Ukmergės kultūros puslapiai

Ukmergės kraštotyros muziejuje liepos 3 d. atidaryta dailininko Eugenijaus Kulviečio paroda iš pirmo žvilgsnio nei apimtimi, nei paveikslų formatais, nei ypatingomis medžiaginėmis, technologinėmis ar idėjinėmis naujovėmis nėra kažkuo labai išsiskirianti. Trisdešimt šeši įvairaus dydžio peizažai, natiurmortai, keli portretai... Tačiau paroda, ypač žvelgiant į jos kontekstą, stengiantis įsijausti į jos atsiradimo ištakas, atsiskleidžia kaip tikrai išskirtinė. Ir net keliais aspektais...

Pirmiausiai, šioje parodoje atsispindi tam tikros laiko dimensijos – iš paveikslų į mus žvelgia tarpukario Ukmergė, kai kur lengvai atpažįstama („Piliakalnis“, „Miesto gatvelė“, „Senoji Ukmergė“, „Sinagoga“), kai kur „atsiverianti“ tik varčiusiems senąsias miesto nuotraukas („Deveikio malūnas“), dar kitur ji tik nuspėjama iš specifinės auros, o ne iš identifikuotų konkretybių („Ilgas namas“, „Atitarnavę“, „Senas naujas namas“). Šie, dažniausiai saulės ir kažkokios romantinės ramybės nušviesti miesto atvaizdai, yra tarsi nedideli langeliai, leidžiantys žvilgtelėti į tos, jau nebūtin nuėjusios, Ukmergės visumos fragmentus. O jeigu palyginsime vyraujančius to paties laikotarpio miesto fotografijų motyvus (žinoma, kad tai subjektyvu, vien jau dėl to, kad išliko tik dalis nuotraukų, tačiau vis tik...) ir parodą, pradeda vertis ir kiti „langai“ – šiek tiek pajunti dailininko estetines nuostatas, jo žvilgsnį į tuo metu gana sparčiai besikeičiantį, modernėjantį miestą. Akivaizdu, kad ne naujieji įstaigų ir mokyklų mūrai, ganėtinai intensyvus viešasis socialinis-visuomeninis ukmergiškių gyvenimas, o visai šalia esantis, tačiau jau besitraukiantis medinis-mūrinis žydiškai-lenkiškai-lietuviškas miesto kūnas labiausiai ir traukė E. Kulviečio žvilgsnį ir teptuką. Ši dailininko nuostata yra lengvai atpažįstama ir šiandienos žmogui, ypač žvelgiančiam į Ukmergės, ar tiksliau, jos senamiesčio erdves ne funkcionaliu, o „estetizuotu“ žvilgsniu. Šiek tiek hipertrofuojant, galima būtų tarti, kad šių savo paveikslų dėka E. Kulvietis nutiesė nedidelį tiltą tarp „smetoniškos“ ir dabartinės Ukmergės žmonių pasaulėvokos. Bent jau tiems kurie mokės jį pastebėti...

Šis „tiltas“ turbūt ir yra viena iš svarbiausių parodos vertybių (turiu galvoje, žinoma, „užpaveikslinį“ jos turinį), nes vis tik verčia gretinti ir lyginti šiuos jau paminėtus miesto gyvavimo laikotarpius. Apsižvalgius toliau ir atsietai nuo aptariamos parodos, atrodo, kad tas miestas, kuriame kūrė E. Kulvietis vis tik yra lyg ir „kažkur anapus“. Tai nėra labai stebinantis dalykas – labai jau netapačios miestelėnų bendruomenės gyveno toje ir dabartinėje Ukmergėje. Daugiatautis, tradicines lenkiškąją ir žydišką bei smarkiai intelektualine, kultūrine ir finansine prasmėmis stiprėjančią lietuviškąją bendruomenę apjungęs, tačiau tam tikras kultūrines-ūkines varžytuves tarp šių bendrijų skatinęs, gimnazijų mokytojų, apskrities valdininkijos ir Gedimino pulko karininkijos gausiai apgyventas miestas neabejotinai netapatus dabartinei Ukmergei, besiformavusiai po II pasaulinio karo sovietinės industrializacijos ir kaimo kolektyvizacijos teigiamų ir neigiamų pasekmių dėka ant senosios ūkinės santvarkos, išžudytos žydų bendruomenės, savanoriškos ir priverstinės tremties griuvėsių ir dabar gyvenančiai atgimusios valstybės, postsovietinio paveldo ir globalaus pasaulio iššūkių samplaikoje.

Tad ir nenuostabu, kad šių dienų ukmergiškių savivokai „anos“ Ukmergės kultūrinis palikimas, dvasinė visuma tikrai negali būti visiškai betarpiška, kartų kaitoje paveldėta kaip organiškai sava, įtakojanti veiksmus ir sprendimus ar bent jau verčianti atsigręžti ir žvilgtelėti lyginant(-is). Lai tai būna siekiamybė, nes vis tik tai ir yra pagrindas (ar bent jau viena iš jo atramų) leidžiantis formuotis tikrai, o ne kokiai nors surogatinei asmens ar bendruomenės dvasinei kultūrai, nes ištrinant istorinę atminti, neužtikrinant kultūrinės tradicijos tąsos, apskritai yra sunku kalbėti apie šiuos dalykus.

Pabrėžtina, kad šiam „darbui“ talkina ne tik E. Kulviečio kūryba, bet ir jo veikla bei asmenybė. Vaikystė Alantos dvare, gyvenimas Peterburge, dailės kursų lankymas Maskvoje, darbas svetimoje ir nuosavoje foto ateljė, kovos už Lietuvos Nepriklausomybę Panevėžio batalione, „paišybos“ mokymas gimnazijoje... Žmogus dailininkas, poliglotas, skautų patarėjas ir globėjas, piešimo ir tapybos studijos vadovas, vienas iš Lietuvos dailės parodos Ukmergėje organizatorių (jau griaudėjant II pasaulinio karo kanonadoms)... Vėliau karo pabėgėlis, emigrantas, sunkiai, bet atkakliai besistojantis ant kojų užjūriuose, tačiau širdy ir lūpose nešiojantis Lietuvos vardą ir dvasią...

Vengiant didelių apibendrinimų, reikia pripažinti, kad panašūs biografijos punktai tikrai nereti ne vieno tarpukario Lietuvos šviesuomenės atstovo gyvenimo puslapiuose, tad E. Kulvietis į mus iš nebūties žvelgia ne tik kaip konkreti personalija, bet gal ir kaip tipiškas XX a. pirmosios pusės lietuvių inteligentijos atstovas. Iš to išplaukia ir daugiau: bendra dvasinė miesto atmosfera, nepasirodžiusi slogi ar nuobodi pirmose Lietuvos dailininkų-realistų gretose „įsikūrusiam“ dailininkui, intelektualinis valstybinės gimnazijos lygis, kur į gabų tapytoją, septynias kalbas mokantį, gyvenimo universitetus išėjusi, tačiau universitetinio išsilavinimo neturintį savamokslį vis tik buvo žvelgiama rezervuotai, nuolat siūlant įvairių galimų kursų „paslaugas“. Paliečiant materialius dalykus, E.Kulviečio biografija duoda pakankamai daug peno pamastymams apie materialinį „baltųjų apykaklių“ vertinimą to meto Ukmergėje (ir Lietuvoje, žinoma) – dažai, teptukai ir darbas mokykloje leido Kulviečių šeimai 1938 metais įsikurti net ir šiais laikais solidžiai atrodančiame ir, matyt, nepigiame name, gaila, kad tik labai trumpai, iki 1940 metų nacionalizacijos (vėlgi, kažkuo tipinis atvejis).

Labai nesiplečiant, galima konstatuoti, kad aptariama E. Kulviečio paroda vis tik peržengia kūrybinės dailininko ataskaitos fakto ribas bei galėtų būti vertinama ir kaip neskaitytų kultūros istorijos (arba istorijos ir kultūros) puslapių „skaitiniai“.

Sutelkiant dėmesį į „dailininko kūrybinę ataskaitą“, pabrėžtina, kad E. Kulvietis buvo neabejotinai realistinės mokyklos atstovas – šis jo kūrybinis stilius ar maniera parodoje išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Jo kūriniai kažkuo artimi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rusų realistų dailės stilistikai, pasireiškiančiai erdvės, saulės šviesos, oro ir gana tiksliai nutapytų įvairių paveikslo motyvo detalių „sutalpinimu“ į jo erdvę. Ryškiausiai tai atsispindi parodos paveiksluose-peizažuose „Panerių apylinkė“, „Alyvoms žydint“, „Plytinė“. Tokį dailininko kūrybinį stilių greičiausiai lėmė abiejose Rusijos sostinėse gautas būtent toks estetinio dailės suvokimo pagrindas. Kitą vertus, E. Kulviečio paveikslai pasižymi nepaprastai didele precizika, ypač jo urbanistiniai peizažai (jau minėti Ukmergės motyvai, „Vilniaus gatvė“) ir natiurmortai. Namų ir kitų statinių elementai nutapyti nepaprastai tiksliai, naudojant veik idealiai tiesias linijas, išpieštos visos, net ir smulkiausios pastatų detalės. Natiurmortuose, atidžiai juos patyrinėjus, galima pamatyti kaip kruopščiai, beveik mikroskopinėmis dažų dėmėmis ar linijomis tapytos įvairios smulkios natiurmortų detalės: karolių, segių ar grandinėlių dalių atspindžiai, įvairios kitos smulkmenos. Rodos, kad šių detalių „išieškojimas“ teikė dailininkui akivaizdų pasitenkinimą tapybos procese, nes jau minėtuose natiurmortuose galima pastebėti ir šiek tiek atsainesnį požiūrį į didelių foninių paveikslo plotų ištapymą. Spėtina, kad šis kruopštumas „įaugo į dailininko vidų“ dirbant foto ateljė – tų laiko foto technologijos reikalavo nemažai atidaus ir tikslaus negatyvų ir atspaudų retušavimo.

Tačiau šie tikslumo piešinyje ir detalėse „pasireiškimai“ visiškai nereiškė, kad dailininkas į antrą planą stūmė spalvą. Gal net atvirkščiai – dailininkas turėjo tikrai gerai išlavintą spalvinę klausą ir geriausiuose jo darbuose piešinio ir tapybos simbiozė duoda tiesiog nuostabius rezultatus. Peizažuose nepaprastai daug saulės šviesos, vasariško oro erdvės, pastatai mirga nuo subtiliausių šviesšešėlių atspalvių (ypač Vilniaus senamiesčio fragmentus užfiksavusiuose paveiksluose). Labai gražūs jo natiurmortai, kuriuose vaizduojami objektai ištapyti iki tikro „trimatiškumo“, juose atvaizduoti subtiliausi stiklinių indų atšvaistai-atspindžiai, įvairiausi vaisių atspalviai, refleksai daiktų metamuose šešėliuose. Gal būt natiurmortuose, kuriuos tapytojas galėjo neskubėdamas „šlifuoti“, labiausiai ir įžvelgiama E. Kulviečio meistrystė, tiesa tuos darbus taip pat reikia patyrinėti neskubat, peržvelgti nuodugniau ir iš arti.

Keli parodoje eksponuoti portretai, vėlgi, rodo, kad dailininkas į portreto žanrą žvelgė dar kitaip. Šiuose paveiksluose lyg ir mažiau dėmesio atiduodama piešinio tikslumui ar spalvai (nors, žinoma, šie paveikslo elementai pateikti - subtiliai ir lygiai tiek kiek jų reikia), tačiau tie keli portretai lyg ir kalba apie dailininko sugebėjimą perteikti kažkokį portretuojamojo „šiltą artumą“. Gal tai ir per drąsus apibendrinimas pasižiūrėjus vos į kelis parodoje pateiktus paveikslus, tačiau turint galvoje, kad gyvendamas Kolumbijoje dailininkas pagarsėjo ir išpopuliarėjo būtent portretų dėka, gali būti, kad šios įžvalgos ir nėra perdėtos.

Žinoma, parodoje buvo ir keletas darbų, kurių koloritas lyg ir priblėsęs, prislopintos spalvos į priekį „išstumia“ piešinį. Tai pasakytina apie bažnyčią bei kleboniją ir abu piliakalnį vaizduojančius paveikslus, natiurmortą su kaukole. Mačiau parodoje ir atvirai nevykusį, vaikiškai silpną etiudą (neverta net minėti jo pavadinimo), tačiau šie kūrybiniai atoslūgiai terodo gyvą dailininko kūrybos tėkmę su įvairiomis gilumomis ir seklumomis. Tačiau bendras parodos vaizdas byloja apie E. Kulvietį, kaip apie darbštų ir gabų dailininką, savo kūrybine aura ryškiai nušvietusį Ukmergės kūrybinį ir kultūrinį lauką.

Baigiant belieka pasikartoti – paroda neįmantri, bet atidžiau į ją žvelgiant, apie Eugenijų Kulvietį ima vertis epochos ir dailės horizontai bei erdvės...

E. Darulio reprodukcijoje - "Bijūnai"