Ukmergės kultūros puslapiai

Tarkim, kad ši recenzija - improvizuota paskaita apie galimus analitinius pasižvalgymus po dailės parodas...

Visi yra menininkai, tik ne visi tai žino – XXI a. meno šūkis. Jei taikytume šį posakį kitokiame kontekste išryškėtų tendencija, kad žmogus gali būti kuo tik panorėjęs, tereikia žinoti kaip tą daryti, nors gal tereikia norėti? Be abejo, ne visi su tuo sutiks, nes juk ne kiekvienas gali puikiai dainuoti, jei neturi balso ar klausos, kitas negali šokti, nes turi dvi „kairias“ kojas. Žinoma, yra šokančių ir dviem „kairėm“ kojom, bet, tikiu, daugelis pasakys, kad jų šokis neplastiškas, neritmingas, tiesiog – negražus. Bet vėl vystant mintį kyla klausimas, o ar grožio suvokimas nėra individualus? Juk žmonės skirtingai jaučia skonį, kvapą ir kitus juslinius dalykus, be to mokslininkai teigia, kad kiekvienas ir spalvas skirtingai mato. Tad vedami aukščiau paminėto šūkio bandykime pabūti kritikais, atlikime kelis paprastus vertinimo žingsnius, kuriuos darytume vadovaudamiesi savo grožio suvokimu.

Šiam tikslui pasirinkau dvi parodas. Pirmoji Ievos Skauronės dailės paroda eksponuota Ukmergės muziejuje, kita - Gitanos Evseičikaitės veltinių koliažų, tapybos ir grafikos paroda Ukmergės kultūros centre. Skirtingos erdvės, skirtingo kalibro menininkės: viena patyrusi ir pripažinta, kita žengianti pirmuosius žingsnius. Tik nepagalvokite, kad bus lyginamos šios parodos meniniam kontekste - nes tai būtų mažų mažiausiai neteisinga - pabandysime jų skirtumais padėti išryškinti kritinio vertinimo žingsnius.

Kaip jau minėjau tiek grožio samprata, tiek ir pati dailės stilistika per amžius kito, tad vis atsirasdavo naujų kritikos būdų. Mes galėtume išnarplioti menininkių asmeninio gyvenimo detalių niuansus ir atlikti psichoanalitinę šių darbų kritiką, taip pat mes galėtume pasiduoti jausmams ir sukurti porą eilėraščių apie labiausiai mums patikusius darbus, o gal net poemą apie visą parodą. Tačiau aš siūlyčiau pažiūrėti šiek tiek universaliau.

Pradžioje nesigilinkime į autoriaus asmenybę, jo biografiją. Nesusidarykime išankstinės nuomonės, tai kenkia mūsų objektyvumui. Aišku, jei darbai pasirodys intriguojantys, nebus per vėlu gilintis į autorės asmeninį gyvenimą.

Pradedame nuo paprastų pirmųjų pastebėjimų. Įėjus į Ievos parodą užvaldo spalvos, sunku jas „nuvyti“, sunku ramiai įvertinti aplinką. Patekome į spalvų pasaulį ir ne šiaip spalvų, o tiesiog meistriškai suderintų dėmių dermę. Apsidairę ir užsimerkę matome spalvas – ne figūras, ne kompozicinius sprendimus, o spalvas. Tad prie savo kuriamo kritinio straipsnio pasižymime – spalvų gausa ir tada sau leidžiame žaisti žodžiais ir juslėmis stengdamiesi kaip įmanoma tiksliau nusakyti atspalvius, gal net spalvų simbolines prasmes, aišku jei tai svarbu vertintojui. Taip Jūs pradėsit formuoti ir kurti savo požiūrį į šią parodą.

Gitanos darbų ekspoziciją buvo visai kitokia. Pirmoji mintis – kažkas naujo. Naudojamos skirtingos technikos, nuo veltinio iki grafikos. Akivaizdus ieškojimas, o gal prisistatymas? Dar kartą apėjus visus darbus išryškėjo visiems darbams bendra tendencija – linija, griežta aštri linija. tai puikia atsispindi veltinio darbuose, kurie kontrastuoja juodu fonu ir šviesesnio veltinio griežtų linijų kompozicijomis. Linijos motyvas sustiprino grafikos darbus, bet suprastino jos tapybą. Galite pradėti nagrinėti parodą per šį bendrąjį darbų vardiklį, įvertinti ar jums patinka griežta linija tapyboje, galima kelti ir klausimus, pavyzdžiui: gal ryškaus kontūro naudojimas yra daugiau skirtas kurti dekoratyvinį, o ne meninį kūrinį? Toliau galėsite šį klausimą apžaisti ir tarsi atsakydami į jį dėstyti savo požiūrį remiant ištyrinėtais darbais.

Taigi skirtingos dailininkės, skirtingi kūriniai, bet tikslas vienas – po pirmojo įspūdžio nepasiduoti emocijoms ir ieškoti vieno, bendro, jungiančio parodos bruožo. Šis atrastas bendrasis bruožas būna tarsi pagrindinė tema Jūsų kritikoje, kuri vėliau apipinama kitais pastebėjimais.

Kaip ir priklauso, po temos nustatymo siūlyčiau dar kartą išsamiai apžiūrėti visus darbus. Patikrinti ar darbai nuoseklūs, tarpusavyje susiję, o gal dominuoja kontrastai ir vienas paveikslas prieštarauja kitam, kokios naudotos technikos, kokie paveikslų formatai, kokios dominuojančios temos, kaip sudarytos kompozicijos.

Peržvelgus jaunosios menininkės Gitanos parodą iškarto krenta į akis tai, kad naudota skirtingos technikos – veltinis, tapyba, grafika. Kaip jau prieš tai minėjau, tokių skirtingų technikų gausa leidžią susidaryti įspūdį apie žmogaus ieškojimus, o gal norą prisistatyti ir parodyti viską ką moka? Tad taip atsiranda antras pastebėjimas, kuris yra labai palankus vystyti tekstą toliau. Pradedame gilintis į darbų atlikimą pagal bendrąjį parodos bruožą ir pastebime, kad veltinio darbai ryškūs, puikiai išsakantys linijos svarbą. Tuo tarpu tapybai pritrūksta ryškumo, aiškumo, linija tapusi gana negyva lyg neapsispręsta, kurioj vietoj linijai dominuoti: ties objektais ar ties potėpiais. O galiausiai grafika. Grafikos darbai mažiausio formato, dydžiu kontrastuojantys kitiems parodoje eksponuojamiems darbams. Bet būtent čia linija įgavusi visą savo gyvastį, ypač monotipijose, ji raitosi ir žaidžia. Taigi po tokios apžvalgos galime daryti prielaidą, kad autorė pristato savo gebėjimus dailės srityje, nes meninė darbų kokybė per daug kontrastuoja, kad galėtų pretenduoti į vientisą kūrybinį ieškojimą.

Tuo tarpu apžiūrėjus Ievos parodą vaizdas jau visai kitoks. Mes galime pajusti nuoseklumą. Spalvos gyvumas yra nenuginčijamas visuose darbuose, jis tiesiog puikiai paskirstytas. Darbams būdinga ta pati technika. Tačiau čia išryškėja kitas aspektas – pati darbų kompozicija, tema. Figūruoja du tipai – gamta ir žmogaus, kai kur tai susilieja į vientisą kūrinį. Pasinaudoję pagrindine šios parodos tema – spalva, galime pastebėti tam tikrus niuansus. Kūriniuose, kuriuose vaizduojama gamta, spalvos yra grakščios ir nenuginčijamos, tuo tarpu kai atsiranda kūnai, spalvos, nors yra tokios pat jaukios, bet linijos ne visur yra drąsios, tarsi joms stigtų to nušlifuoto tobulumo. Tokiu būdu galima susidaryti įspūdį, kad menininkė bando eksperimentuoti, kūryba evoliucionuoja.

Antriniai pastebėjimai leidžia kurti nuomonę apie pačią autorę, galime pastebėti ar ji yra įgudusi ar pradedančioji, jos kūryba juda į priekį ar monotoniškai vienoda, tereikia gerai įsižiūrėti ir pasikliauti savo nuojauta, nebijoti daryti sprendimų.

Siūlyčiau pateikimo kokybę. Realiai, tai smulkmena, bet tuo gali būti išreikštas autoriaus požiūris į stebėtoją. Ar pateikti darbai yra tvarkingi, čia turiu galvoje ne tai, kad ar dažai nenubėgę, juk tai gali būtį kūrinio atlikimo technika. Šiuo aspektu mus domintų būtent pats darbo pateikimo estetiškumas. Ievos darbuose viskas tikrai puikiai sudėliota, netinkamas ar prastas rėmas nesukels jokių nemalonių minčių . Tuo tarpu Gitanos darbai ne visi pasižymėjo „tvarka“, vienas grafikos darbas pasiraitęs, medžio ir veltinio triptikui taip pat pritruko išbaigtumo, meninio estetiškumo. Be abejo, dėl to meninė vertė krenta nedaug, bet smulkmenos ir sudaro visumą.

Kai atrasta bendra parodos tema, atliktas kokybės patikrinimas, tada galime judėti link svarbiausio ir sunkiausiai nupasakojamo punkto – pojūčio. Po techninių detalių turime pasiduoti pojūčiui, nuojautai. Paroda, kuri mums nesukėlė jokių jausmų, nei pykčio, nei pasigerėjimo, nei ramybės neverta mūsų dėmesio. Meno kūrinys turi kažką palikti, kažką užkabinti, tada pajunti, kad darbai gyvi. Būtent čia ir nebegalima sakyti: „buvo gražu“ - vadinasi buvo per silpna. Kiekvienas kūrinys, kiekvienas darbas turi savo krūvį, savo energiją. Vienur ji stipresnė, kitur tik dekoratyvinė. Reikia pradėti gilintis į pavienius darbus, bandyti juos perskaityti emocionaliai. Jei tai sunkiai sekasi galima pasiskaityti autoriaus biografiją, pasidomėti senesniais darbais. Čia kiekvieno nuomonė yra individuali. Šioje vietoje pojūčio svarumą galime įrodyti prieš tai atliktais ir rinktais pastebėjimais, pasitelkiant pagrindinę darbų temą, galima vertinti kiekvieną darbą kaip jis ją išpildė ar tarkim, kurie darbai labiausiai atitolę nuo visos kūrybos ir t.t.

Ievos darbuose mane užvaldė spalvos, kontrastas tarp ryškių ir pastelinių spalvų. Jos tarsi prabilo į mane pasakodamos savo istoriją – pajutau melancholiją, nostalgiją. Tam be abejo turėjo įtakos ir pats autorės tapybos stilius atspindintis XX a. antrosios pusės Lietuvos menininkų tapybos kryptį. Po vieną aš juos tyrinėjau ir skaičiau lyg knygą, vieni atrodė drąsesni, kiti dar jauni. Žmonių veidai, moterų figūros, kur ne kur atrodė ne tokios drąsios, ne tokios patyrusios, tuo tarpu peizažai tryško savo nepriekaištingumu ir drąsiai atsiskleidė. Paroda suteikė ramybę, prikėlę keletą prisiminimų. Priminė lietingą rudens dieną, po kurios švietė saulė.

Taip nuosekliai nuo temos iki pajutimo man susidėliojo bendra nuomonė apie aplankytą parodą, turėkit omenyje, kad išvadose nebūtina pasakyti tik gerai ar blogai. Taip pat neaprašinėjau atskirai darbų, tačiau Jūs drąsiai, tai galite pabandyti.

Kitos parodos bendroji nuomonė jau kitokia. Į jaunosios menininkės darbus buvo sunkiau įsijausti, juos pajusti ar perskaityti, o gal greičiau iš vis surasti ką skaityti. Tiesiog visi darbai tryško noru būti, noru kažką pasakyti, noru daryti. Vieni bandė vilioti nauja technika, tačiau per daug pasinėrus į atlikimą, linijos aštrumą, pojūtis išblėso. Bet grafikos darbai buvo malonūs, jie žaidė, jų linijos pynėsi ir raitėsi, šoko ir karts nuo karto patylėdavo. Juose jaučiau šilumą, gimstančią mintį, jie sudarė įdomų aštrios linijos ir švelnaus jausmo kontrastą. Po šio apsilankymo išsinešiau jaunatvišką užsidegimą, norą ieškoti, bandyti.

Taigi atlikom trumpą dviejų parodų analizę ir išsiaiškinom, kad analizuojant - kritikuojant yra svarbu surasti vienijantį parodos bruožą, tada ieškoti smulkmenų tyrinėjant darbus po vieną, kurios leidžia išryškinti techninius dalykus, temas ar net autorės būdą. Ir galiausiai bandyti pajusti pačius darbus, perskaityti jų emocinį krūvį. Visi šie žingsniai perleisti per Jūsų asmeninę grožio sampratą ir sudarys kritinį požiūrį į parodą.