Ukmergės kultūros puslapiai

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje gruodžio 21 d. atidaryta D. Gerulskienės tapybos darbų paroda.

Tikrai įdomu apžvelgti savo kolegės kūrinius. Visada žinojau, kad Daiva turi gerą, taiklią ranką ir skvarbų žvilgsnį, juk mokėmės vienoje klasėje. Esame vienmečiai, todėl manyje vis kirba klausimai: ar aš turiu teisę rašyti apie jos kūrybą?; ar tai daryti leidžia mano turima kompetencija, sukaupta patirtis? Vis tik bandau įteigti sau, jog profesionalių dailės kritikų nebuvimas Ukmergės krašte ne tik leidžia, bet ir verčia dailininkus imtis ir dailės analizės bei kritikos darbų. Nes juk matome kas vyksta dailės (dailininkų ir parodų lankytojų) gyvenime, santykiuose ir vertinimuose, kai nėra gilesnių apmąstymų, profesionalesnės, tegul ir subjektyvios įžvalgos. Tuomet dažniausiai viskas niveliuojasi, gęsta kuriančiųjų entuziazmas, blanksta kūrybinė motyvacija ir to išdavoje neretai nukenčia svarbiausia – kūrybinių darbų kokybė. Žinoma, galima sakyti, kad čia yra tik atitinkamos nuomonės formavimas, kad taip iš tikro nėra. Galima kalbėti, kad kiekvieno menininko reikalas ką jis kuria ir kiekvieno parodų lankytojo reikalas kaip jis žvelgia į dailės kūrinius. Drįstu paprieštarauti. Nes tai, kaip žiūrima į kūrybą, kaip ji matoma yra socialu, realiai įtakoja bendruomenės vertybines nuostatas, kitus dalykus ir tikrai turi būti ugdoma. Yra toks reiškinys – bendras konkretaus kultūrinio fakto ar reiškinio lygis. Jis gali ir privalo būti palaikomas ir keliamas ne tik pačių dalininkų pastangomis, bet ir profesionaliu įvertinimu, lyginimu, apžvalga, kritika. Nekandidatuoju į itin „aukšto pilotažo“ recenzento vaidmenį, bet stengiuosi nemeluoti sau ir kitiems. Manau, kad kiekvienas gali kalbėti, kad Algimantas Raudonikis yra geriau nei M. K. Čiurlionis. Bet tai visais aspektais bus netiesa. Tai tas pats, kas lyginti šou verslą su kultūra (kas šiandien ypatingai visuotinai ir atvirai daroma). Tokias primityvias tiesas išgrynina ir paneigia tik laikas. Jis geriausiai ir parodys ar šio laikotarpio menininkai „pagimdė“ mūsų padangėje gerų, išskirtinių meno kūrinių. Gal tai ir per skambiai pasakyta (ir pasikartota, nes apie tai jau esu rašęs šioje svetainėje), bet manau, kad šiuo laikmečiu tikrai verta apie tai galvoti, ypač kai mus supa tokia didelė ir labai stipriai pinigais sūri šou verslo jūra. Šiandien, kaip tyro ir gėlo vandens mums trūksta naujoviškai gaivesnių ir nuoširdžiai tikresnių kūrinių. Be kaukių, be blizgesio, be skandalo, be maivymosi...Sąžiningai rimtų, meniškai kokybiškų.

„Apsišarvavęs“ šiais pamastymais ir užėjau į V. Šlaito viešąją biblioteką apžvelgti gabios, bet kuklios ukmergiškės dailininkės Daivos Gerulskenės parodą. Nauji, aliejiniais dažais kvepiantys paveikslai sukabinti bibliotekos foje, gražia linija išdėlioti ant trikojų molbertų konferencijų salės scenoje. Tarsi choras prieš žiūrovus. Kad pažiūrėti į juos iš arčiau, teko užlipti ant scenos ir ką tik buvęs žiūrovu, pavirtau scenos personažu (gal tapytoju, vaikštančiu tarp molbertų?). Įdomus ekspozicinis niuansas.

Pirmasis įspūdis – parodai pateikta vientisa tiek žanrais (peizažai), tiek tapymo maniera paveikslų kolekcija. Ir gan didelė kolekcija. Visi kūriniai nauji ir nematyti, žaismingi, spalvingi, ryškūs, vibruojantys vasaros saulės zuikučiais ir spinduliais, maloniai „šildantys“ žieminės niūrumos metu. Tai nuteikė labai teigiamai. O pirmas įspūdis – svarbiausias, kaip sakydavo impresionistai. Beje, tas pirmas įspūdis lyg ir teigė, kad Daivos tapyba kuriama būtent impresionistine maniera. Tačiau, pažvelgus atidžiau, išskyrus kelias kuklias pretenzijas į šią tapybinę manierą, pasimato, kad „gryno“ impresionizmo parodoje ne tiek jau ir daug. Smulkių potėpių tinklas dažnai jos paveikslą priartina prie abstrakcijos, įžiūrimo peizažo beveik nelieka, spalvos dažniausiai tik „komplimentinės“ (artimos viena kitai) nėra aštriai kontrastuojančių tonų. Šiek tiek gaila, nes šis suartėjimas su abstraktu tapytojos kūriniuose, mano nuomone, naikina jos anksčiau pamėgtas ir paveiksluose atsispindėjusias individualiai sudekoratyvintas gamtos formas, kontūrus ir jie tampa tarsi jau ne kartą matytais saloniniais ar interjeriniais tapybos darbais, labiausiai reikalingais dizaineriams derinti prie interjero baldų ir kilimų (tai nėra kokia nors nuodėmė, bet...). Dažniausiai dažų „stačiakampiai“, labai vienodais potėpiais užtepti ne grynomis spalvomis ir tarpusavyje nesukuriantys atspalvių žaismo, būdingo impresionizmui, jie patys – pagrindinė monotoniška spalva ir pagrindinis autorės "parašas". Rimtesnę spalvų derinimo techniką dailininkė demonstruoja, kai peizažas yra sukuriamas artimesne realistinei (gal vis tik impresionistinei?) manierai. Pastaruosiuose kūriniuose nebe tokie „stačiakampiai“ ir nebe tokie manieringi potėpiai ir atsiradusios grakštesnės linijos bei sudėtingesnės kompozicijos suteikia tapybos darbams daugiau gyvybės ir erdvės. Tuomet šiltą šviesą paveiksle gražiai pabrėžia šalti šešėlių tonai ir kūrinyje atsiranda daugiau tapybos, mažiau dirbtinės manieros.

Todėl man vis tik atrodo, kad Daivos Gerulskienės tapybos kūriniai atspindi dvi jos tapybinių pomėgių kryptis: abstrakčią-interjerinę-taikomąją ir peizažinę, pagristą impresyviu gamtos perteikimu. Dėl šios priežasties gali rastis mintis, kad menininkė neturi aiškios kūrybos filosofijos. Bet vėlgi, tai ko gero, tik pirmas įspūdis. Jos kūriniai šia prasme yra sąlygiškai paprasti, neturi dirbtinai išmintytų idėjų ar kažkokio sudėtingo kompozicinio pasakojimo – jie savaip vaizduoja gamtos grožį, jos spalvas ir formas. Gal tuomet ir nereikia ieškoti kažkokių ypatingų kūrybinės autorės filosofijos pagrindų? Gal tereikia pamėginti pažiūrėti į autorės poreikį kurti, jos kūrybines aspiracijas jos pačios akimis, nes ši, reikia pripažinti, Dievo apdovanota Ukmergės menininkė mums rodo jos susintetintos gamtos spalvas, - mūsų namus - gamtą be žmonių, be daiktų, be nieko, kas joje juda. Tik florą... O gal net dar daugiau – tik jos šviesą ir tik jos išgirstus šviesos ir šešėlių ritmus. Tokį kelią pasirinkus tikrai yra kur eiti tobulėjimo keliu, tačiau, mano kuklia nuomone, jame reikėtų pamiršti gryną abstrahavimą ir sintetinimą, kuris vis tik jau yra gerokai išeksploatuotas savo forma.

Po šios parodos liko noras laukti naujos Daivos Gerulskienės kūrybos. O tai - labai geras, gal net svarbiausias ženklas duotas parodos lankytojams.

M. Širvienės fotografija.