoju sąrašu, matyti, kad filmas „Geležėlė“, deja, „nenuskynė“ pirmųjų festivalio apdovanojimų, tiesiog vaidybinių filmų kategorijoje jis buvo apdovanotas vienu iš dviejų prizų. Tad jei išverstume visą šią festivalinių apdovanojimų „abrakadabrą“ į labiau suprantamą sportinę kalbą, galima būtų pasakyti, kad filmas netapo festivalio čempionu ar prizininku, bet pateko į pirmąjį aštuntuką. Kodėl pasklido kalbos apie didžiules, „čempionines“ pergales – nežinau, tarkime, kad tai tik nesusipratimas, neturintis mesti kokio nors šešėlio ant pačio filmo, kuris, be abejonės, išsiskyrė (ir yra išskirtas) iš bendros, minėtam kino konkursui pateiktų kūrinių masės.

Na, bet grįžkime prie vaidybinio filmo „Geležėlė“. Tikriausiai pradžioje reiktų apibūdinti filmo stilistiką. Manyčiau, kad čia labiausiai tiktų pavadinimas „meniškai-mistiška“. Kodėl? Filmo siužetas pakankamai aiškiai atribotas nuo „žemiškojo“ buitiškumo - jo veiksmas iš esmės perkeltas į „nerealią“ (tiesiogine ir perkeltine prasme) vidinę bažnyčios erdvę (jos panaudojimas filme – neabejotinas filmo kūrėjų atradimas), pagrindiniai personažai – tikrai ne eiliniai kasdienėje buityje veikiantys asmenys (dailininkas, muzikuojantys dambrelininkai, paslaptingas, „mafioziniu“ lagaminėliu „apsiginklavęs“ senovinių brangenybių ieškotojas, kurčnebylių gestais kalbančios damos, reali ir kartu ne Ema..., net ir koplyčios sargas savo povyza ir veiksmais gerokai artimesnis kokio nors “prarabo” personalijai), filme nemažai tam tikrų simbolistinių ar misticizmu „kvepiančių“ detalių (virgulės, spyna, jos iškilmingas nešimas ar kalimas, raktai, raudonas kastuvo kotas, malda, „varlytės“ uždėjimas dailininkui, audra lauke, neaiškūs dvasiniai-šmėkliniai siluetai...). Žodžiu, filmo vaizdinė struktūra tikrai nepretenduoja į kasdienybės fiksaciją, greičiau – tikrai atvirkščiai.

Filme vaidina tikrai gausus būrys aktorių ir labiausiai jų vaidyboje pažymėtina tai, kad jie... visiškai nevaidina. Manyčiau, kad filmo režisieriaus sprendimas, leisti filme dirbantiems žmonės jaustis tiesiog savimi buvo tikrai išmintingas ir leido apvalyti filmą nuo daugybės galimo vaidybinio dirbtinumo, ypač turint galvoje K. Č. pasakojimus spaudoje apie labai ribotą laiką skirtą filmavimui (taigi, tikriausiai, ir repeticijoms). Žinoma, filme nesunku įžvelgti skirtumus tarp turinčių didesnę vaidybinę ir darbo prieš kamerą patirtį žmonių ir tų, kuriems dar vis tik yra sunku natūraliai jaustis filmuojamam. Jei Arūno, Santos, Sigito, Justo (!!!), Reginos, Violetos ir net Karolinos vaidyba (ar gyvenimiškas būvimas) filme buvo pakankamai organiška ir tikrai nedarė „matomų įbrėžimų“ filmo vizualinėje struktūroje, tai Aurimo, Egidijaus, Dainiaus personažai vis tik buvo pažymėti, šiokio tokio susikaustymo ar dirbtinumo ženklais. Aurius beveik visą savo būvimo ekrane laiką „atidirbo“ gana gražiai, bet jo išėjimo iš bažnyčios scenoje buvo keletas judesių, kurie, mano nuomone, tikrai buvo nereikalingi nei jo personažo charakteriui, nei filmo struktūrai. Apibendrinant filme vaidinančių žmonių darbą, norėčiau pažymėti, kad esant tokiai didelei personažų gausai, kai kiekvieno iš jų pasirodymas atskirose filmo scenose iš esmės tebuvo epizodinis, tetrunkantis kelioliką - keliasdešimt sekundžių, kalbėti apie aktorių „meistrystę“ ar scenos plastinę estetiką yra tikrai sunku, tačiau, manyčiau, kad vis tik kelios filmo scenos pasižymi ir šiomis savybėmis. Turiu galvoje Auriaus – Arūno, Arūno – Santos personažų bendravimo epizodus ir finalinę filmo sceną (kasantis Justas).

Apie aktorių kalbėsenos įgarsinimo kokybę lyg ir nebereikėtų šnekėti – pats K. Č yra sakęs, kad šį filmo sudėtinė dalis yra ne visai pavykusi. Pritariu, bet galiu paliudyti, kad kelis kartus „atsukus“ kurią nors iš tyliai ar „negirdimai“ įgarsintų scenų, vis tik nesunkiai galima suprasti apie ką kalbasi filmo personažai, tad šiuolaikinių technologijų galimybės leidžia šią filmo problemą jo žiūrovui pakankamai normaliai išspręsti.

Jei kalbėti apie kitą filmo „garsinę“ dalį – jame skambančia muziką, tai reiktų pripažinti, kad čia rezultatas dvejopas: jei filme skambanti E. Darulio elektroninė muzika pakankamai neblogai papildo atskirų filmo scenų visumą, gražiai susiliedama su filmo stilistika ir kartu kurdama jo mistinę aurą, tai gyvos muzikos - dambrelio panaudojimas yra tikrai gerokai mažiau vykęs. Kaip ten bebūtų, kiek įvairių „geležėlių“ (spynos, grandinė, raktai...) filme būtų rodoma, vis tik, atrodo, būtent dambrelis buvo tas pagrindinis filmo „personažas“ (Sigito tekstas: „Geležėlę rado!“), įvardintas net filmo pavadinime. Tačiau dėmesys jam – antraeilis, jei ne dar mažesnis. Kas leidžia taip kalbėti? Panagrinėkime. Filme dambrelis „dirba“ du kartus: filmo įžangoje ir sugrįžusių muzikantų-ieškotojų scenoje. Filmo pradžioje Egidijaus personažui pradėjus groti dambreliu, kamera pradeda fiksuoti koplyčios eksterjero, jos tvoros detales, tačiau dambrelis ūmai nutyla ir į jo vietą „ateina“ visai kita muzika... kamera ir toliau fiksuoja anksčiau paminėtus koplyčios vaizdus, kol pereina į filmo pavadinimo titrus. Jau nekalbant apie tai, kad kardinaliai keisti muzikinį foną, nekeičiant vaizdo, mažų mažiausiai, neprofesionalu, nemanau, kad filmas būtų sugriuvęs, jei „dambreliavimas“ nusitęstų (tegul ir tildamas) iki pat filmo pavadinimo titrų rodymo pabaigos, juk, kartoju, šioje scenoje „prisistato“ filmo pagrindinis „herojus“, „krikštatėvis“... Kažkas panašaus nutinka ir muzikantų „sugrįžtuvių“ scenoje – nors čia lyg ir daug grojama dambreliais ( tą daro grupė „Dambras“ – Egidijus Darulis ir Violeta Juozapavičiūtė), pakankamai daug filmo sekundžių skirta grojančių muzikantų vaizdams, tačiau, vėlgi, visas šis grojimas, muzikantų pasirodymas, „scenaristiškai“ ir vizualiai taip sudėliotas, bendri ir artimi scenos planai sumontuoti taip, kad, muzikavimas, deja, tampa tik priedėliu ar net savotišku fonu, švelniai kalbant, nelabai grakščiam Aurimo ir Sigito personažų striksėjimui sėdint. Netikit – pasižiūrėkit...

Kalbą pasukant į filmo vizualinę struktūrą, reiktų pastebėti, kad sumanymas filme naudoti juodai baltas įžangą ir užsklandą yra tikrai įdomus, man asmeniškai tie nespalvoti kadrai yra tikrai tauriai gražūs, tačiau perėjimas „į spalvas” filmo pradžioje atrodo tikrai per daug staigus (spalvų intensyvumo prasme), šiek tiek net šokiruojantis (turiu galvoje ne Sigito veido, o peizažo spalvų intensyvumą), tad gal vertėjo pagalvoti apie tam tikrą jų “prafiltravimą”, ypač turint galvoje gerokai santūresnę spalvų gamą koplyčios viduje.

Tęsiant kalbą apie filmo vaizdinę pusę, drįsčiau teigti, kad operatoriaus darbas yra nepretenzingas, bet pakankamai profesionalus. Jo lyg ir nesimato, bet įsižiūrėjus pamatai, kad kiekvienoje scenoje naujas rakursas atsiranda ar filmavimo kampas kinta tada kada reikia. Gal būt šiek tiek abejonių kelia plano stambumas fiksuojant Sigito „kuklų ir smulkų“ veiduką, analogiškai - Arūno, Karolinos, Reginos personalijas (jų scenoje), „nupjauta“ Auriaus galva pirmoje jo scenoje su virgulėmis (suprantu, kad agresyvios spalvos kastuvas toje scenoje yra lyg ir pagrindinis personažas, bet gal būt buvo galima surasti kokį nors „rakursinį kompromisą“?). Pastebimi ir tam tikri vaizdo „peršokimai“ filmuojant tą pačią sceną (pvz. Arūno ir Santos), na, bet čia galima kalbėti IR apie tam tikrą filmavimo stilių. Didžiausia mano pastebėta operatoriaus darbo „kliurka“ - antra filmo scena, kai Egidijaus personažas įbėga į pastatą ir jo... kaip čia pasakius...na, žemutinė nugaros dalis, (taip „iškadruota“, deja) kažką randa. Bet čia tikriausiai nėra vien operatoriaus kaltė – tai, kad patingėta nufilmuoti dar bent vieną šios scenos epizodą, patį „geležėlės“ radimo, „iškapstymo“ faktą (stambesniu ar bendresniu planu, nesvarbu), kad ši, lyg ir svarbiausia filmo fabulos intriga, tepristatoma Egidijaus personažo žodžiais, byloja ir scenaristo bei režisieriaus nenaudai.

Toliau kalbant apie įvairias scenarines ir režisūrines „nenaudas“, noriu pabrėžti, kad pabandysiu kalbėti tik apie kai kurių atskirų filmo scenų atitikimą (arba ne) filmo stilistikai, nelabai ir belįsdamas į likusių filmo epizodų kokybines ar kitokias detales. Taigi, pavyzdžiui kodėl Auriaus personažui Geisui atvykus į koplyčią ir pradėjus savo „lobių-grobių“ ieškones, būtinai turi atvykti jo ekspresyvi žmona ir „už rankos“ išsitempti ji namo? Juk abi siužetinės linijos: geidulingas ieškojimas ir kurčnebylių kalba besikalbančių moterų atvykimas pas garbinimo objektą-dailininką galėjo būti visiškai savarankiškos. Mano galva, jų susikirtimas, Geiso „ištempimo“ scenoje įnešė elementaraus pigoko buitiškumo ir davė žymiai daugiau žalos jau minėtai meniškai pakylėtai ir net mistiškai filmo stilistikai nei jų galimas savarankiškas egzistavimas. Prie to pačio: kai Geisas su virgulėmis pradeda savo paieškas ir virgulių „nurodymu“ ima kasinėti – viskas išrodo puikiai, bet kai sekančioje scenoje jis su virgulėmis prieina iki kitos duobelės ir ten pasidėjęs nosinaitę atsisėda ant kelmelio – pasidaro visiškai nebeaišku ar jis ieškojo „aukso žvakidžių ir ikonų“, ar tiesiog energetiškai patogios vietos „minkštajai padėti“. Aš čia apie tai, kad veiksmas (šiuo atveju – virgulių naudojimo pabaiga) padarytas tik keliomis sekundės dalimis vėliau ar tiesiog kokiu metru toliau nei reikia, gali visą scenos idėją apversti aukštyn kojom. Tai ką jau kalbėti apie ištisų stilistiškai neadekvačių scenų įvedimą. Čia žinoma, tarp kitko. O ne tarp kitko - jau šiek tiek aptarta muzikantų sugrįžtuvių scena. Jau minėti komiški, ir, atrodo, atsitiktinai komiški, šios scenos elementai tikrai neharmoningi filmo stilistinei struktūrai. Ir apskritai, ši filmo scena, dėl įvairių sudėtinių dalių broko ar netinkamo panaudojimo – viena iš silpniausių filme.

Bet dar silpnesnė, mano galva, yra finalinė filmo scena – dailininkas, tikriausiai, įkvėptas Geiso pavyzdžio, pats ima kapstytis koplyčios grindyse, o tuo metu šalia jo sprogsta „chlopuškė“ (tikriausiai, artimiausio kaimo vaikigaliai nutarė paišdykauti) ir dailininkas paknopstom puola šalin. Po to iš koplyčios lango rūkstantys dūmai, tikriausiai, rodo, kad dailininkas rimtai išsigando – stovi prie lango ir smarkiai rūkydamas bando atsigauti. Pačioje filmo pabaigoje rodoma iš nugaros (bet lengvai atpažįstama) Emos-Santos figūra, matyt, reiškia Emos liūdesį ir pergyvenimus dėl tokio jos mylimojo bailumo ir nevyriškumo. Sakysit, utriruotu ir banalinu, įžvelgdamas scenoje tik primityvokas buitines detales... Gal būt. Bet ką padarysi, kad aš šią sceną filme regiu būtent tokią, nors puikiausiai suprantu, kad ją „darant“ galvota apie daugybę „rimtų sudedamųjų“ – mirtį, dvasią, išsiskyrimo skausmus, liūdesį, etc... Bet kažkoks žymus žmogus jau yra kalbėjęs, kad „nuo didingo iki juokingo - tik vienas žingsnis“. Ir nieko čia jau nebepadarysi...

Atskirai norėčiau stabtelėti prie dar vienos filmo scenos, kuri savaime yra tikrai nebloga, gal net viena geriausių (ar gražiausių) filme. Turiu galvoje Santos – Emos maldą, gražiai atliktą, išmoningai surežisuotą, puikiai nufilmuotą ir t.t. ir t.p. Tačiau yra vienas „bet“. Suprantu, kad jauna įsimylėjusi mergina tiesiog privalo visur matyti savo mylimąjį, net ir besimeldžiant, net ir altoriuje, viskas ir suprantama, ir natūralu, ir logiška. Bet kai režisieriaus valia, altoriuje, tegul ir buvusiame, pasirodo ne tiek mylimasis, kiek labai vidutiniško spektaklio fragmentas, kažkodėl ima trūkti žodžių (o gal oro?). Vėliau, tiesa, pradedi suprasti skausmingą spektaklio režisieriaus reakciją į pastabas jo kūrybos atžvilgiu – juk iš esmės jis jaučiasi ginąs pirmąjį Dekalogo įstatymą. Štai kokie kartais būna iškalbingi ir įdomūs tie sceniniai kontekstai...

Apibendrinant visas čia išdėstytas mintis, reiktų pasakyti, kad pažiūrėjus filmą kokius dešimt kartų, jis pradeda netgi patikti – į kai kurias jo scenas ir detales imi nebekreipti dėmesio, kitur vis dar pastebi kokią nors įdomią smulkmeną, tad galima sakyti, kad filmas tikrai pelnytai priskirtas prie geresniųjų jau minėtam mėgėjų kino festivalyje, nors jame dar tikrai daug ką reiktų taisyti, kad realiai išsipildytų taipogi jau minėtų laikraštinių epitetų svajonės. Tikėkimės...

O jau visai pabaigai norėčiau pastebėti, kad berašydamas šį tekstą ne tik žiūrinėjau “Geležėlę” ar atskirus jo fragmentus, bet ir perskaičiau visus spaudoje publikuotus filmo režisieriaus ir scenaristo K. Česnaičio pasisakymus šia tema, todėl drįstu teigti, kad vis tik esame priversti stebėti tam tikrą dvilypumą – K. Č. kalbose, o, tikriausiai, ir vaizduotėje, širdyje ir pan. yra, matyt, vienoks filmas, DVD plokštelėje – tikrai kitoks. Ka dangi neturiu telepatinių savybių, čia kalbu tik apie paskutinį...

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau