Knyga apie Ukmergės menininkus į mūsų namus atklydo netikėtai. Maniau: perversiu greituoju būdu, žvilgtersiu į iliustracijas, gal stabtelsiu ilgėliau ties viena kita man svarbia, reikšminga fraze.

Pati sau netikėtai užsikabinau. Skaičiau ne valandą ir ne dvi – gerokai ilgiau. Nė nep ajutau, kaip rankose atsirado pieštukas. Ėmiau braukyti ir net taisyti, bet apie tai kiek vėliau.

Pirmiausia žvilgterkim į šviesiąją knygos pusę.

Jums, mieli skaitytojai, leidus, privalau kiek nutolti nuo esmės ir nerti trumpam į asmeniškumus. Taigi…

Kai sumanėme apsigyventi miestelyje Y, apie tą paslaptingą vietovę ieškojome kuo daugiau žinių. Labiausiai – knygų. „Y ir sportas” – štai koks leidinys tapo mūsų, naujakurių, pagrindine lektūra. Tykiai pati sau svajojau: o gal yra knyga giminaitė? „Y ir menas”, gal „Y ir kultūra”, gal net „Y ir kūrėjai” – štai kaip mano svajonių knyga galėjo vadintis.

Ne. Nėra. Ir kažin ar bus.

Keliaudama po Lietuvą nuolat esu apdovanojama tai skrajutėmis, tai lankstinukais, brošiūromis, atspindinčiomis tos ar kitos bendruomenės gyvenimą. Šis leidybinis turtas (be ironijos, man jis tikrai brangus…) metams bėgant jau perpildė gan talpią lentyną. To pobūdžio leidiniuose pasigendu… žmonių, ypač – kultūros, švietimo, kūrybos, meno žmonių, gyvenančių čia ir dabar. Ne kaip nors banaliai egzistuojančių ir kasdieną vaitojančių dėl… dėl… dėl…, o sugebančių keisti pasaulį savyje ir kituose. Kitaip sakant, pranašų savoje Žemėje.

Kęstučio Česnaičio knyga "Portretai. Ukmergės krašto menininkai” privertė mane garsiai šūktelti ir palaimingai atsidusti:

- Radau! Yra, būna...

Tik pamanyk – net aštuoniolika menininkų viename leidinyje ir visi vienaip ar kitaip susiję su Ukmerge. Muzikai, dailininkai, vienas fotomenininkas, vienas maratono bėgikas. Dėl tokio pasirinkimo nenustebau. Gal koks skeptikas geidautų ir režisierių, ir bibliotekininkų, ir muziejininkų, bet... Autorius turi teisę rinktis tuos, kurių veikla jam artimiausia, geriausiai suvokiama. Maratono bėgikas Juozas Songaila tik praplečia kultūros sąvoką: jis - ir ceremonmeisteris, ir barmenas, ir į sportinę kovą stojo, jei gerai supratau, visų pirma su savimi.

Negaliu nepagirti knygos leidybos. Iliustracijos puikios. Žmonių portretai, jų darbai nufotografuoti meistriškai. Net ir tos blausios nuotraukos, kurias žymi parašai "Iš asmeninio archyvo“ turi teisę pasirodyti knygos puslapiuose. Jų vertė kita – sentimentalioji kuo geriausia prasme.

Man mieli knygos viršeliai, popierius, maketas, šriftas – imk ir skaityk. Kaip keista, kad nerandu leidyklos... Randu tik "Ukmergės spaustuvę“. Matyt, ką tik pabertus komplimentus turiu skirti jai.

Kaip daugybė smalsių žmonių, taip ir aš – pradėjau skaityti nuo galo, nuo ketvirtojo viršelio. Ir sutrikau... Kokia nesėkmė! Greičiausiai per neapsižiūrėjimą pateko juodraštis – tiek daug tekste redaguotino. Nežmoniškai ilgame sakinyje pasiklysti. Skaitai iš naujo – pasiklysti vėl...

Būna, būna. Neklysta tik tas, kas nedirba – štai kaip vaikiau savo skepsį. Puoliau ieškoti: ar redagavo kas nors knygą? Taip. Net dvi redaktorės. Ir čia jau suskambo pavojaus varpai. Šiokia tokia patirtis man kužda: dvi redaktorės (arba dvi vertėjos, arba du režisieriai) retokai liudija apie kolegialumą. Dažniausiai – apie konfliktą. Neatlaikė vienas, pamainon stojo kitas.

Šiai knygai net ir stropios redaktorės ar redaktoriaus per maža. Redaktorius gal padėtų suderinti laikus, gimines, pamokytų asmenuoti. To maža. Verkiant reikėjo bendraautoriaus, kuris sušukuotų kad ir nuoširdžias, bet susipainiojusias mintis.

"Erdvė, kuri sklando galerijoje“... Bet ar erdvė sklando?

"Kai kiekvienas paukštelis, paėmęs į rankas smuiką ar violončelę, tapo svarbus sau“. Paukštelis – violončelę? Nejau?

"Tarsi bažnyčia... Dvasinga aura. Iš jos ir elegija harmonijai“. Elegija? Kodėl harmonijai reikia elegijos? Elegija – tai muzikinis žanras, liūdna daina... Vadinasi, harmonijos kūrinyje nerasta?

Paleisti negalima pasigailėti. Juk pamenate šią iš senovės atėjusią frazę – puikų pavyzdį, kaip privalu tvarkingai elgtis su kableliais, jei tik nori būti suprastas. Knygoje, jie, deja, byra tai šen, tai ten.

Kai kurių gremėzdiškų sakinių negaliu cituoti – juose minimi žmonių vardai, pavardės. Neetiškai elgčiausi. Todėl cituoju tik vieną vienintelį:

"Grožio pajautimas jos nepaliko. Neišsitrynė. Atvirkščiai. Brandinosi tokiomis netikėtomis jai ir kitiems mintimis. Kūrybingas šeimos pamatas ir kūrybos laisvė, netikėti kūrybiniai sprendimai, vadybininkės, verslininkės gyslelė, kai sudėlioja savo darbus organizuodama vakarus, visa tai jos prigimties išdava.”...

Likimo ironija: knygą pasiėmiau į kelionę. Skaičiau ją prie marių. Atradusi tekste "teliuskuojantį valties dugną”, kreipiausi į žvejus. Nejau būna ir toks?

Pralinksminau žvejus. Bent jau tiek. Jei sekčiau autoriaus pėdomis, turėčiau rašyti: "Mintyse galvojau.” Bet… Kaip ir kur galima galvoti dar? Ką gi reiškia "grodamas muzikinius kūrinius”?

Esama ir kitokių netikslumų. Aplink profesorių Sondeckių šeimą, atvykusią į Ukmergę tupinėjama ir vaikštinėjama pirštų galais. Ką darysi: autoriaus pozicija tokia – negaliu ginčytis. Tačiau… Nejau profesorius Saulius Sondeckis vadovavo Čiurlionio styginių orkestrui? Kiek žinau, mūsų šalies vardą garsino Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras… Būta – tikriausiai ir esama – Čiurlionio styginių kvarteto, bet tai jau visai kita kalba.

Nežinau, ar knygos autoriui svarbūs mano patarimai. Kas gi jų nori, kas mėgsta?

Bet drįsiu.

Visų pirma – išmokti rašyti trumpais sakiniais. To tikrai reikia mokytis, rašymas – visų pirma amatas.

Antrasis: kiekvieną keblų, įtartiną žodį tikrinti žodynuose – tarptautiniame ar dabartinės lietuvių kalbos. Nesuvoktų žodžių neminėti – ieškoti savų, lietuviškų.

Trečiasis: bandyti imtis interviu žanro. Jei portretuojamasis kalbėtų savais žodžiais, klaidų rastųsi mažiau.

O po šios visos kalbos, pabaigai?

Vis tiek šūktelsiu: tegyvuoja Ukmergė ir jos menininkai! Noriu tikėti, kad jų prasminga veikla sulauks tokios pačios nuoširdžios, bet kur kas raštingesnės knygos.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.