Ukmergės kultūros puslapiai

Rugpjūčio pabaigoje pasirodė 2-asis, papildytas knygelės „Girdžiu mūsų žingsnių aidą...“ leidimas. Šis, ganėtinai solidus (176 psl.), leidinys yra skirtas paskutinei Ukmergės pedagoginės mokyklos laidai. Knygos anotacijoje rašoma, jog tai: „Buvusių Ukmergės pedagoginės mokyklos dėstytojų ir moksleivių straipsniai apie 1938 m. įsteigtą ir iki 1957 m. gyvavusią Ukmergės mokytojų seminariją. Be archyvinių duomenų, leidinyje pateikiama įdomių ir vertingų prisiminimų apie šią Lietuvai 19 jaunųjų mokytojų laidų išugdžiusią ir ne vieną talentingą mokslininką, visuomenės veikėją davusią mokyklą.“ Jos sudarytojos – Birutė Vaitkienė, Aldona Čereškienė. Knygos tiražas nenurodytas, ją spausdino „BMK“, knygos išleidimą dalinai rėmė Ukmergės rajono savivaldybė.

Knyga yra sudaryta tarsi iš trijų dalių. Pradžioje, skirsnyje „Mūsų mažoji Alma Mater“, pateikiama trumpa mokyklos istorija, paminimi mokyklos vadovai, mokytojai, kai kurie mokiniai, čia patalpintas ir panašios struktūros išsamus, kvalifikuotas profesoriaus, habilituoto daktaro, buvusio mokyklos mokinio A. Ažubalio straipsnis. Kitame skirsnyje („Jie vedė mus pažinimo takais“) pristatomi arba prisistato patys mokyklos mokytojai, tačiau didžiąją jo dalį užima J. Aldonytės-Kalniūnienės straipsnis „Naktis be ryto Vilnijoje. 1920-1939 metai“ apie lietuvybės būklę lenkų okupuotame ir aneksuojamame Vilniaus krašte. Trečia, didžiausia, knygos dalis „Tai buvome mes“ yra skirta paskutinės Ukmergės pedagoginės mokyklos paskutinės laidos „B“ grupės absolventų (tiksliau – absolvenčių) pasakojimams apie mokslus mokykloje ir po jo sekusius gyvenimo metus. Kai kurie tekstai, deja, parašyti jau ne pačių aprašomųjų. Knyga gausiai iliustruota, beveik kiekvienas knygoje prisistatantis ar pristatomas teksto autorius žvelgia į skaitytoją iš dabartinės ar laiko pagelsvintos nuotraukos.

Neabejotinai didžiausias šios leidinio privalumas – gausi memuaristika, plonesni ar storesni knygos „veikėjų“ atsiminimų pluoštai apie vaikystės ir moksleiviškas dienas, „smetoninę“ ir pokarinę sovietinę Ukmergę, personifikuoti pasakojimai apie pedagoginės ir kitų Lietuvos mokyklų būtį, atmosferą, santykius su dėstytojais, tarpusavio bendrabūvį... Visa tai nušviesta kažkokios švelnios, nostalgiškai lyriškos šviesos. Žinoma, daliai autorių tekstų dėlionės nėra naujiena, tad neatsitiktinai A. Grigonytės pasakojimas išsiskiria tarp kolegių kūrinių ir savo apimtimi, ir tam tikru nuosekliu tvarkingumu. Tačiau, mano galva, kiekvienas iš šių tekstų-tekstelių yra savaip vertingas, turintis tik jam vienam būdingų vietovių-vardų-įvykių „razinų“, kurių „skonis“ džiugins ne vieną jų rankiotoją, bandantį įsijausti į praėjusių dienų atmosferą, todėl šių memuarų-prisiminimų istorinė vertė, laikui nuožmiai greitai srovenant tolyn, tik didės.

Tačiau reiktų kalbėti ir apie leidinio trūkumus. O jų ne tiek jau ir mažai. Labiausiai į akis krenta kažkoks loginis ir vizualinis knygos maketo chaosas, smarkiai žeidžiantis jau paminėtą švelniai nostalgišką knygos aurą. Tas pasakytina jau apie knygos pradžią. Štai, knygos viršelyje skaitome: „Paskutinė Ukmergės pedagoginės mokyklos laida“, tačiau pasklaidžius knygą matosi, kad joje „tilpo“ tik viena tos „paskutinės laidos“ grupė. Žinia, kokia nors knygos įžanga galėtų padėti pataisyti šią dviprasmybę – užtektų skaitytojui knygos pratarmėje paaiškinti, kad knyga yra galimai tęstinio projekto, apimsiančio visą paskutinę Ukmergės pedagoginės mokyklos absolventų laidą, dėl to sudėtingo ir apimlaus, sudėtinė dalis, šįkart apimanti tik šios laidos „B“ grupės absolvenčių prisiminimus apie mokslo ir vėlesnio gyvenimo metus ir skaitytojas daug atlaidžiau imtų žvelgti į šį knygos pavadinimo ir turinio neatitikimą. Tačiau vietoje to knyga pradedama lyg ir trumpa mokyklos istorija, lyg ir viso pirmojo skirsnio santrumpa. Spręskite patys – ĮŽANGINIO STRAIPSNIO STRUKTŪRA: trumpa įkūrimo istorija, paminimas pirmasis mokyklos direktorius A. Vokietaitis, įvairių laidų vienaip ar kitaip žymesni, išskirtinesni mokytojai ir mokiniai, mokytojų, mokiusių paskutiniąją laidą, pristatymas. VISO SKIRSNIO STRUKTŪRA: aptariamasis įžanginis straipsnis, nelabai ilgas biografinis pasakojimas apie A. Vokietaitį, panašios apimties tekstai apie kitus mokyklos mokinius ir mokytojus, juos pristatant kartu, abėceline tvarka. Skirsnis baigiamas jau minėto A. Ažubalio straipsniu, kurio turinys, VĖLGI: trumpa mokyklos įkūrimo istorija, jos vadovai, mokytojai, mokiniai... Žodžiu sviestas sviestuotas – pavardės, faktai mirga ir kartojasi ne vieną kartą. O juk, atrodo, visiškai nesunku buvo viską sudėti į vieną, kad ir į tą patį profesoriaus Ažubalio straipsnį, gal praplečiant jį, papildant, ir būtų puikus istorinis-apžvalginis straipsnis apie mokyklą.

Tikrai nemanau, kad maketuojant buvo labai sunku tekstų autorių ar „lyrinių herojų“ pavardes patalpinti virš jų nuotraukų, aiškiau atskiriant vieno autoriaus teksto pabaigą nuo kito pradžios – taip jau nusistovėjo, kad tekstą ar pavardę ŠALIA nuotraukos akys jau priima kaip vaizdo (piešinio, nuotraukos) komentarą, todėl pirminis įspūdis vartant knygą toks, kad joje išspausdinti tik keli ilgi tekstai. Žinoma, neilgai trukus „perkandi“ šią struktūrą, tačiau tam tikro psichologinio diskomforto, natūraliai „peršokant“ iš vieno autoriaus teksto pabaigos į kito pradžią, teko patirti nemažai.

Šiek tiek abejonių kelia ir jau minėto J. Aldonytės-Kalniūnienės straipsnio „Naktis be ryto Vilnijoje. 1920-1939 metai“ patalpinimas knygoje. Neturėdamas kokių nors pastabų nei šio straipsnio temai, nei stilistikai ar dar kažkam, vis tik „beveliju“ teigti, kad jis labiau artimas SAVARANKIŠKAI publicistikai, autorės kūrybai, todėl lyg ir peržengiantis visiems bendrus autobiografinio prisistatymo rėmus. Šis jo išskirtinumas, „vienumas“ knygoje, savaip „nušviečia“ autorės koleges, ne viena iš kurių, neabejoju, čia galėtų pateikti ir savo kūrybos „vaisių“. Bent man jau taip atrodo...

Žinia, šios pastabos yra daugiau techninio pobūdžio, o ir išsakytos jos tikrai geranoriškai nusiteikusio skaitytojo, tačiau galvojant apie ateities darbus tikrai nereiktų jų išmesti iš galvos, ypač dėliojant knygą į visumą. Juk knygos vis tik rašomos skaitytojams, tad redaktoriškos plunksnos ilgesni ar trumpesni brūkšniai tik į naudą net ir pačioms mieliausioms ar brangiausioms žodžių eilutėms...