„Fototerapija“ taip Kėdainių fotografų draugija pavadino savo naujausių darbų parodą, kuri nuo vasario 10 dienos eksponuojama Ukmergės kultūros centro parodų salėje.

„Fototerapija“ – gydymas šviesa, tokia yra tiesioginė šio žodžio reikšmė. Pavadinimas tikriausiai parinktas neatsitiktinai, nes eksponuojami darbai veikia, kaip tam tikros sąmonės poveikio procedūros. Pasirinkimo gausa suteikia laisvę rinktis terapinę priemonę. Nesvarbu ar tai būtų šokas ar švelnus masažas, ar meditacija, bet tai veikia... Tikriausiai kiekvienas intuityviai atsirenkame tai ko reikia.

Leisiu sau parodos ekspoziciją pavadinti „Dideliu psichologo kabinetu“, su daug jame dirbančių psichoterapeutų.

Taigi, užsukęs į tokią nemažą „polikliniką“, pradžiai truputi sutrinki ir nežinai kur čia toliau eiti. Bet nereikia niekur skubėti, tai vienas iš terapijos procesų. Tada susikaupi ir ramiai pradedi varstyti vieną po kito kabinetų duris. Pradedi suprasti, kad čia veikia trijų rūšių terapijos:

Siurrealistinė – psichologinė;

Realioji – psichologinė;

Lyriška - romantizuota.

Pirm ajai grupei norėčiau priskirti Simonos Belchevos, Vyto Matkaus, Aistės Kanapeckaitės, Algio Kairio ir Lino Barzdos kūrybinius seansus. Čia propaguojama šviesos ir spalvų terapija, įvairiais niuansais pateikiama šviesotamsa. Atėmus įsivaizduojamam pasauliui spalvas, skatinama susikoncentruoti ties formomis, tam tikrais daiktais tapusiais žmonių išgyvenimų simboliais. Fiksuojant ne materialius dalykus labai stipriai atskleidžiami psichologiniai momentai. Taip pat fiksuojama tai kas neapčiuopiama, bet visada šalia mūsų. Subtiliai ir atsargiai atveriama tai, kas skausminga, kas griauna vidinį ir fizinį žmogaus pasaulį. Konstatuojamas praradimo faktas, lemiantis visiems pažįstamą, paslapties, mirtingumo, praeinamumo ikonografiją. Tačiau skausmo ieškoti leidžiama tik savo noru. Siurrealistinis užvaldymas, kartais gali implikuoti paviršinį įžūlumą, groteskiškumą, bet taip pat – gelminę melancholiją. Čia mums primenama ne tik apie mirtį, laikinumą, bet siekiama sužadinti sentimentalumą. Nors moralinės skirtybės tampa bevertės... suteikiama menamos nerealios praeities nuosavybės teisė, taip sudarant žmonėms galimybę užvaldyti erdvę kurioje jie jaučiasi nesaugiai.

Vytas Matkus iš serijos "Išėjimai"

Linas Barzda "Ramybė"                                                         Simona Belcheva "Negyvėlė"

Atvėrę ir apnuoginę giliausius savo pasąmonės srautus, pripažinę savo baimes ir nuoskaudas, privalome pabusti iš sapno ir ieškoti sekančio terapijos seanso. Po sekinančio ir gilaus „knaisiojimosi“ savyje, pasroviui plaukiame toliau ir intuityviai pradedame ieškoti realesnių plotmių. Pereiname prie švelnesnės terapijos, kurioje atsiranda daugiau gyvenimiškų spalvų, realių gamtos vaizdinių, tikrų gyvenimiškų istorijų. Todėl susikoncentruojame ties Žilvino Menčikovo, Renatos Paulikaitės, Vilmanto Jasiulevičiaus, Viktoro Mikolaičio, Jono Juozaponio, Romualdo Zacharevičiaus, Boriso Mladenovo Belchevo, Alvydo Augustaičio, Daivos Amalevičienės terapiniais seansais. Kasdieniai vaizdiniai, malonūs gamtos motyvai, švelnaus ir šilto vėjo gūsiai tampa švelnia hipnoze. Pasteliniais atspalviais pateikiamas „Rožinių pelikanų“ vaizdinys, suteikia galimybę atsipalaiduoti, tačiau neilgam... Šalia iškylantis gražiai ir maloniai pateiktas „Maitvanagių“ portretas sugrąžina į realybę. Tokia atrodytų nekaltų ir malonių paukščių traktuotė, tik dar kartą patvirtina gyvenimišką tiesą, apie realybę, kurioje ne viskas taip gražu, kaip atrodo arba norėtųsi. Tokios gyvenimiškos tiesos „kalba“ pagyvenusių žmonių veiduose atskleidžiančiuose jų santykį su pasauliu. Šių fotografinių vaizdinių pagrindinė jėga yra ta, kad jos išsaugo akimirkas, kurias įprastinė mūsų gyvenimo tėkmė pakeičia kitomis. Užfiksuoti tam tikro laikotarpio istoriniai žmonių gyvenimo momentai, sugrąžiną į netolimą praeitį ir tiesiog įamžina akimirkas. Šiuo atveju realizmas apima įvairias realaus vaizdo traktuotes. Kartais jis apibrėžtas siauriau, kartais pagal platesnę interpretaciją. Tokie istoriniai vaizdiniai neverčia giliai „kapstytis“ pasąmonėje, o tiesiog suteikia galimybę geriau ir neskubant pažinti realybę. Realūs vaizdai negražbyliauja, nieko nemeluoja, neglaisto ir negražina. Čia tiesiog surengiama akistata su realia tikrove.

 
Žilvinas Menčikovas "Kinematografas A. Morėnas"

Borisas Mladenovas Belchevas "Maitvanagiai"                  Daiva Amalevičienė "Vyriški žaidimai"

Na ir pabaigai prieiname patį švelniausią terapijos būdą. Tokį lengvą romantiškai jausmingą su lyriškom užuominom. Šios fotografijos veikia tarsi kokios mantros. Vaizdiniai nuskausmina, ramina, glosto... Terapijų autoriai, Algis Bareika, Jonas Raila, Valdemaras Kasperavičius, Vėjūnė Matkutė, Vilmantas Jasiūlevičius ir Vaidas Juška švelniai ir atsargiai žaidžia spalvomis, formomis, šviesa, simboliais. Gamtos vaizdinių fiksavimas, veikia savo spalvų terapija, minkštas, sfumatiškas jų vaizdavimas praplečia ribas vaizduotei. Švelnūs, migloti vaizdai veikia teigiamai, nors trumpam padeda išsivaduoti nuo realybės naštos. Plaukiančios, susiliejusios smėlio kopų formos, užpūsto ribas, tarp praeities ir ateities, tarp realybės ir iliuzijų, tarp mirties ir gyvenimo... Nebelieka jokių ribų, kažkada sureikšminti dalykai tampa nebe reikšmingi. Nejučiom tampi charizmatiniu tarpininku, tarp savo atminties archyvų, tarp gamtos, tarp bendruomenės ir išorinio pasaulio ženklų. Toks atvaizdo prilyginimas iliuzijai, dar kartą patvirtina nuostatą, kad dažnai atvaizdas neturi nieko bendra su vaizduojamu daiktu, arba tie daiktai „žaidžia“ tik, kaip išraiškos priemonės.

Algis Bareika

Jonas Raila "Šerkšnas rudenį"                                                  Vaidas Juška "Švytėjimas"

 

Paniręs į šias keistas daugiaprasmybes, smalsulys pats pradeda kurti intuityvias vizijas ar asociacijas. Ir nebūtinai reikia būti išprotėjusiu, (kaip kam gali pasirodyti perskaičius šį tekstą), kad galėtum savaip interpretuoti pateiktus kūrinius. Manau, kiekvieno menininko, (nesvarbu ar jis būtų fotografas, ar dailininkas, ar aktorius...) tikslas ir yra, sužadinti „matytojo“ emocijas ir reakcijas. Šiuo atveju mums pasiūlyta praskleisti fotografinio matymo uždangą...

„Fotografija yra vienintelė visose pasaulio šalyse suprantama „kalba“; burdama visas tautas bei kultūras, ji kuria žmogaus šeimą. Nepriklausoma nuo politinės įtakos – ten, kur žmonės laisvi, - ji teisingai atspindi gyvenimą ir įvykius, leidžia mums p ajusti kitų žmonių viltis ir neviltį, nušviečia socialines bei politines sąlygas. Mes tampame žmonijos humaniškumo ir nežmoniškumo liudininkais...“ (Helmut Gernsheim).

P. S. Reprodukcijos neatspindi nuotraukų kokybės ir yra skirtos tik jų "siužeto" pristatymui.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.