Prisipažinsiu – sunkiausiai buvo sugalvoti pavadinimą šiam tekstukui – galvoje vis sukosi kažkokie masinio vartojimo nukamuoti žodžiai apie “kalėdinį stebuklą”, “paslaptingas auras” ar “švytėjimus”... Nori-nenori, bet tenka pripažinti - kad ir kokie bebūtų tie greitai pratekantys eiliniai metai, jų “pabaigtuvių” šurmulys vis tik pasijaučia mūsų “griešnoj” būty...

Tačiau, tiesą sakant, šio rašinio tikslas – ne patuščiažodžiauti apie nesustabdomas laiko sroves, o iš arčiau žvilgtelėti į kalėdinę Ukmergės rajono tautodailininkų parodą, kuri šiek tiek netikėtai pasirodė man labai jauki, šilta, paveiki žiūrovui, tikrai verta dar ne vieno “komplimentinio” apibūdinimo, bet pirmiausiai – apžvalgos ir aptarimo. Nes to savaip primygtinai “reikalauja” ankstesniame sakinyje paminėti žodžiai “šiek tiek netikėtai”.

Šie žodžiai, greičiausiai, išsprūdo todėl, kad parodą “išpreparavus” į atskirus autorius ir kūrinius, į akis krenta tai, kad minima paroda tikrai nėra labai stiprių, išskirtinių, kūrinių “sankaupa”. Vargiai joje įžiūrėtume daug taip vadinamų “parodinių vinių” – to kažko, raiškiai išsiskiriančio iš bendro parodos kūrybinių darbų konteksto, ypač jei žvelgtume į parodos eksponatus atsietai ir daugiau ar mažiau objektyviai. Juk net tokių ukmergiškių tautodailininkų sambūrio “grandų”, dažniausiai formuojančių tradicinių kasmetinių tautodailės parodų ekspozicijų “ašis”, kaip R. Zinkevičius ir V. Mackevičius, parodai pateikti naujausi darbai, manau, nepriskirtini prie pačių iškiliausių šių dailininkų kūrinių (turiu galvoje, žinoma, drožtus ir tapytus abiejų meistrų angelus, kalbant apie anksčiau sukurtus R. Zinkevičiaus darbus, taip pat eksponuojamus šioje parodoje, žodžio dalelytė “ne” yra tikrai atmestina).

Panašiai galima būtų kalbėti ir apie kitus skulptorius: A. Zinkevičius – vis dar tebeieškantis savo kūrybinio braižo (formuoti jį dirbant šalia tokio meistro kaip tėvas – labai nelengva), jo skulptūrų pūstažandės, garbanotos galvutės kelia per daug asociacijų su Svirskio kryžių skulptūrine plastika, dar netobulai “atšlifuota” ir meistro ranka; V. Butkus, meistrystės prasme, tikrai stipresnis (jo “Angelas”, apskritai, net ir turint galvoje tam tikras aliuzijas į kažkiek “šepkišką” skulptūros paviršiaus ornamentavimą, yra vienas iš įdomiausių darbų šioje parodoje), tačiau jo parodai pristatytų darbų formų įvairovė taipogi byloja apie aiškaus, nusistovėjusio kūrybinio braižo nebūvimą, kas, be abejo, neprisideda prie autoriaus darbų kolekcijos vientisumo ir jos paveikumo žiūrovui. “Linksmasis S. Nečiūnas”, kaip šį drožėją apibūdino muziejininkė K. Darulienė, atvirkščiai, jau senai suformavęs savo mini skulptūrėlių stilistiką ir tematiką, yra ryškus ir savaip išsiskiriantis “naiviojo liaudiškumo” tautodailės tradicijų saugotojas ir puoselėtojas, tačiau stipriau įtakoti bendrą parodos ekspozicijos kryptį ar įtaigą, dėl nedidelių jo skulptūrų “išmierų”, taipogi, kažin ar gali. Analogiškai nutiko ir keramikei I. Andriulytei-Mockevičienei – jos angeliukai stilistiškai ir techniškai padaryti be priekaištų, bet, vėlgi, - mažutėliai...

Atskirai reiktų žvilgtelėti į L. Polukov ir L. Dzigaitės kūrybą. Pirmąjį drąsiai pavadinčiau “išmintingai gudriu dizaineriu” už tai, kad jis vis tik sugebėjo savo labai vidutinišką piešinuką “įmontuoti” į savotiškus “aptaisus”, kurie pateikto parodai kūrinio “solidžios išvaizdos lygį” pakelė labai pastebimai (tas pasakytina, beje, ne tik apie šiai parodai pateikiamus L. Polukov darbus). Du L. Dzigaitės džiovintų žolių klijavimo technika sukurti paveikslai patvirtino spėjimą apie gana kardinaliai besikeičiantį dailininkės kūrybinį stilių. Atrodo, kad vietoje anksčiau jos paveiksluose dominavusių iškilmingos rimties, minkštų ir švelnių pastelinių spalvų ir paprastų kompozicinių linijų ima rastis vis daugiau įvairiapusės ekspresijos, kas, tikriausiai, neabejotinai įdomu, bet kitą vertus, nusistovėjusios kūrybinės manieros pokyčiai visada verčia suklusti ir vertinti dailininko kūrybą atsargiau bei žvelgti į ją atidžiau. Tad kalbant apie minimus L. Dzigaitės kūrinius, bevelyčiau apsistoti apibūdindamas juos kaip „įdomius“...

Ka dangi aukščiau lyg ir užsiminiau, kad bandysiu žvelgti į parodoje eksponuojamus kūrinius “daugiau ar mažiau objektyviai”, norėčiau pasidaryti išimtį bei žvilgtelėti į vienos dailininkės kūrybą “visiškai subjektyviai”. Čia galvoje turiu S. Ordę ir jos “pagalvėles”. Jos man pasirodė, kaip dabar madinga sakyti, tiesiog “nerealios”. Nežinau kas čia “suveikė”: atlikimo precizika, drobės pilkumos ir “blizgučių” kontrastingas bendrumas, reprodukcijų fragmentais naudojamos renesanso meistrų “citatos”, pateikimo-eksponavimo vieta ir būdas..., bet man susidėliojo toks įspūdis, kad jos apskritai yra “iškridusios” iš tautodailės konteksto ir “nugulusios” kažkur šalia šiuolaikinio meno, postmodernistinių kūrinių draugėn. Nors, žinoma, puikiausiai suprantu, kad tos nuostabios pagalvėlės vis tik “gimė” kaip žavus ir kruopščiai atliktas taikomosios dailės kūrinys.

“Objektyviai” ir truputį “subjektyviai” apsižvalgius po kalėdinę rajono tautodailininkų parodą, tenka vėl sugrįžti į šio rašinio pradžią ir pabandyti pasvarstyti kas gi “nupelnė” parodai įvairius pelnytus komplimentus.

Mano galva, labiausiai tą įtakojo sąlyginė ekspozicijos vienovė – taip jau susiklostė, kad palyginus nedidelėje, todėl lengviau „apvaldomoje“ kraštotyros muziejaus parodų salėje, gausiausiai „plasnojo“ įvairūs angelai ir angeliukai – taip ir tokiais savo kūrinių personažais tautodailininkai įprasmino pirmąją savo tematinę (parodai pateikti tik su šv. Kalėdų tematika susiję kūriniai) parodą. Būtent ši ekspozicijos bendrybė ir leido skirtingų dailininkų darbams lyg ir palaikyti, papildyti vieniems kitus, kurti tam tikrą bendrumo dvasią ar aurą. Turbūt ryškiausiai, mano galva, tai atspindėjo toje parodų salės ekspozicinėje nišoje, kur buvo patalpinti R. Andrašiūnienės ir V. Svalbono darbai – didžiulį, sodrų, stilistiškai gal net agresyvoką R. Andrašiūnienės angelą vizualiai „apglostė“ ir „nuramino“ kuklūs ir paprastučiai pinti V. Svalbono angeliškų formų dirbiniai. Kitoje salės pusėje panašiai „grojo“ jau paminėti R. Zinkevičiaus ir I. Andrulytės-Mockevičienės kūriniai – solidžius, stambius, realistine maniera iš juodojo ąžuolo drožtus R. Zinkevičiaus angelus gražiai papildė (ar sušildė) šalia „nutūpę“ maži, šiltos gelsvos spalvos glazūra „šviečiantys“, apibendrintų formų keramikiniai angeliukai. Tokių vienas kitą papil dančių „porų“ galima paminėti ir daugiau (pvz. V. Butkaus drožiniai ir O. Kujelienės medžiaginis pano), tačiau tai jau tebūtų aiškios ir pastebėtos parodos ekspozicijos tendencijos išplėstinis iliustravimas... O reiktų į šią tendenciją žvilgtelėti dar keliais kitais kampais. Pirmiausiai, teminė paroda sąlygojo tai, kad parodoje pastebimai mažiau „eksponavosi“ grynai taikomosios dailės žanrą „išpažįstantys“ tautodailininkai – gal būt jiems pasirodė, kad jų rankdarbius yra sunku „įsprausti“ į parodos tematika (nors kryželiu siuvinėti V. Savoskinos paveikslėliai - labai geras pavyzdys, kad tai įmanoma), todėl parodos ekspozicijos pagrindas vėl gi „susidėliojo“ iš ne tik tematiškai, bet ir žanriškai vienodesnių darbų. Antrą vertus, privalu kalbėti ir apie pakankamai profesionalų parodos ekspozicijos „dėliotojų“ (manau, kad muziejininkai ir tautodailininkai žino šias „anonimines“ personalijas) darbą. Juk daugelį čia mano išvardintų dailininkų darbų asmeninių ar „kolektyvinių“ privalumų, nemaža dalimi apsprendė būtent sėkmingas jų išdėstymas ir pateikimas. O iš dar nepaminėtų – labai gražiai pristatyti tie negausūs taikomosios dailės atstovai: kas ant senovinio medinio suolo (tuo lyg ir sukuriant „antrinį“ meno produktą – aliuzijas į vaikučių grįžusių žiemą iš kiemo pirštines – savotišką instaliaciją), kas pabrėžtinai už vitrinos stiklo („pakeliant“ eksponato suvokimo lygmenį nuo kasdienio buitiškumo į parodinį), kas priderinant prie kitokio žanro kūrinio, tarkim, prie R. Z. „Betliejaus“... Žodžiu parodoje nematomai bet pastebimai „sudalyvavo“ ir dar viena meno sritis – ekspozicijų dizainas.

Todėl pabaigoje ir norėčiau akcentuoti tam tikrą, man rodos, svarbiausią, pastebėjimą – rajono tautodailininkai, savo kruopštumo ir intuityvinių gabumų dėka, ne tik pamalonino žiūrovus (ir save, žinoma) šilta ir jaukiai paveikia kalėdine paroda, bet savaip prisilietė ir prie Tikėjimo Paslapties – jų kūrybos ir jų darbų buvimo kartu bendrybės vienovė apšvietė viską (na, bent jau kraštotyros muziejaus salę) savo nematoma šviesa ir padarė tą tikrą, nenukartotą mažą stebuklą... Laimingi - kurie tą matė...

K. Darulienės nuotrauka

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau