Apibendrinus šių metų spalio 16 dienos kultūrinius įvykius Ukmergėje, galima teigti, kad tą dieną mūsų mieste pasireiškė fliuxus. Šio reiškinio pagrindiniu akcentu, matyt, galima įvardinti Ukmergės KC galerijoje surengtą parodą - instaliaciją „Neužstatyti durų“. Norint suprasti kaip ši paroda tapo fliuxus reiškinio akcentu, viską reiktų pradėti nuo pradžių, tačiau kur ta pradžia???

Parodoje buvo eksponuojami darbai iš dar pernai rudenį vykusio lino dailės simpoziumo (kuris (sic!) tąsyk vyko beveik be linų). Ukmergės lino dailės simpoziumai - plenerai yra jau tradicija virtę renginiai, tad tik šių darbų eksponavimas negali būti visiškai naujo reiškinio priežastimi ir, apskritai, fliuxus reiškinį vargu ar galima suformuoti iš tradicijų. Tad yra svarbu atkreipti dėmesį ir į kitas aplinkybes. O jos tokios: parodoje, be „lininės“ tematikos, buvo pateikti (nuotraukose ir pusiau „gyvai“ – perdarytų objektų pavidalu) ir projekto „Dingę ir atsiradę“, rezultatai. Šis projektas – akcijų ciklas užgimė miesto menininkams besamprotaujant apie miesto viešosiose erdvėse esančius ar galinčius būti meninius akcentus ir besvarstant vilniečio J. Žeko „sumastymą“ simpoziumo metu linais ar dar kažkuo „paslėpti“ „Vilkmergės“ skulptūrą. Samprotavimus J. Zareckas „suguldė“ į projektą, kuris buvo visai palankiai įvertintas Kultūros rėmimo fonde, o šio projekto vykdytojų buvo ir daugiau. Kas tai per akcija? Akylai stebintys Ukmergės miestą, tikrai matė „paslėptas“ o po to „atsiradusias“ mieste esančias dekoratyvines skulptūras ar kitus panašius trumpalaikius reiškinius miesto erdvėse. Šie akcijos atspindžiai tarsi padiktavo dar vieną „ritmą“ parodai „Neužstatyti durų“, samplaikavo keletą dailės įvykių į vieną visumą, o ir pačią parodą transformavo į instaliatyvų objektą. Be to, tą dieną prasidėjęs kamerinių teatrų ir performansų festivalis „Camera obscura“ į bendrą parodos tūrį „įsiveržė“ ir „įsiliejo“ su festivalio atributika ar motyvais... Šitaip, gana komplikuotai (o ar kitaip įmanoma?), apžvelgę spalio 16 dienos „aplinkybes“ galime pereiti prie paties veiksmo.

Žmonės – dėžės, žmonės – dėžės dunksi - bunksi per gatves. Skamba juokingai ar beprasmiškai? Tada šaunu, vadinasi gaudot fliuxus idėją. Būtent žmonės – dėžės vaikščiodami po miestą kvietė į festivalį „Camera obscura“. Toks rytinis kvietimas sukėlė lengvą šypsnį. Antras šypsnis - didelė balta dėžė (camera obscura) – skelbimų lenta. Festivalio programa, užrašyta ant jos ranka, sukėlė man norą ir pačiai parašyti kokį skelbimą – pavyzdžiui: „Parduodu gaivų orą iš alpių 1 l, 2 l ir 3 l talpose“. Supratau, kad ir mane pagavo fliuxus. Kadangi į pirmąjį spektaklį nespėjau, teko laukti parodos atidarymo. Bet suradusi galerijos „juodąjį įėjimą“, nuskubėjau į „Neužstatykit durų“ pirmąją salę. Jau nuo pirmų vaizdų pradėjau šypsotis. Menininkus „pagavo“ skalbinių segtukai. Kurį už barzdos, kam kibo į pažastį ar kitą kūno vietą, kurią dar reikėjo gerai apžiūrėti kol supratai kas tai. Tačiau smagiausia dalis buvo klausytis panašiu keliu galerijon pakliuvusių kitų žiūrovų komentarų – „oi va čia tai skaudėti turėjo“ arba „bet tai ir kojos senai nedepiliuotos, kad segtukai laikosi“ ir pan.

Man rodos, kad šiuo „segtukiniu“ parodos segmentu menininkai atskleidė, kaip, tarsi netyčia, lino simpoziumo metu, juos „pagavo“ mintis, „pričiupo“ kūryba. Ši salė rodė kūrybinio bendradarbiavimo sukeltą emociją. Atskleidė fotografijose užfiksuotas „čia ir dabar“ gimstančias mintis, kada atrandama nauja daiktų paskirtis, kaip tarsi žaidžiant galima „daryti meną“.

Atrodė, kad šioje salėje išsidėstę darbai tiesiog skambino vizualinius preliudus kūrybai... Jos kompozicinė struktūra man pasirodė muzikali ir lengvai plevenanti. Medžiaga apjuosta salė ir ant jos dėliojami smulkūs ir stambūs objektai tarsi kūrė ritmą, minčių srauto taktą. Nedidelė camera obscura, tarsi fiksavo žmonių reakcijas, pro mažą skylutę stebėjo procesą, ir čia atrodė kaip liudininkė, stebėtoja, o ne ekspozicijos dalis. Ši salė tarsi skelbė – daryti meną yra smagu, neužstatyk sau durų...

Po to pro iškirptą žmogaus siluetą duryse perėjau į antrąją salę. O čia viskas atrodė konkrečiau. Buvo pristatytos individualaus įkvėpimo, tvirtai „segtukais susegtų“ kūrybinių emocijų pasekmės. Ką pavyko menininkams sugalvoti ir ką jie padarė. Šioje salėje buvo tarsi dokumentika ir dokumentuoti objektai. Bet visgi įdomu tai, kad šie išsamūs meninių reiškinių Ukmergėje fiksavimai, fotografija, audiovizualinė medžiaga patys tapo atskira meninės raiškos forma. Kažkaip net nereikėjo ieškoti prasmių, nes jos pačios ateidavo bežiūrint. Darbų prasmių suvokimas ateidavo per vizualinę jų raišką, nereikalaudamas didesnių pastangų kažką analizuoti ar svarstyti. Todėl buvo taip lengva, suteikė atsipalaidavimą, parodoje vaikščiojantys žmonės tiesiog šypsojosi. Kreipiuosi į menininkus, parodos lankytojus laukdama komentarų. Pavyzdžiui kaip jums pagalvės, o ką galvojat apie lino sėklas ant veido? Ir kur galėtumėt Jūs įsignybti su segtuku? Pabandykim pasidalinti dar išlikusiais įspūdžiais.

Man rodos, kad svarbu ir tai, jog pati paroda buvo kaip reiškinys, kurio nesinori skaldyti. Tai daugiau potyris, prie kurio, žinoma, prisidėjo ir parodos atidarymo metu atliktas „Tylos ir garso“ performensas. Prieš atidarymą apžiūrėjusi parodą jau buvau susikūrusi tinkamą nuotaiką ir laukiau, kuo gi toliau mane džiugins diena. Suėjo baltai apsirengę muzikantai ir kiekvienas grojo pats su savim, o mes stebėjom ir klausėmės. Daug skirtingų instrumentų, tiksliau būtų sakyti - garsus leidžiančių daiktų - stiklinis trilitrinis, barškučiai, vaikiškas megafonas, kiti „muzikos instrumentai“. Kaip sužinojau po pasirodymo, didžiausią žiūrovų susižavėjimą sukėlė nosinės ir nosies duetas. Šių daiktų ir muzikos instrumentų kuriami garsai vis susiliedavo į ritmą sukurdami melodiją, nors man vis dėl to norėjosi pasiklausyti garsų, patirti muziką, o ne ją girdėti, susidėlioti ją iš atskirų detalių. Tam būtų tinkamai pasitarnavęs ir vaizdas, kurio, deja, įžiūrėti nepavyko, o gal ir neturėjo? Gal ir tylos šiek tiek pritrūko, o gal tyla buvo tada, kai pasibaigus performensui norėjosi dar kelių minučių garso? Ieškant fliuxus, išvardinti minusai kartais tampa pliusais. Taigi performensą galima vertinti dviprasmiškai, bet abiem atvejais galutinis rezultatas mano nuomone yra teigiamas.

Po performenso dar pasivaikščiojau po parodą, buvo puiki nuotaika ir grįžusi namo pradėjau svarstyti kaip visą tai pavadinti, nes visa diena buvo daugiau, nei vien paroda ar performensas. Taigi viską apibendrinus: ekspoziciją iš skirtingų akcijų, plenerų ir simpoziumo, eksponavimą pavirtusi instaliacija, garso performensą, festivalio „Camera obscura“ pirmąją dieną – viskas lengvai suprantama ir nesuprantama, todėl ir linksma... Radau tik vieną išvadą - Ukmergėje buvo fliuxus. Bet ar patys menininkai tikėjosi tokio rezultato, o gal tai natūralus fliuxus gimimas? Kadangi fliuxus reiškinius vertinti sunku, dar kartą kviečiu visus pasidalinti tos dienos potyriais ir garsiai viską „apdiskutuoti“. Pradžioje laukiu pačių menininkų pasisakymų...

E. Darulio nuotraukos.