Tiesą sakant, apsilankęs šių metų pavasarinėje Ukmergės krašto tautodailininkų darbų parodoje, nutariau, kad vis tik būtina pasitikrinti, pasitikslinti savo suvokimą apie tai, kas gi apskritai yra tautodailė, koks yra jos turinys, sudedamosios, skiriamieji bruožai. Šis „poreikis“ jau keli metai nuolat kirbėjo man galvoje stebint įvairius tautodailininkų parodinius prisistatymus, lyginant juos su profesionaliosios dailės atstovų kūryba, tradiciškai Ukmergėje rengiamomis negalės žmonių meninės raiškos dirbinių parodomis „Rudens saulutė“, kitomis ekspozicijomis...

Deja, pasirodo, ne viskas yra taip paprasta. Net pasitelkęs visažinę „Google“, pažėrusią šūsnį su tautodailės terminu susijusių temų bei keliolika jų permetęs akimis, tesugebėjau sau patvirtinti tik senas nuojautas, kad bent jau su lietuviška tautodaile susietoje tematikoje iš tikro juntamas tam tikras sąmyšis, kylančių klausimų, nujaučiamų grėsmių ir spėliojamų perspektyvų šurmulys. Tad supratęs, kad konkrečių ar išsamių atsakymų tikėtis „iš pašalies“ kažin ar verta, pasitenkinau trumpu, enciklopediniu „Vikipedijos“ apibūdinimu, kur tautodailė įvardinta „tautine (liaudies) daile, viena iš trijų liaudies meno dalių, greta liaudies architektūros ir folkloro“. Nusakant tautodailės ypatybes pažymėta, kad „daugeliu atveju visuomenėje liaudies dailė egzistavo paraleliai su profesionaliąja daile“, o nuo pastarosios „skiriasi tuo, kad tai – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami vaizduojamosios dailės (...) kūriniai ir taikomosios dekoratyvinės dailės (...) dirbiniai.“ Dar keli sakiniai: „Ji [tautodailė] glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis.“, „Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos vietos (regiono) meninės tradicijos“.

Išdėstyta pakankamai suprantamai ir aiškiai, ko pačiuose „menuose“ ne taip jau ir gausu – sąžiningai atliktas kūrinys „susiurbia“ iš kuriančiojo pačias įvairiausias nuotaikas ir energijas, kartais net tas, kurių pats kuriantysis visai nenorėjo „atiduoti“. Bet čia, žinoma, tarp kitko...

Vienok, pasitelkus šiuos enciklopedinius postulatus galima jau drąsiau „kalbinti“ ukmergiškių parodoje išstatytus darbus, juolab, kad didžiausi „neaiškumai“, jaukę mano „dūšią“, daugiausiai ir buvo susiję su tautodailės ir profesionaliosios dailės sąveika, tradicijų saugojimu bei jų kaita.

Pradėsiu nuo to, kad sąmoningai ar tiesiog nujausdami tam tikrus „vidinius ryšius“ tarp kūrinių, parodos ekspozicinę erdvę „konstravę“ žmonės ją sudėliojo taip, kad savaip „užakcentavo“ tam tikrą, lokaliai ir bendrame tautodailės judėjime egzistuojančią problematiką. Turiu galvoje pakankamai aiškų parodos tematinį padalinimą į vaizduojamosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės ekspozicines erdves–sales ir nuo to tarsi paryškėjusias profesionaliosios dailės įtakos bei tradicijų kaitos problemas. Labai simboliška, kad šalia šias ekspozicines sales jungiančių durų „įsitaisė“ Vytauto Markausko „Protėvis“ – bareljefas, savyje turintis ir tradicinės taikomosios dekoratyvinės (pvz. kaukių drožybos), ir vaizduojamosios dailės, pridėčiau, juntamai įtakotos profesionaliosios skulptūros (ištęsta veido forma, „striogiška“ paviršiaus faktūra), bruožų.

Taigi...Žvalgantis po salę kurioje eksponuojami daugiausiai taikomosios dailės dirbiniai, iš tikro gana nesunku buvo justi tą aukščiau gražiai įvardintą ryšį su liaudies pasaulėjauta, papročiais, buitimi... Juk vis tik salę vizualiai apvaldė ir joje dominavo tradicinės, įprastai ramaus, prislopinto ir šilto kolorito Mildos Keršanskienės ir Onos Buikienės lovatiesės bei pintos Erikos Buikauskienės juostos, lengvais pilkais tonais „žaidžiantys“ Veronikos Bražėnienės ir Birutės Mikėnienės nėriniai, Nelės Marazienės mezgti žaislai, Broniaus Čepelės medinė ornamentika, įvairių autorių drožtos skulptūrėlės iš kurių savo tyra, pirmaprade „savamoksliška dvasia“ tikrai išsiskirė Stepo Nečiūno „kaimo vaizdeliai“, jau į medžio tekstūros grožį, o ne į praktinį panaudojimą orientuoti, bet vis tik subtilų formų paprastumą išsaugoję Liudo Dambrausko mediniai indai... Šiems, senąsias, laiko nugludintas tautodailės tradicijas saugantiems kūrėjams, sakyčiau, gražiai talkina Zita Bataitienė, susidomėjusi subtiliu karpinių paprastumu, Monika Blauzdinė, kurianti gal ir šiuolaikinės floristikos įtakotus, ankstesnei tautodailei mažiau būdingus žolynų paveikslus, kurie tačiau, Lietuvos gamtos apspręstomis spalvomis gražiai harmonizuojasi su tradicine lietuviška koloristika. Panašiai apibūdinčiau ir Kristinos Vašatkevičienės „paukštelius-žvėrelius“ iš žolės. Jų formų plastikai dar tikrai nearti iki to nuglūdinto tobulumo, kuriuo pasižymi, kad ir, pavyzdžiui, liaudiški šiaudiniai sodai ar žaislai, bet, vėlgi, gamtinė medžiaga šiuos kūrinius tarsi „suriša“ su senąja tradicija. Net ir šioje salėje išdėliota keramika, savo formomis dar nė iš tolo neprilygstanti tam nepriekaištingam silueto ir spalvos grakštumui, kuriuo galima grožėtis matant kokio nors paprasto kaimo puodžiaus žiestą seną puodą ar ąsotį, bet vis tik, bent jau savo formomis ir glazūrų spalvomis, bandanti į tą lygiuotis. Kalbant apie tradicijas, „griekas“ būtų nepaminėti ir Rimantės Adomavičiūtės pintinių skrynių, vėlgi Bronės Savostinos ir Romos Radzevičienės siuvinėjimo kryželiu. Pastarosios „Kristų“ dar drįsčiau įvardinti ir kaip vieną pastebimiausių (meistryste ir menine paveika) iš parodoje eksponuojamų darbų...

Nelabai išmanau apie dabar taip madingų drabužių dizainerių (anksčiau vadintų tiesiog siuvėjais) darbą, bet Izolinos Frankiv parodai pateikta moteriškų marškinių kolekcija man atrodo pasiūta preciziškai kruopščiai, joje santūriai ir skoningai panaudoti tautinių drabužių puošybos elementai, tiesa daugiau slaviški, bet esmės tai nekeičia - p. Izolina savo unikalia gyvenimiška ir kūrybine patirtimi, manau, gražiai papildo ukmergiškių tautodailininkų būrio įvairovę.

Atskirai reiktų stabtelėti prie šalia viena kitos eksponuotų tekstilininkių Reginos Žvirblienės ir Kristinos Zinkevičienės darbų. Pirmosios tekstilė apskritai pakankamai savarankiška ir originali, tačiau bent jau formaliai, daugiau technikos ir kūrinių konstravimo prasme, ji vis dar remiasi senąja liaudies tekstile: „skiautininkyste“, siuvinėtų sieninių kilimėlių motyvais. Tam tikrą duoklę tradicijai dailininkė atiduoda ir per savo siūtų ir siuvinėtų paveikslų tematiką. Štai ir šį kartą parodai ji pateikė paveikslų ciklą, per idiliškus senojo kaimo vaizdus įprasminantį metų kaitą. K. Zinkevičienės kūriniuose, kuriuos drįsčiau pavadinti batikos grafika, liaudiška dailė, manau, tėra tik aidas, pasireiškiantis per pačią dailininkės piešinių stilistiką, kuri kažkuo primena jau praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmetyje populiarų, lietuvių dailininkų propaguotą, žaismingą, bet paviršutinišką dekoratyvų liaudiškumą. Todėl K. Zinkevičienę „bevelyčiau“ pavadinti ne tautodailės, o tiesiog lietuviškos dailės tradicijų tęsėja. Žinia, jei dailininkės pomėgį grafiškam piešiniui sujungus su senųjų liaudiškų medžio raižinių atspaudų studijomis, jų interpretacijomis, gal tada ir pati dailininkės kūryba taptų „gilesnė“, mažiau suvenyrinė. Na, bet čia jau tik mano trigrašis...

Visai nieko nežinau apie Ingos Usonienės kūrybinės brandos aplinką, bet jos drožiniuose man irgi sunkoka įžvelgti liaudiškos skulptūros tradicijų tąsą. Parodoje eksponuotas jos bareljefas „Audra“ man vėlgi primena aptariant K. Zinkevičienės kūrybą jau paminėto laikotarpio dailės stilistiką, todėl kalbant apie šios meistrės (nebijau taip įvardinti – I. Usonienė drožybos įrankius valdo puikiai) kūrinius, juos labiau būtų galima įvardinti kaip dabartyje besiformuojančios, naujos globalios kultūrinės aplinkos įtakojamos, šiandienos tautodailės atspindį.

Manyčiau, kad panašius vertinimus galima būtų išsakyti kalbant ir apie Birutės Stremeckienės, Ingos Kaselienės bei Sonatos Ordės kūrinius. Pirmosios dvi yra veltinio „velėjos“, taigi lyg ir tęsiančios šį pakankamai archaišką amatą. Bet problema tame, kad šis amatas buvo per daug sunkus ir imlus laikui bei medžiagoms, kad kas nors dar leistų sau vietoje proziško milo gabalo sermėgai, šilto apavo ar paminkštinimo arklio pakinktams daryti dar kokius nors ne utilitarinius, buitį tepapuošiančius dalykus. Laikas irgi negailestingas šios rūšies gaminiams. Kitą vertus, šiuolaikinė pramonė siūlo ir visai kitokią pačios kūrybos priemonės - vilnos, spalvų gamą, smarkiai nutolusią nuo senoviškos tradicinės baltai-pilkai-juodos. Todėl vilnos vėlimą, kaip kūrybos sritį, pasirinkusiems žmonėms iš tikro gana keblu galvoti apie kokį nors tradicijų puoselėjimą - viskas yra per daug pakitę. Tad natūralu, kad ir šioje parodoje eksponuojami veltiniai iš esmės yra orientuoti į nūdienos stilistiką: abstraktų piešinį, laisvas formas, šiuolaikinės mados reikmes... Kaip tam tikras to pavyzdys galėtų būti I. Kaselienės „vilnonė puodynė“ – formos skolinys iš visiškai priešingas funkcines ir „dalykines“ savybes turinčio daikto. O juk įvairios meninės „citatos“, skoliniai, plačiai naudojami būtent šiuolaikinės postmoderno dailės kalboje. S. Ordė „save bando“ įvairiose dailės srityse. Man asmeniškai labai žavios jos „bižuterinės kompozicijos“, bet dailininkei, matyt, labai „prie širdies“ ir mezgimas-nėrimas. Jos mezginiai niekada nebuvo tik praktiški, buityje naudojami daiktai, o visada atrodė šiek tiek „pasislinkę“ grynai parodinių, vizualinę erdvę formuojančių dirbinių link. Ne išimtis ir šioje parodoje pateikta dailininkės megzta-nerta-siūta kompozicija, kurią vis tik lengviau įvardinti sieniniu dekoratyviniu pano, nei kokia nors pečius galinčia papuošti skraiste.

Na, atrodo, kad jau laikas, dar kartą apžiūrėjus jau minėtą „Protėvį“, žengti į kitą Ukmergės kultūros centro galerijos salę. Čia jau kiek kitoks vaizdas – sienas „užvaldę“ paveikslai, salės erdvę – skulptūros. Bet, tegul jų autoriai neįsižeidžia, pradėsiu ne nuo jų. Nežinau kaip kitų, bet mano akys pradžioje kažkodėl užkliuvo už mažų, vizualiai lieknai-trapių R. Adomavičiūtės pintų „dalykėlių“. Net nežinau kaip juos pavadinti. Tebūnie – vytelių nėriniai - tikslus įvardijimas ne taip ir svarbu, nes šiuose kūriniuose į vieną visumą susipynė ir verbų struktūra, ir karpinių simetrija, ir kaltinių kryžių-saulučių motyvai, ir dar kažkas, sunkiai įvardijamas. Sakau, gal tas „kažkas“ yra tiesiog tautos estetikos harmonija, vis dar glūdinti kažkuriose mūsų kūnų kertelėse ir švelniai paglostanti širdį, kai šios, dailininko spinduliuojamos, o žiūrovo p ajaustos substancijos susilieja į vienį.

Šalia (atsitiktinumas?) rymojantis Konstantin Maslov „Rūpintojėlis“, nori nenori verčia tęsti kalbą apie šiuos, sunkiai apčiuopiamus, gal net anapusinius, dalykus. „Reikmė“ atsiranda pradėjus lyginti šią K. Maslov skulptūrėlę ir jo drožtą „Žveją“. Keista, bet nežinant lengvai galima būtų suklysti, priskirti šiuos darbus skirtingiems autoriams. „Žvejas“ man daugiau primena sovietinių laikų dailės kombinatuose masiškai gamintus įvairius suvenyrinius drožinius: techniškai neblogai padarytus, bet paviršutiniškos tematikos, gilesnio dvasinio turinio stokojančius darinius. „Rūpintojėlis“, gal talkinant laiko ir tradicijų suformuotiems skulptūriniams kanonams, o gal ir kitokiems subtiliems dalykams, atvirkščiai, po išoriniu formų įprastumu, smulkiausiose, dailininko „apglostytose“ Išganytojo rankų, drabužių klosčių, veido detalėse „saugo“ tą paprastą ir didingą formulę - „Ecce Homo“... Prie to paties vis tik drįstu pastebėti, kad parodos kūrinių tematika verčia kalbėti apie dievdirbystės tradicijos nykimą. Juk šalia jau paminėtų „Rūpintojėlio“ ir „Kristaus“, su religine tematika susiję tik Andriaus Zinkevičiaus skulptūra „Šv. Florijonas“ ir Valentino Butkaus „Šv. Pranciškus“ (tiesa, yra dar ir Laimos Dzigaitės floristiniai paveikslai, bet tai jau šiek tiek atskiras pasaulis). Kiek ši tendencija tvari ir ilgalaikė – pasakyti sunku, ypač turint galvoje, kad Rimantas Zinkevičius šiais metais tituluotas geriausiu Lietuvos dievdirbiu, bet jai įsitvirtinus, manau, dingtų vienas iš „ramsčių“ palaikančių tautodailininkų kūrinių vidinį turinį ir jo gyvybingumą.

Apžvelgiant parodoje eksponuotą tapybą, negalima nepasidžiaugti Valerijos Meliukštienės debiutu. Jos paveikslai – savotiška gaivi versmė, „ištryškusi“ iš vidinio žmogaus poreikio kurti, įsiklausant tik į savo grožio supratimą, dermes ir harmoniją. Rašau „gaivi versmė“, nes šis žavus „naivizmas“ praktiškai jau buvo išnykęs iš ukmergiškių tautodailininkų-tapytojų „repertuaro“. Net ir S. Nečiūnas savo „Ežere“ jau demonstruoja pernelyg gerą (skamba keistai, bet...) tapybos technikos įvaldymą, tam tikro „prigimtinio“ paveikslo dekoro atsisakymą, kas leidžia jį įvardinti tiesiog realistinę dailę propaguojančiu dailininku. Lygiai tą patį galima būtų teigti ir apie Vytauto Mackevičiaus paveikslus, su ta pataisa, kad šiek tiek paryškinta jo darbų spalvinė gama, kartais ne visiškai tikslus piešinys leidžia kalbėti apie tam tikrą savamoksliškumo gaivalo vidinę energiją, slypinčia kūrinių autoriaus dvasioje. O Vytautas Pavydis visiškai atvirai (tapymo technika ir stilius, lakas, rėmų blizgesys...) deklaruoja savo siekiamybę lygiuotis į klasikinę, akademistinę tapybą ir, tarkim, jo „Polaidis“ – tiesiog puikiai ir profesionaliai klasikiniu stiliumi tapytas paveikslas. O daugiau...

Apie L. Dzigaitę jau užsiminiau. Sunku dailininkę patalpinti į kokią nors „lentynėlę“, bet pagal jos sugebėjimą transformuoti paveikslų erdves ir „sužmoginti“ augalų detales, įvardinčiau ją netgi siurrealiste, sugebančią gražiai ir organiškai sujungti į vienovę paveikslų tematikos ir jų išraiškos turinio gilumą. Manau, kad jos dalyvavimas tautodailininkų parodose, būtent toks savęs suvokimas, yra daugiau tradicija, nes dailininkės kūryboje sunkoka rasti tiek „vietinių tradicijų“ įtakų, tiek ir „savamoksliškumo“. Žinoma, jokių revizijų aš čia nesiūlau...

Įdomus yra Rimvydo Matijaškos debiutas. Bet „įdomus“ – vienintelis, mano galva, galimas jo medžio pjaustinių įvertinimas. Techniškas jų atlikimas dar „prašosi“ daugiau precizikos ir kruopštumo, ažūro linijos – grakštumo ir išjaustos plastikos, o stilistika – mažiau padrikumo ir eklektikos. Gal vertėtų atsiremti į viename iš jo pjaustinių panaudotos svastikos plastinę išraišką, nors, tikiu, autorius pats geriau žino ką ir kaip jam daryti.

Būtina geru žodžiu paminėti Vytautą Svalboną. Ir ne tik už jo nuosekliai išsiugdytą „verbininkystę“, bet ir už drąsą – jau keletą metų poną Vytautą prieš Verbų sekmadienį ar kitomis progomis galime sutikti Kęstučio aikštėje, prekiaujantį verbomis ir žolynų kompozicijomis. Manyčiau, kad toks verbų mikroturgelio atsiradimas – puikus etnokultūros tradicijų atspindys mūsų mieste, godotinas ir palaikytinas. Ir visai nesvarbu, kad verbos, kurias riša V. Svalbonas ar kiti tą darantys ukmergiškiai, dažnai įvardijamos „Vilniaus verbomis“. Man rodos, kad tai bendros lietuviškos etnokultūros reiškinys – lenkiškos verbos yra daromos iš ryškiaspalvio popieriaus ar audinio padarytų gėlių, tad džiovintų žolynų (ypač nedažytų!) verbos yra visiškai kitos tautinės savivokos ir spalvinės harmonijos pavyzdžiai. Palinkėčiau ir V. Svalbonui pabandyti atsisakyti žolių dažymo - dirbtinis dalykas yra dirbtinis...

Natūralu, kad R. Zinkevičiaus kūrybos aptarimą pasilikau pabaigai. Ir visai ne todėl, kad jis yra formalaus Ukmergės tautodailininkų sambūrio vedlys – jo medinės stelos (bandau vartoti tokį pavadinimą), skirtos M. K. Čiurlioniui, K. Donelaičiui, M. Mažvydui ir L. Šepkai, manyčiau, yra ryškiausios parodos dominantės. Galingos, monumentalios, meistriškos... Epitetų joms tikrai nesunku parinkti, nejučiomis kyla asociacijos net ir su žymiąja Tautos Poeto trilogija, tačiau... man vis tik mielesnis šalia „parimęs“ Rimanto Vytautas Didysis. Jis lyg ir jaukesnis, daugiau „zinkevičiškas“ – ta pati žavi formų „raizgalynė“ ir iškilmingumas, judesys ir ramybė... Tačiau, kadangi čia mane labiausiai domina tradicijų ir dabarties santykis, manyčiau, kad „Vytautas“ yra ir daugiau „savarankiškas“, jo originali stilistika susiformavusi palaipsniui, daugiau įtakojant, galbūt, bažnytinei dailei (įžvelgiu liaudiškojo bažnytinio baroko atspindžius), dievdirbių paveldui. „Stelos“, nors ir išsaugojusios tam tikrą „centrinį-smailėjantį“, tarkim, koplytstulpių komponavimą, „saulučių“ motyvus (K. Donelaičio kompozicijos viršus), „paaiškinamuosius“ užrašus, per A. Kučo kūrybą atėjusius iš liaudies grafikos, vis tik „sudėliotos“ iš daugelio atvirų ir paslėptų citatų, jų „lyrinių herojų“ kūrinių motyvų, kas jas, nori nenori, priartina prie dabartinės meninės kultūros, šiuolaikinės dailės kalbos. Kitą vertus, manau, šie R. Zinkevičiaus kūriniai yra akivaizdus naujo tautodailės identiteto paieškų pavyzdys, bandymas, į vienumą jungiant paveldą ir dabarties kultūrines išraiškas, formuoti šiųdienės tautodailės tradiciją, kas reikalauja tikrai nemenkų pastangų, drąsaus klaidžiojimo kūrybos keliuose ir klystkeliuose.

Žinia, tik laikas objektyviausiai įvertins Rimanto ir kitų novatorių paieškų rezultatyvumą, bet, manyčiau, bent jau kūrybinės tematikos „atšviežinimui“ jos tikrai pasitarnaus. O tai taip pat kūrybinių „inovacijų“ ir nemenkų pastangų besiprašanti problema - peržvelgus bent jau drožėjų šiai parodai pateiktos "produkcijos“ motyvus, akivaizdžiai matosi tam tikras konservatyvumas ar net dirbtinumas – vyrauja įvairios gyvenimo ir buities detalės, deja, jau retokai sutinkamos dabartyje apskritai ir kaimo gyvenime konkrečiai. Nemanau, kad vietoje arklio traukiamo vežimo reikėtų drožti traktorių, gink, Dieve, tačiau „praėjusių laikų“ motyvų eksploatavimas nejučiomis „įpučia“ dabarties tautodailei tam tikros muziejinės dvasios, arba, prisiminus pasaką, apipurškia ją mirties vandeniu. Todėl, manau, kad vis tik būtina įvairiais keliais, santalkoje bandyti „brautis“ prie tautos etninės harmonijos grynuolio, gal būt pasitelkus laiko jau išbandytas temas ir motyvus, valyti ją nuo įvairiausių apnašų ir šiuolaikinio gyvenimo triukšmo sukeltų dulkių ir purvų. O tai - ne tik tautodailės išlikimo klausimas. Toks ir galėtų būti tas mano užbaigiamasis žodis šiam ilgam pasivaikščiojimui po pavasarinę ukmergiškių tautodailininkų parodą...

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.