Liepos 2 - rugpjūčio 2 d. abiejuose Ukmergės kultūros centro parodų salėse buvo eksponuojama ukmergiškio skulptoriaus Mykolo Striogos kūrinių paroda „Medžio kalba“. Paroda surengta minint garbų menininko jubiliejų, kurio kiekybinė išraiška simboliškai atsispindėjo 80-yje parodoje eksponuojamų skulptūrų. Taip gražiai supuolė, kad štai jau keletą metų, stojus vidurvasariui, Kultūros centro galerija tampa brolių menininkų Striogų kūrinių laikinais namais - pernai čia buvo įsikūręs įstabus Leono Striogos ,,miškas“ - ekspozicija-instaliacija, kurioje gana minimalistines (žinoma, dydžiu ir forma, o ne turiniu) p. Leono skulptūras gražiai papildė medžių kamienų gabalai, tarnavę joms ekspoziciniais stovais (o gal tiesiog pjedestalais). O šiais metais čia subaltavo, ,,suvešėjo“ Mykolo Striogos (neatsisakant analogijų) ,,džiunglės“. Žinoma, šis ,,kodinis“ parodos įvardijimas neturi nieko bendro su kokiais nors klaidžiais ar niūriais dalykais - tiesiog p. Mykolo skulptūrų plastika, jų siluetai, ,,lanksčios“ kontūrų linijos, jų kiekis (gal net kiek per didelis šiai ekspozicinei erdvei) sukūrė šias dinamiškos apsupties padiktuotas asociacijas. Be to, jei žvelgti į atogrąžų mišką kaip į nuostabiai turtingą formų, spalvų, šviesų, garsų, etc. įvairovę, tai šiuo požiūriu parodos ekspozicija ,,džiunglines“ asociacijas tik sustiprina - kiekvienas M. Striogos kūrinys yra lyg ir ,,įsipynęs“ į bendrą ekspozicinę erdvę, tačiau žvelgiant į jį atidžiau ,,pražysta“ unikalia plastika, netikėtais kontūrų ar briaunų linijų ,,išlinkiais“ ar štrichais. Atidesniam parodos lankytojui gali tiesiog apsisukti galva...

Tačiau ilgiau ,,paklaidžiojus“ tarp M. Striogos skulptūrų ima skleistis ir vidinė parodos logika, ryškėti žiūrovui pristatytų kūrinių stilistiniai ,,porūšiai“, tad gal ne pro šalį būtų pabandyti juos čia ir aprašyti.

Skulptūrose įrėžtos datos sufleruoja, jog dauguma jų sukurtos per paskutinius 10-15 metų. Manyčiau, kad tai byloja apie pavydėtiną menininko kūrybinį produktyvumą, kūrybos alkį. Žiūrint plačiau, akivaizdu, kad M. Striogos kūrybinė maniera jau keletą paskutinių dešimtmečių kardinaliai nekinta, skulptorius gana anksti, jau savo kūrybinio kelio pradžioje, yra suradęs ir išgryninęs jo sielai artimą skulptūrų plastinę harmoniją. Sunku būtų ją įvardinti keliais žodžiais, bet labiausiai peršasi „grakštaus silueto miniatiūrų“ pavadinimas. Iš tikro, nekomplikuotos, harmoningai viena į kitą pereinančios skulptūrų siluetų ir kontūrų linijos, santūrumas formose ir detalėse – veik kiekvieno iš parodoje „sustojusių“ kūrinių skiriamasis bruožas. Ir nors skirtingais laikotarpiais sukurtos skulptūros turi gana aiškiai pastebimų skirtybių, vis tik ne mažiau pastebima ir jas vienijanti nuosekliai puoselėjama ir varijuojama grakšti „striogiška“ plastika. Na, jei būti labai tiksliam, tai tenka pastebėti, kad savo stilistika iš parodos ekspozicijos konteksto aiškiai „iškrenta“ tik taikomojo pobūdžio, interjero papildinio vaidmenį tegalintis atlikti triptikas „Medžioklė“, meninė autoriaus reakcija į technologijų ir mašinų primatą gyvenime, kubistine maniera atlikta „Mąstyk, žmogau“ ir į dekoratyvinę tautodailininkų lauko skulptūrą panaši „Ugnis ir vėjas“. Gal dar pridėčiau gausiai realiomis detalėmis „padabintą“ ir bendros plastikos prasme vizualiai gana „kietą“ „Mano pypkė kukavinė“.

Kad viršuje esančioje pastraipoje „sudėlioti“ išmintijimai gali būti ir nelabai nutolę nuo tiesos, savaip patvirtina ir ankstyviausieji ekspozicijoje kūriniai: 1970 m. sukurtas „Smuikininkas“, 1973 m. - „Grok, armonika“ ir metais vėliau atsiradusi „Mergina su ąsočiu“. Jau „Smuikininke“ matoma gana aiški autoriaus kūrybinė nuostata – atsisakant antraeilių detalių, parenkant neįprastą rakursą, akcentuojant iškeltos smuikininko rankos plastiką, lengvumą, muzikalumą, kuriama ne į iliustratyvumą, o į vaizduojamojo objekto vidinio turinio perteikimą orientuota skulptūrinė forma. Po kelių metų „gimusioje“ „Grok, armonika“ jau aiškiai matome tai, kas, nepaisant įvairių variacijų, eksperimentų ir bandymų, tęsis bei atsikartos daugelyje M. Striogos vėlesnių kūrinių - iki maksimumo, iki grynos „pirminės“ formos nugludintą žmogaus figūrą, kurios vingiuotos silueto linijos gražiai kontrastuoja su laužytomis armonikos linijomis ir plokštumomis. Nors „siužetinis“ armonikierius dar aiškiai atpažįstamas, skulptūra jau peržengusi realaus pasakojimo, natūros atspindžio rėmus ir „gyvena“ savo lakoniškai tobulo plastinio objekto gyvenimą. „Merginoje“ skulptorius paliko daugiau žmogaus kūno detalių (veidas, plaukai, krūtys...), tačiau jos irgi maksimaliai „supaprastintos“ ir kūrinyje teatlieka grakštų kūno (rankų, klubų, kojų) silueto „bangavimą“, jo atsikartojimą ąsočio kontūruose pabrėžiančių elementų vaidmenį.

Kario sapnas                                                                                                                        Skausmas

Kad panašiais principais besivadovaudamas skulptorius dirba ir dabar, puikiausia matosi peržvelgus jo paskutinių metų kūrybą. 2010 metais išdrožtos: „Kario sapnas“, „Angelai sargai“, „Galiūnas“, „Dėkojimas“, „Šauksmas“ arba metais „jaunesnis“ „Skausmas“ leidžia tvirtinti, jog jose, kaip ir daugumoje kitų, jau anksčiau meistro rankomis į pasaulį palydėtų skulptūrų, jaukiai ir organiškai jungiasi santūri, gryna forma ir minimaliomis plastinėmis priemonėmis, bet aiškiai ir išradingai išreikšta žmogaus jausena, gamtinė aplinka, supančio pasaulio būsena.

Natūralu, jog dirbant su išgrynintomis formomis visada atsiranda noras peržengti tam tikrą ribą ir atsisakius pirminės natūros žengti į abstrakčių formų, žaismės jomis „teritoriją“. Apžvelgiant M. Striogos parodos ekspoziciją matosi, jog jos autorius vis tik neperžengė šios „ribos“ – tam tikro abstraktumo jo kūryboje iš tikro gausu, kai kuriuose skulptūrose jau net sunkoka įžvelgti tą pradinį realų ar fantastinį vaizduojamą objektą, tačiau vis tik jis įžvelgiamas, kas neabejotinai leidžia žavėtis subtilia skulptūrų autoriaus formos pajauta ir kūrybiniu santūrumu. Prie to paties reiktų pastebėti, jog skulptorius formas transformuoja daugiau dekoratyvumo, o ne gryno abstrakto link. Kaip šios, čia aptartos „išvaizdos“, dekoratyviai abstrahuotas skulptūras reiktų paminėti: „Šeimynėlę“ (1977 m.), „Sankirtas“ (2011 m.), „Angelą“ (2010 m.), „Saulės dukrą“ (2009 m.), gal ir „Meilės simfoniją“ (2010 m.)...

Šeimynėlė

Dar viena, M. Striogos kūriniuose lengvai įžvelgiama, tendencija – nuolatinis lengvumo, erdviškumo, ažūrinių formų siekis. Praktiškai visos bent kiek sudėtingesnių formų p. Mykolo skulptūros turi daugiau ar mažiau ažūrinių elementų, kas prideda papildomo žaismingumo skulptūrų formų linijų pynėms. Šia prasme apžiūrint ekspoziciją, galima konstatuoti, kad lengviau būtų išvardinti tuos kūrinius, kuriuose šis skulptūrų formavimo būdas nenaudojamas. Ypač jis pastebimas ir įtakojantis skulptūrų plastiką sudėtingose daugiafigūrėse kompozicijose („Jubiliejus“, „Šokis su anūkais“, „Mes laimėsim“, „Himnas Lietuvai“) arba paprastesnėse skulptūrinėse struktūrose, kuriose tuštumos, kiaurymės tampa svarbiu, įtaigiu ir paveikiu skulptūriniu elementu („Dvynukai“, „Atminimai“, „Skrydžių pergalė (S. Kairiui)“, „Paslaptis“, „Su mama“).

Jubiliejus

Grupė kūrinių, sukurtų 2008 - 2009 metais, gali būti įvardinti kaip gimę „radybų“ dėka... „Joga“, „Išdaigos“, „Kontaktuokime“, „Ugnis ir vėjas“, „Ištikimas sargas“... pasižymi didesnėmis „išmieromis“, rasto medžio gabalų padiktuota, stilistiškai ne tokia rafinuotai ištobulinta plastika. Šiuose kūriniuose dominuoja ištęstos, pailgos formos, mažiau smulkių detalių, o antropomorfinės skulptūrų formos labiau „žmogiškos“. Jau paminėta „Ugnis ir vėjas“ apskritai „iššoksta“ iš M. Striogos ekspozicinio konteksto ir daugiau asocijuojasi su tautodaile.

Tikras medžiotojas                                                                                                 Jaunystės supuoklės

Dalį 1995 – 1999 m. „kūrybinio derliaus“ galima sąlyginai įvardinti kaip lengvą kryptelėjimą, žengtelėjimą realizmo, mažesnio natūros transformavimo link. Ypač tas pasakytina apie šio laikotarpio animalistines skulptūras: „Pakilimas“, „Skrydis“, „Beždžioniukė veidrodyje“, „Gimtinė“, „Tikras medžiotojas“, „Bičiuliai“. Keletas parodos ekspozicijos kūrinių iš šio laikotarpio: „Šokių mokytoja“, „Jaunystės sūpuoklės“ pasižymi ypač laisvomis ir turtingomis sustabdyto judesio formomis, vienok, jose sustingdytos žmogiškos figūros išlaikę natūralias proporcijas, todėl gana lengvai „identifikuojamos“, atpažįstamos jų būsenos, veiksmai. Žinoma, šalia visos šios į tam tikrą klasifikacinę „lentynėlę“ galimai patalpinamos kūrybinės produkcijos, M. Strioga tais metais sukuria ir minimalistiškai filosofinę „Paslaptį“, ir tarp dekoratyvios abstrakcijos bei lengvai atpažįstamos natūros polių „įsitaisiusias“ skulptūras „Dvynukai“, „Po kovos“, „Aukštyn-žemyn“, „Gyvenimo vinys“.

Dvynukai

Aukščiau gana gausiai paminėti skulptūrų pavadinimai ganėtinai išsamiai apibrėžia skulptoriaus interesų, o tuo pačiu ir kūrybinių temų ratą: šeimos gyvenimo motyvai, tautosakos atspindžiai, įvairių jausminių būsenų plastinės išraiškos, pasvarstymai pasaulio raidos temomis. Atskirą, didelę ir tikrai pastebimą M. Striogos kūrybos dalį sudaro įvairūs gamtos motyvai, gyvūnijos atvaizdai. Tai ne kas kita, kaip akivaizdi skulptūrų autoriaus pomėgių ir simpatijų išraiška.

Jei bandyti „sverti“ parodoje išdėstytas skulptūras pagal jų meninį „svorį“, tai, asmeniškai man, tarp kitų puikių ir meniškai stiprių kūrinių, vis tik labiausiai į „akį krenta“ 1995 metais sukurtas „Rūpintojėlis“. Net sunku pasakyti kuo – iš pirmo žvilgsnio tai gana paprasta, tipiška „striogiška“ skulptūrėlė. Kitą vertus, turint galvoje, kad skulptoriaus kūriniuose didelė dalis meninės energetikos slypi kažkur jų viduje, matyt šiame jo kūrinyje jos sankaupa tiesiog didesnė... O gal harmoninga, tobulai paprasta šios skulptūros forma leidžia pasąmonei formuoti daugiau nei matosi. Pavyzdžiui, žvelgiant į „Rūpintojėlį“ galima „įžvelgti“ labai įvairias jo rankų padėtis: tiek sunertas ant pilvo, tiek nuleistas, tiek belaikančias kryžių... Tad statiška skulptūra tampa lyg ir „gyva“, judanti...Kitą vertus, gal net nereikėtų bandyti „preparuoti“ tų meno kūrinio poveikio sudedamųjų. Lai tai lieka šiek tiek paslaptingu reiškiniu, tam tikru unikaliu autoriaus-žiūrovo dualizmu. Juolab, kad parodoje „Medžio kalba“ iš tikro daug puikių, pasigėrėjimą keliančių skulptūrų. Labai gali būti, kad ta „geriausia iš geriausių“ kitam besižvalgančiajam parodoje bus kita...

Belieka įvardinti ir ne tokius pavykusius parodos eksponatus. Mano galva, šiokių tokių abejonių kelia parodos autoriaus bandymai jungti erdvinę formą ir „plokštuminės“ dailės (grafikos, tapybos) elementus. Kaip tokius „junginius“ paminėčiau „Trys berželius“, „“Tėviškės lietų“, greičiausiai ir „Katinėlį“. Vis tik M. Striogos skulptūrų formos yra per daug išgrynintos, „apvalytos“ nuo natūralistinių ir kitokių smulkių detalių, kad lengvai, be „pasipriešinimo“ priimtų kokius nors papildomus, meninių paieškų prasme žymiai „mažesnio svorio“, elementus. Todėl paminėti elementai (paprastos dažais išvedžiotos linijos, realistiniai „ištapiniai“) ir išrodo kaip svetimkūniai, darkantys skulptūrų plastikos harmoniją. Atrodo, kad ir pats M. Strioga tai puikiai jaučia, todėl panašaus pobūdžio eksperimentų parodoje tik keletas, kas, beje, rodo tiek aktyvų skulptoriaus norą siekti naujo, nebandyto, tiek ir jo subtilų harmonijos pojūtį.

Žemė-motina

Pabaigai, šiek tiek atokiau atsitraukus nuo konkrečios parodos ekspozicijos, belieka tik paapgailestauti, jog ši kūrybinga ir talentinga asmenybė yra lyg ir antrame Ukmergės kultūros lauko plane, o įdomūs ir profesionalūs M. Striogos kūriniai įsikūniję tik nedideliuose medinukuose. Manau, kad tikrai ne vienas iš jų galėtų kokiu nors kitu pavidalu puikiai įsikurti mūsų miesto viešosiose erdvėse. Gal būt p. Mykolui, kaip tikram kūrėjui, tai ir nelabai svarbu, bet Ukmergė, kurioje aktyviai dirbančių, tikrai profesionalių ir saugančių menininko sąžinę skulptorių tikrai nedaug, tiesiog privalo surasti visiems priimtinas jo kūrybos meninio įsiprasminimo formas. Nes kažin ar tikrai yra gerai, kai M. Striogos kūrybą viešumoje tereprezentuoja vienuoliams pijorams skirta skulptūrinis-memorialinis paminklas ir keletas bareljefų???

Egidijaus Darulio ir Albino Kuliešio nuotraukos.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.