Ukmergės kultūros puslapiai

Būna, kad Ukmergės menininkai savo gerbėjams pateikia naują knygą, parodą, spektaklį ar video filmą. Kadangi tokie faktai nėra labai dažni, todėl jie yra tikrai nusipelnantys dėmesio. Vienas tokių – 2010 metais sukurtas ir šiemet žiūrovams ne kartą pristatytas Kęstučio Česnaičio vadybinis filmas „Balta pelėda“. K. Česnaitis yra šio filmo scenarijaus autorius ir režisierius. Filmo operatorius - Dainius Vytas, o filme trumpiau ar ilgiau pasirodo 17 įvairius filmo personažus vaidinančių aktorių-mėgėjų.

Viename interviu, kalbėdamas apie filmą „Balta pelėda“, K. Česnaitis sakė, kad išlaikant ribą tarp fantazijos ir realybės filme norėta atskleisti jauno žmogaus ieškojimų, savęs įprasminimo kelią, parodyti, kaip įsimylėjęs žmogus nesugeba elgtis nustatytose ribose, kada jam tampa nesvarbu ką mylėti – ar karalių, ar elgetą ir jis pasipriešina sistemai. Filme, pasak režisieriaus, paliestas dailininko, menininko kūrybos kelias.

Šiuo „kūrybos kelio“ motyvu ir pradedamas filmas: iš paukščio skrydžio filmuotų vaizdų (operatoriaus Kęstučio Zabielos darbas), sukuriančių ramaus, tvarkingo miestelio įspūdį, fone pas savo dukterį (vaidina Sonata Ordė) į darbą užeina miestelio Režisierius (Juozas Šmigelskas), norėdamas pasikalbėti, t.y. pasiskolinti pinigų... Nuo pat filmo pradžios iki pat jo pabaigos Režisieriaus portretas išlieka gana vienodas – tai atseit laisvas menininkas, kuriantis šokius ir plastinius etiudus pas verslininką Geisą kavinėje, ir gal dėl to nuolat pritrūkstantis pinigų pragyvenimui. Tiesa, čia tik spėjimas, nes Režisieriaus pasirodymų ekrane ne tiek jau daug, kartais jis teatlieka kurjerio ar šiaip pagalbinio personažo pareigas, tad jo „menininko kelias“ daugiausiai „bėga“ kažkur už kadro. Ten kur Režisierius vaizduojamas lyg ir kuriantis, atrodo, kad jis taip ir neatranda savęs, nes monotoniškai ir be išraiškos aktoriaus kartojami filmo scenarijaus jam skirti žodžiai ir mieguisti „kūrybos“ judesiai apie ką nors kitą byloti vargu ar gali.

Bet Režisieriaus linija filme pagrindinio vaidmens nevaidina. Kaip, bent iš pirmo žvilgsnio, to „nevaidina“ ir kitos siužetinės linijos. Pats filmas, ypač jo pradžia, sudėliotas tarsi iš atskirų mozaikos gabalėlių, kažkiek paliečiančių miestelio žmonių grupelės gyvenimus, jų persipynusią ir komplikuotą kasdienybę. Gaila, kad tų „gabalėlių“ filme tiek daug, kad kartais nesimato pačios „mozaikos“. Atrodo, kad filmo režisieriui darosi neramu, jei po keliolikos sekundžių nepasikeičia filmo epizodas. O juk, bent pradžioje, norėtųsi susipažinti su filmo personažais. Pavyzdžiui, kas yra tie, viename iš pirmųjų filmo epizodų pristatomi „blogiukai“? Narkomafija? Meno kūrinių kontrabandininkai? Vagys? Rytų religijos išpažinėjai? Kolekcionieriai?.. O be jų filme juk dar yra ir kavinės savininkas, ir jo žmona, ir miestelio pastorius su katalikų kunigo apranga bei jo žmona, ir dailininkas, ir kita dailininkė - galerijos savininkė ir vaiduoklis (taip!!!), ir…, ir įsimylėję jaunuoliai.

Šie jauni veikėjai, kuriuos suvaidino Raminta Naujanytė ir Jevgenij Voronov (personažas „Žalias“, beje, atrodo, irgi dailininkas!) ir įkvepia filmui daugiausiai „gyvybės“ bei dinamikos. Gana įtikinamai suvaidintos jų vaikiškos šėlionės, tyros jaunuoliškos meilės atspindžiai suteikia filmui natūralumo ir realumo, praskaidrina slogią filmo nuotaiką bei truputį sumažina aiškiai filme matomo pretenzingumo ir dirbtinumo procentą. Gana gražiai R. Naujanytė kuria Skaistės personažą, paprastai graži ir filme skambanti jos atliekama daina „Balta pelėda“ (Sigito Gedos eilės, muzika - Anatolijaus Šenderovo), leidžianti žiūrovui žvelgti į ekrane matomus vaizdus atsiečiau ir atlaidžiau.

Pažvelgus atidžiau, t.y. peržiūrėjus filmą kokius 4-5 kartus, vis tik išryškėja, kad pagrindine filmo siužeto linija turėtų būti dailininko Roberto (Rolandas Draseika) ir pastoriaus žmonos Emos ( Kristina Gendrėnienė) meilė vienas kitam. Būtent dėl to dailininkas yra terorizuojamas „blogiukų“, kuriems lyg ir vadovauja, lyg ir juos „šefuoja“ pastorius: vagiami jo kūriniai, „sukamos“ intrigos bandant apkaltinant ji autorystės pasisavinimu, jis yra net sumušamas. Tačiau ši, atrodytų paprasta, filmo linija yra gausiai apraizgyta papildomais filmo epizodais: Kapitono (Sergej Kornejev) meditacijomis ir šokiais, Režisieriaus ir jo šokėjos vyno gurkšnojimu, keistu stovėjimu susikibus už rankų galerijoje (spiritizmo seansas???), Žalio pavyduliavimo ir kitais. Todėl ir dailininko meilė bei aistra kūrybai, grožiui, amžinam moteriškumui filme gana sunkiai įžvelgiamos ir daugiau atspindi tik jo išsakomuose žodžiuose, lyg ir credo „...aš visą gyvenimą ieškojau grožio...“. Reiktų pastebėti, kad filmo „sveikatai“ tikrai būtų išėję į naudą, jei ši idėja būtų pateikta ne žodžiais, o vaizdais, kurie šiaip jau ir yra pagrindinės filmų išraiškos priemonės.

Be buitinių, kriminalinių, lyrinių-melodraminių, filme yra ir dramatiškų motyvų - pastoriaus žmonos dilema - ką pasirinkti: ar likti ištikimai visam gyvenimui duotai priesaikai, ištartai prie altoriaus, ar pasiduoti savo širdies balsui ir būti su mylimu žmogumi. Filme Emos širdies balsas nugali protą. Gerai, kad scenaristo ir režisieriaus pastangomis ši filmo siužetinė linija pakankamai aiški, tad ir K. Gendrėnienė savo vaidinamą personažą sukūrė tikrai įtikinamą ir mėgėjiškumo jos vaidyboje buvo turbūt mažiausiai. Deja, jos partneris R. Draseika iki galo savo personažo charakterio spalvų neatskleidžia. Žiūrint filmą, susidaro įspūdis, kad aktorius suvaržytas, tarsi įspraustas į kažkieno tai iš anksto sudarytus rėmus.

O štai Aurius Dačkus, filme vaidindamas verslininką Geisą, jaučiasi gana drąsiai. Tiesa, jo vaidmuo trumpas ir neaiškus - net neįpusėjus filmui šis personažas gyvenimą baigia savižudybe. O gal tai visai ne savižudybė, o tik užuominomis pateikto jo „nešvaraus verslo“ bei bičiulių apgaudinėjimo rezultatas? Atsakymo, deja, nėra, nes, filme pasirodžiusi mirusio Geiso dvasia taip nieko ir nepasako nei jo našlei, nei kitiems. Kažkada A. Čechovas rašė, jog jei scenoje kabo šautuvas, jis turi iššauti, priešingu atveju jo scenoje nereikia... Na, matyt, tai buvo „senai ir netiesa“. O gal tai turėjo iliustruoti filmo režisieriaus paminėtą „ribos tarp fantazijos ir realybės išlaikymą“.

Tikrai gerai filme vaidina Arvydas Leknickas (Pastorius). Visuose, tegul ir trumpuose epizoduose, jo vaidyba tiksli, deranti su jo kūno „faktūra“, o jo scena su Ema – tikra filmo puošmena. „Baltoje pelėdoje“ jis įvairiais būdais bando užgesinti „nepadorią ir neleistiną“ meilę tarp dailininko ir savo žmonos, pasitelkdamas ir ne visai „Dievo tarnui“ tinkamus veiksmus, tačiau filmo finale jis vis tik lieka vienas, paliktas žmonos, kuri pasirenka Roberto meilę ir miestelio žmonių santykių sistemoje tampa panaši į „baltą pelėdą“...

Belieka konstatuoti, jog dvidešimt aštuonių minučių trukmės filmui aukščiau išvardintų (ir neišvardintų) siužetinių linijų tikrai, ko gero, „per akis“. Jei turėti galvoje, kad visos jos suskaidytos į keliolikos sekundžių trukmės gabaliukus ir išbarstytos po visą filmą, jų iššifravimui tenka ne vieną kartą „prasukti“ filmo DVD įrašą. Todėl kartais atrodo, kad K. Česnaičio filmas atlieka „muilo operų“ reklamos vaidmenį – po „Baltos pelėdos“ galvosūkių šis vizualinis „bulvarinis skaitalas“ išrodo kaip aiškumo ir tikslumo viršūnė.

Filmo operatoriaus darbas, sakyčiau, tikrai profesionalus. Dainius Vytas nepagaili kiekvienos scenos nufilmuoti naudojant įvairius rakursus ir planus, todėl vizualiai filmo epizodai atrodo įdomūs ir įtaigūs. Jei filmo scenarijaus autorius ir režisierius Kęstutis Česnaitis vedžioja žiūrovą painiais laiko, žmogiškųjų santykių, egzistencijos ir savęs ieškojimo labirintais, tai operatorius visa tai kompensuoja „kalbėdamas“ santūria, bet tikslia ir išraiškinga kino vaizdų kalba.

Filmo muzikinis apipavidalinimas – Egidijaus ir Evaldo Darulių. Muzika-garsai sudaro švelnų ir gražų garsinį foną, nuteikiantį žiūrovą filmo vaizdinių „naudojimui“. Gaila, kad kai kur šis tęstinis muzikinis takelis per staigiai nutrunka keičiantis filmo epizodams. Dar vienas filmo elementas - specialiai filmui Sergejaus Kornejevo ir Jolantos Gražulevičienės sukurtas šokis, montuojant filmą buvo smarkiai „apkarpytas“ ir iš jo liko tik trumputis fragmentas...

Manyčiau, kad režisierius K. Česnaitis savo filme užduoda daug klausimų žiūrovui. Ir, galbūt, filmo veikėjo dailininko lūpomis bando atsakyti tik į vieną „...mylėk tiktai grožį ir nemeluok nei sau, nei kitiems...“.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.