Ukmergės kultūros puslapiai

Kalėdinis, kalėdinė... Jau savaime šie žodžiai nuteikia tam tikram išskirtinumui, netikėtumui, naujų vilčių laukimui. Ir visiškai nesvarbu ar šios nuotaikos ir asociacijos rezonuoja su juos girdinčiojo vidinėmis nuostatomis ar tėra sukeltos tam tikros įelektrinančios bendrapiliečių šventinio šurmulio auros... Kaip ten bebūtų, Ukmergės rajono tautodailininkai, pasirinkę savo kasmetinėms kūrybinėms ataskaitoms būtent šį laikotarpį, tikrai nepralošė – nors įvairių, šiam laikui dedikuotų, renginių gausa lyg ir mažina potencialių parodų lankytojų gretas, vis tik joje apsilankę ir savo darbus pristatantys, atrodo, žvelgia į parodoje išstatytus darbus labiau lygiagrečiu nei besikryžiuojančiu žvilgsniu, tuo lyg atliepdami ir bėgančio laiko atlaidumui ir Atpirkėjo mokymo filosofijai... O iš anksto žinomas šios kasmetinės parodos vyksmo laikas juntamai pasitarnauja ekspozicijos tematikos bei dvasios vienovei ir bendrystei.

Gruodžio 10 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje atsivėrusios ukmergiškių tautodailininkų parodoje „Apšerkšniję mūsų žiemos“ šios „vienovės ir bendrystės“ iš tikro daug (nors gal ir ne tokios visą apimančios kaip praėjusiais metais) – nėrinių ir mezginių baltumo, minkštumo, šerkšno ir „sidabro“, žiemos, kalėdinių motyvų... Labai įdomūs šiuo požiūriu keli kolektyviniai darbai. Pirmiausiai - Rimo ir Andriaus Zinkevičių, K. Maslov bei R. Žvirblienės bendras darbas „Prakartėlė“, savaip interpretuojantis Betliejaus stebuklą. Žinoma, plastine ir meistriškumo prasme jis tikrai neprilygsta R. Zinkevičiaus prieš keletą metų išdrožtai panašiai teminei kompozicijai, tačiau, mano galva, didžiausia šio bendro kūrinio vertybė – aiškus atsigręžimas į tautodailės šaknis, savotiškas grįžimas į liaudiškąją krikščionybės sampratą, tam tikras žavus „naivizmas“ ar „vaikiškas“ dvasingumas. Manau, kad po šio puikaus darbo išoriniu paprastumu glūdi tikrai didelis paveikos „užtaisas“ ir belieka tik pavydėti Lyduokių parapijos tikinčiųjų bendruomenei, kurios dvasiniuose namuose šis kūrinys ir surado savo nuolatinio „gyvenimo“ vietą.

Kitas bendram kūriniui „susibėgęs“ duetas – R. Mikelienė, S. Ordė parodai pateikė visiškai kitokio plano darbą – jųdviejų baltai-sidabrinė elegantiška megzta kompozicija vizualiai tiesiog apčiuopiamai asociatyvi su žieminės gamtos ir kitokiomis pasakomis, tačiau lyg ir peržengia tradicinių liaudiškų rankdarbių išraiškos priemones ir daugiau primena šiuolaikinės tekstilės plastiką.

Grįžtant prie skulptorių (ar medžio drožėjų) „daržo“, konstatuotina, kad mano jau minėtas atsigręžimas į tautodailės ištakas šiųmetėje parodoje išstatytuose drožiniuose išreikštas iš tikro aiškiai. Galima tik spėlioti kas tą sąlygojo – nostalgija prabėgusiam laikui, vidinis potraukis žanriniam grynumui, o gal, sakau, koks nors drožėjų cecho „kartelinis susitarimas“, tačiau ir V. Butkus, ir K. Maslov, ir, žinoma, S. Nečiūnas eksponuoja nedideles, atrodo, jau istorijon pasitraukusį kaimo gyvenimą, „liaudiškas“ sceneles, vaizduojančias kompozicijas, spinduliuojančias paprastą, bet dvasingai šiltą pasaulėjautą. Net ir R. Zinkevičius „grįžo“ į panašų „formatą“ su savo žaisminga „Senelės pasaka“. Tik jo įpėdinis Andrius galynėjasi su dideliu medžio luitu, kol kas dar, manau, „cituodamas“ anksčiau dirbusių meistrų darbus ir ieškodamas savo braižo. Tradiciniais liaudiškais ornamentais pjaustinėdamas medines lėkštes ir dubenis A. Juodis stilistiškai taip pat lygiuojasi į aukščiau išvardintų kolegų kompaniją.

Tam tikrą iššūkį šiam vyrų būriui „meta“ I. Usonienė. Jos drožtas „Rojaus paukštis“, amato įvaldymo ar net meistriškumo prasme yra tikrai nepriekaištingas, tačiau savo plastinės raiškos šaknis, rodos, jis yra atsinešęs kaži kur iš už baltiškosios kultūros arealo. Nors gal tai tik atsitiktinis įspūdis. Panašias „godas“ galima būtų godoti ir žvelgiant į J. Kuprienės drapiruotus butelius. Nėra jie kuo nors labai išsiskiriantys ar ardantys parodos kontekstą, tačiau, rodos, jų ištakos vis tik glūdi įvairių spalvotų žurnalų rankdarbių skyrelių iliustracijose, tad jiems labiau tiktų „pasaulėdailės“ terminas. Vat, jeigu jie kuo nors išsiskirtų, persipintų su juntamomis lietuviškos kultūros tradicijomis... Kalbant apie spaudos įtaką tautodailei, verta paminėti ir L. Polukov piešinį akvarele. Tikėtina, žinoma, kad šį idilišką kalnų kaimo vaizdelį autorius piešė iš natūros kur nors Vokietijoje, Čekijoje ar Austrijoje – dabar visi keliai neužginti, bet kažkodėl man kirba įtarimas, kad kurdamas šį darbą L. Polukov taip toli nekeliavo. Gal prie to paties reiktų šnektelėti ir apie vienoje vitrinoje su L. Polukov besieksponuojančią B. Savoskiną. Jos preciziška ir elegantiška siuvinėta pagalvėlė man pasirodė iš tikro labai įdomi ir graži, bet kažkodėl į galvą lenda jos stilistinis panašumas į pernykštėje parodoje eksponuotas S. Ordės pagalvėlės. Nenoriu nieko kategoriškai teigti, kartoju, jog tai iš tikro yra vienas iš įdomesnių parodoje eksponuojamų darbų, bet, manau, kad ir mano asmeninis įspūdis turi teisę gyvuoti.

Tęsiant „žvalgytuves“ po „trimačius“ parodos kūrinius, žvilgsnis nevalingai užkliūva už į eilutę išrikiuotų R. Andriulienės nertų angeliukų. Grakščiai paprastų, neįmantrių, tačiau labai gražiai transformuojančių vaikystės prisiminimų vaizdiniuose išlikusį laimę nešančių drambliukų motyvą ir apgaubiančių žiūrovų sielas nostalgijos „nėriniais“. Šalia iškabintos J. Kuprienės nertos servetėlės (ar staltiesėlės), mano galva, labiausiai iš viso gausaus parodoje darbus pristatančių nėrėjų ir mezgėjų būrio atspindi kalėdinę nuotaiką – plonytės, lengvos lyg didžiulės snaigės ar šerkšno „pūkai“...

Nuo nėrinių estetikos ir kolorito visai netoli „įsikūrė“ K. Vašatkevičienės floristinė kompozicija – vizualiai nepaprastai lengva, tiesiog efemeriška, rodos, daryta rugpjūčio vorų pagalba. Kitas jos darbas – kalėdinis vainikas, atvirkščiai, išrodo nepaprastai tvirtas, solidus, lyg iš bronzos išlietas. O štai V. Svalbono floristika – ryškiai žaisminga, vaikiškai žavi... O. Kujelienės erdvinė kompozicija „Gruodis“ sukonstruota iš daugelio elementų – natūralaus medžio, audinio, drobės, plastiko, purių apvadų... Darbo įdėta tikrai nemažai, bet plastinė kompozicijos išraiška, deja, silpnoka.

Apžvelgiant parodai pateiktus paveikslus, pirmiausiai reiktų pakalbėti apie gausiai pristatytą V. Mackevičiaus tapybą. Dailininkas parodai pateikė net keturis paveikslus, tačiau jų kokybė skirtinga – piešinio, kolorito, kompozicijos (ir profesionalumo) prasme nepriekaištingas žiemos peizažas su elniu vis tik išrodo „stipriau“ už du „gelsvus“ žiemos peizažus, kuriuose dailininkas lyg ir bando savo kūrybą pakreipti tam tikro „klasikinio tautodailininkiškumo“, savaip skatinamo respublikinėse tautodailės parodose, link, o „Keistuolis“ iš tikro atrodo keistas dėl nemenko kiekio jame esančio piešinio ir kompozicijos „broko“, lyg ir nebūdingo šiam tapytojui.

Tradiciniai iš džiovintų augalų ir pastelinių „erdvių“ L. Dzigaitės komponuoti paveikslai šįkart lyg ir praranda savo „tradiciškumą“ – dailininkė į savo kūrinius „įveda“ smulkiai „karpytų“, sudėtingos linijinės struktūros augalų dalis, iš kurių bando modeliuoti tvarkingai surikiuotos ritmikos intensyvia detalių gausa pasižyminčius paveikslų fragmentus. Nors visi kiti šios dailininkės paveiksluose „gyvenantys“ atributai – sustojęs laikas, slėpiningos erdvių platumos, siurreali būtis – išliko, tačiau jau minėta intensyvi ritmika su šiais elementais lyg ir disonuoja, o gal tiesiog užgožia, kas ir lemia, kad vis tik norisi prie šių dailininkės kūrinių prikabinti „kūrybinio eksperimento“ etiketę.

A. Pavydžio peizažas ( kaip ir kiti dailininko darbai) byloja, kad jam labiau „prie dūšios“ yra tvirtos ir aiškios paveikslų struktūros. Apsnigti laukai, namų stogai gražiai ir kompoziciškai tvarkingai sudėlioti paveikslo plokštumoje, subalansuotas koloritas... Tačiau apsnigti ar „šerkšnuoti“, šiek tiek vienodai balti medžiai lyg ir sako, kad jie nėra mėgstamas dailininko „arkliukas“.

Stilistiškai vieningas ir santūriai dekoratyvus K. Zinkevičienės piešinys ant audinio „Šermukšnio bučinys“ tikrai tvarkingai gražus, gal tik jam (ir kitiems dailininkės darbams) galima būtų palinkėti daugiau batikos elementų – paveikslai taptų šiek tiek „minkštesni“ ir jaukesni. Šalia kabančiai R. Žvirblienės siuvinėtai kompozicijai linkėčiau didesnio kompozicinio ir stilistinio subalansuotumo tarp aplikuotų ir siuvinėtų kūrinio detalių.

O labiausiai linkėčiau, kad ir ateityje ukmergiškių tautodailininkų sielose kauptųsi tas begalinis kūrybos ilgesys, vis išsiliejantis į naujus kūrinius ir parodas, kad į visus jų drožtus, tapytus, megztus ir nertus, iš vytelių ir žolių pinamus ar dėliojamus darbus ir toliau smelktųsi grožio ir gėrio fliuidai...

K. Darulienės nuotraukosose: kolektyvinis darbas "Prkartėlė", R. Zinkevičiaus "Senelės pasaka", I. Usonienės "Rojaus paukštė", A. Zinkevičiaus, R. Adomavičiūtės, B. Savoskinos darbai.