Ukmergės kultūros puslapiai

Kaip vienas iš tylesnių, ne į pramogą, o į tylią apžvalgą orientuotas Miesto šventės renginys, gegužės 25 dieną Ukmergės kultūros centro galerijoje buvo atidaryta kasmetinė, tradicinė Ukmergės krašto dailininkų ir fotografų darbų paroda. Parodoje savo darbus eksponavo devyni mūsų krašto dailininkai, dvylika fotografų ir viena tekstilininkė. Čia privalu pastebėti, kad šie skaičiai nėra kuklių Ukmergės krašte dailės ir fotografijos srityse besidarbuojančių kūrėjų gretų ir pajėgumų kiekybinė išraiška, greičiau atvirkščiai – nors nemažai kūrėjų dėl pačių įvairiausių priežasčių neatsiliepė į parodos organizatoriaus E. Darulio kvietimą, vis tik abi galerijos salės sienos nebuvo apytuštės, parodai tikrai netrūko žanrinės ir kūrybinės darbų įvairovės.

Pirmojoje parodų salėje (ši numeracija savaip atvirkščia – po rekonstrukcijos atsiradęs įėjimas į galeriją tiesiai iš lauko suponuoja požiūrį, jog pirmoji salė yra ta, kuri arčiausiai pagrindinio įėjimo, tad parodinė erdvė į kurią patenkama pro šalia įėjimo į Kultūros centro didžiąją salę esančias duris jau prarado pirmosios salės „titulą“) į mus žvelgia fotografų darbai, o antrojoje spalvingai suskambo dailininkų tapyba. Deja, jei sugrįžti į pirmosios šio teksto pastraipos pabaigos tematiką, šiek tiek keistokai išrodė tuštokos vidinės parodų salių erdvės – jas tradiciškai „užvaldančių“ skulptorių darbų šįkart išvysti neteko. Belieka graudžiai p ajuokauti, kad kuo mūsų pasvietyje daugiau profesionalių skulptorių, tuo mažiau galimybių išvysti jų darbų. O lyg ir atvirkščiai turėtų būti...

Pradžioje žvilgtelėsiu į „stipriau akis traukiančią“ tapybos ekspoziciją. Joje - peizažai, natiurmortai, koliažai, ekspresionistiniai, kubistiniai ieškojimai... Dauguma darbų „skamba“ ekspresyvia, savo intensyviu koloritu labai paveikia tapybinių kompozicijų visuma.

Ryškios ekspresyvios spalvos, šiek tiek sujauktos formos dominuoja Daivos Gerulskienės ir Ievos Skauronės tapyboje. D. Gerulskienės drobėse intensyvūs, dramatiški spalvų virpesiai alsuoja gyvybe ir energija, drąsūs pastoziniai dažų potėpiai, leidžiantys „išspausti“ maksimalų spalvų grynumą ir ryškumą, liudija besikaupiančią dailininkės brandą. I. Skauronės spalviniai deriniai gan kontrastingi, linijų griežtumas sušvelnintas lengvais potėpiais. Į paveikslus atkeliavę tradiciniai gamtos motyvai komponuojami laisvai, pirmenybę teikiant dailininkės požiūrio energetikai, paveikslo kompozicijos vidinei logikai, viską padengiant „skauronišku“ švelniai skaidriu mėlynai-violetinio kolorito vualiu.

Formų ir spalvų kontrastai, mažų ir smulkių detalių deriniai, charakteringa natūros transformacija neatsiejami nuo Juliaus Zarecko kūrybos. Autorius itin kruopščiai ir preciziškai ištapo, išglosto kiekvieną smulkią detalę – dėmelę, priverčia jas kartu „judėti“ ir mirguliuoti, taip atgaivinant „paviršutinišką“ ir spalviškai „negilų“ akrilo dažą. Paveikslų koloritas ryškus, bet kartu ir santūrus, tapymo maniera – dekoratyvi ir preciziška formų ir daiktų studija. Ypatingas dėmesys skiriamas linijai, šviesai, formai, jų žaismei.

Labai ekspresyvus ir emocionaliai sukrečiantis Egidijaus Darulio paveikslas „Dailininko šešėlis“. Nekonkretus piešinys, intensyvus, „paplūdęs“ koloritas, dažų „krešuliai“ ir mažos laisvai šokinėjančios jų dėmės intuityviai kelia įtampą, leidžia žvelgti į paveikslo „pasakojimą“ kaip į kažkokių įvykių pasekmių išraišką. Kontrastingai, ekspresyviai ir gana „didmeistriškai“ paveikslo plokštumoje „žaidžiama“ šešėliais, šviesa ir spalva.

Kaip visada išjausti ir išieškoti Laimutės Dzigaitės žolynų deriniai. Švelnūs, tarsi vėjyje plazdantys siluetai alsuoja gilia jausmine pagava. Trapios, smulkios ir kruopščiai išdėliotos žolynų formos, formuoja gilią emocinę prasmę, taip neišvengiamai priversdamos susimąstyti... L. Dzigaitės darbai, o gal tiksliau visa jos kūryba, yra skirti tikriems dailės „gurmanams“, nes jų turinys slypi ne tiek kūrinių paviršiuje, išorėje, o paveikslų sukuriamoje erdvėje, „kažkur anapus“, tarp „eilučių“. Tad jų švelnus grožis atsiskleidžia tik turintiems išlavintas ar „įgytas“ jusles, o gamtos dovanoti paprastai tobuli „žolynai“ yra tarsi palaikanti ir vedžiojanti „ranka“ mažiau prie dailės kalbos pratusiems...

Kiek nostalgiški, prabylantys XX a. antrosios pusės Rytų Europos dailės kalba, tačiau kupini vidinio švytėjimo, „aukštos prabos“ meistro ranka tapyti, žvilgsniu glostyti Anatolijaus Stiško darbai. Šiltų spalvų peizažai kuria jaukią aplinką, smulkios tapybiškos detalės fiksuoja perspektyvos gilumą. Vaizduojama lengvai atpažįstama, tačiau juntamai poetizuota, skaidriu romantikos šydu pridengta tikrovė. Dailininko dėmesys sutelkiamas, ne tiek į tapybos detales, kiek į už jų ir tarp jų besiskleidžiančią vidinę vaizdo esmę.

Gražiai į „spalvotą“ tapybos darbų gretą „įsiansambliavo“ Jurgos Jackevičiūtės – Sally ansambliažai, o gal, tiksliau, vienas iš jų. Autorė pademonstravo savo gebėjimą gražiai suvaldyti ir gerokai didesnę plokštumos erdvę nei tai jai buvo įprasta iki tol. Ansambliažo kompozicija ir koloritas gražiai „sustyguoti“, kūrinys ekspresyvus, paveikus. Deja, greta kabėjusiai sagų „dėlionei“ kažko pritrūko – ji gana mėgėjiška, neišraiškinga, be gyvybės...

Pirmojoje galerijos salėje eksponuojamos fotografijos, priešingai nei jau aptarti tapybos darbai, daugiausiai nespalvotos, arba blankių, prislopintų atspalvių. Gal būt tai fotografų reakciją į masinę ryškiaspalvę skaitmeninę fotografiją? Daugelis jų fotografuotos tradiciniu būdu, kuriant šviesos ir šešėlių žaismą, derinant stambius ir bendrus planus, portretuose fiksuojant veido išraiškas, „gaudant“ portretuojamojo vidinį „aš“, atsisakant antraplanių detalių, todėl ir ryškios „sintetinės“ spalvos, tikriausiai, nėra būtinos. Andrius Vyšniauskas, apskritai, bando grįžti į „rankų darbo“ fotografijų laikus, vaizdus fiksuodamas juostelėje, nuotraukas gamindamas ryškalų ir fiksažo vonelėse... O gal šis nuotraukų panašumas – užsibrėžtas ir godojamas „lygmuo“?

Nemažą dalį fotografų ekspozicijoje užimančios portretinio žanro fotografijos yra tarsi gyvenimiškos, nesupozuotos istorijos, daugiausiai „pasakojamos“ fiksuojant pagyvenusių žmonių veido išraiškas. Stanislovas Budraitis, „gaudydamas“ ir stabdydamas įsimintinas ir reikšmingas akimirkas, žvelgia per fotoobjektyvą truputį plačiau, bandydamas „portretuoti“ visą žmogaus kūną, sistemingai perteikti jo veiklos, darbo procesą.

Albinas Kuliešis savo struktūra reportažines – dokumentines fotografijas kuria pasirinkdamas tam tikrą rakursą, perspektyvinę kompoziciją. Sėkmingai parinkus žiūrėjimo kampą, išgryninus reikalingą fragmentą, jo fiksuojami daiktai-objektai tampa simboliais, atspindinčiais lyg ir virš kasdienybės pakilusias pasirinktas temas. Kai kurias abejones kelia fotografijoms parinktų pavadinimų tiesmuka didaktika, kartais juntamai žalojanti jautrią ir trapią meninės fotografijos aurą.

Įdomūs Rimo Grabausko fotografuojami objektai. „Tirštos“ ir grėsmingai tylios prietemos pripildyti peizažai, lyg iš pasakų nužengę herojai, leidžia kalbėti apie siurrealizmo, o gal tiesiog „fentezy“ arba maginės fantastikos įtakas mūsų gana arti žemės (gerąja prasme) esančiai meninei pasaulėjautai. Žmogiškų ir antgamtinių jėgų samplaika, mistika, su tam tikrais ritualais bei mitais ir legendomis siejami simboliai... Tai iš tikro didžiuliai „plėšiniai“, nenusakomo platumo kūrybos laukas, o jei dar gilintis ne į iš svetur atkeliavusius skolinius, o į baltiškasias paradigmas...Na, bet čia jau daugiau minties improvizacija žvalgantis į R. Grabausko fotodarbus.

Jurgos Jackevičiūtės – Sally fotografijos - tarsi kitoks matymas, kitoks požiūris į fotografiją, atsargus žvilgsnis iš apačios į viršų, ramus minimalizmas... Autorė bando žvelgti į fotografavimą, kaip į tam tikrą tarpinę būseną, daugiau reikalingą vėlesnėms kompozicinėms-struktūrinėms paieškoms. Šio kūrybinio proceso pabaigoje jos fotografijos tampa savotiškais koliažais, atrodančiais labai netradiciškai ir originaliai, saugančiais savyje tikrai stiprų estetinį ir meninį krūvį.

Gal būt J. Jackevičiūtei talkina ir tai, kad ji nepabijojo išsivaduoti iš tam tikrų formalių rėmų – jos darbų formatai nedideli, pritaikyti bendrai jos nuotraukų erdvinei kompozicijai, tad pradžiai bent jau tuo patraukia dėmesį bendrame beveik vienodo formato ir vienodai įrėmintų kolegų kūrinių fone. Šis vienodumas, standartas - iš tikro nemenka ukmergiškių fotografų kūrybinių paieškų bėda. Galima kalbėti, kad tai apsprendžia Ukmergėje egzistuojančios techninės galimybės, lėšų stoka, ar pan., bet tai, matyt, tik pretekstas kūrybinių polėkių skurdumui pridengti ar pateisinti. Jurga-Sally parodė, kad galima daryti ir kitaip, gal kartais tai taps pretekstu paversti ukmergiškių fotografų ekspoziciją ryškiu formų ir temų kaleidoskopu.

Ši ukmergiškių menininkų paroda, kaip apskritai ir visos būrin menininkus suburiančios ekspozicijos, labiausiai akcentuotina tuo, jog leidžia, nors truputį atidžiau pažvelgus, pamatyti kokie mes visi esame skirtingi, kokia įvairi ir nekasdieniška gali būti įprastinė dienų tėkmė. Kitą vertus, paroda – dar ir galimybė jos autoriams atsietai nuo savo kūrybinės virtuvės, o juolab, atitolus nuo kasdienės buities, peržvelgti savo kūrybinių pastangų rezultatus, įsitikinti, kiek sėkmingai pavyko apsiginti nuo visą nugulančių provincialios ramybės dulkių.

Autorės ir A. Vyšniausko reprodukcijos ir nuotraukos.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.