Ukmergės kultūros puslapiai

Lapkričio 29 d., adventinės savaitės metu, Ukmergės kultūros centre buvo jaukiai ir šiltai atidaryta lėlininkės iš Molėtų r. Irenos Pusvaškienės interjerinių lėlių paroda – „Stebuklingas ramybės pasaulis“.

Visi susirinkę iš tikrųjų pasijutome tarsi kitokiame, ramybės ir nuoširdumo, magijos ir fatališkumo, jaukios paslapties apgaubtame pasaulėlyje. Galbūt dėl to, kad ir pati kūrėja skleidė nuostabią ramybę, su pasimėgavimu pasakodama ir atskleisdama savo lėlių atsiradimo istorijas.

Reikia pripažinti, kad šiandien vis labiau populiarėjanti interjerinių lėlių gamyba, balansuoja tarp meniškumo ir komercinių poreikių padiktuoto kičo. O tai reiškia, kad nėra lengva išlaikyti solidų meninį lygį ir puoselėti savitumą. Galima klausti: „O kam dabar lengva?...“ Juk visur pilna įvairiausių Azijoje pagamintų pigių (tiesiogine ir menine prasmėmis) niekučių, pasiūla didelė ir agresyviai aktyvi, formuojanti ir komerciškai angažuotą paklausą... Na, bet tai jau kita tema. Aš tik norėjau pasakyti, kad svarbu ne tik vizualusis daikto matymas, apčiuopiamybė, bet ir kiti, matyt, nematerialūs dalykai, esantys už jo, šalia jo, jame. Man kažkodėl įstrigo parodos atidarymo metu ištarta Ukmergės kultūros centro parodų organizatoriaus, menininko Egidijaus Darulio frazė - „ Nereikia manyti, kad lėlių kūrimas yra prastesnis menas, nei tapyba, fotografija ar kokia kitokia meno rūšis“. Manyčiau, kad jis visiškai teisus. Juo labiau, kad kaip ir paminėti „klasikiniai“ meno žanrai, tai nėra kažkas naujo, gal tik kurį laiką buvo primiršta. Juk lėles žmonės kuria jau labai seniai. Keičiantis amžiams lėlių ir jų kūrėjų likimus ne kartą keitė besikeičiantis požiūris, jie išgyveno ne vieną puolimą, patyrė daug pažeminimų ir bausmių. Lėlių kūrėjai buvo kaltinami raganavimu, kankinami ir deginami ant laužų. Ypač lėlėms buvo negailestingas XIII a. - lėlės–marionetės ir pirštininės lėlės Europoje buvo uždraustos. Jas kuriančius menininkus sodino į kalėjimus, žudė. Tokias baisias ir negailestingas istorijas mums atskleidžia meno istorija. Tačiau, kaip ten bebūtų, lėlės išliko ir tęsia senas bei kuria naujas žmonių bendravimo su jomis tradicijas.

Tačiau grįžtant prie Irenos lėlių, apžiūrint jas, apima keisti, tačiau labai malonūs jausmai. Nors lėlės yra interjerinės, t.y. lyg ir neskirtos betarpiškam santykiui, lietimui, transformavimui, jos vis tiek priverčia žiūrovą žaisti. Lėlės, lyg ir gyvendamos savo gyvenimus, kalba apie juos žiūrovui, sukeliant jam įvairiausius jausmus, emocijas. Žvalgydamiesi, tyliai ir atsargiai apžiūrinėdami lėles, kiekvienas ieškome savęs, savojo vidinio sielos atspindžio. Arba šiaip, dūšiai mielos kompanijos. Charakteringomis veidų išraiškomis, drabužiais, emocionaliomis pozomis, autorė per lėles tarsi pasakoja įvairias gyvenimiškas savo, šeimos, draugų ar pažįstamų istorijas. Kai kurios lėlės yra sukurtos artimų žmonių atminimui. Pavyzdžiui lėlė „Aleksandra“ sukurta Anapilin iškeliavusiai Irenos močiutei atminti. Kaip pasakojo pati autorė, močiutė labai mėgo puoštis, todėl lėlės darbužiai itin puošnūs. Lėlės vaizdinys kiek idealizuotas, tačiau tai ir yra meno suteikta galimybė įgyvendinti gražiausius troškimus ir svajones.

Kitoms ištaigingai pasipuošusioms lėlėms, nuimamos kaukės, taip atskleidžiama realybė, apnuoginami jausmai, pateikiamos susikaupusios emocijos ir išgyvenimai.

Kurdama Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto lėles, autorė kruopščiai atrinko medžiagas jų drabužiams, gilinosi į to laikmečio drabužių madą, rėmėsi istorinių šaltinių duomenimis apie šių didikų nešiojamus prašmatnius drabužius.

Dailininkės santykį su lietuvių etnokultūra aiškiai nusako tautiškai pasipuošusi „ Kanklininkė“ ir dailiais tautiniais apdarais apsirėdę „Šokėjai“, pasakiški lietuvių liaudies pasakų personažai.

Labai emociškai paveiki lėlė Violeta. Prašmatniai pasidabinusi, gulinti ant prabangios sofutės ponia liūdnu veidu. Vėlgi žaidžia emocijos, vidiniai išgyvenimai paslėpti po išoriniu blizgesiu.

Kaip tam tikras "gyvumo" simbolis yra tai, jog visos I. Pusvaškienės lėlės turi savo vardus, apie tą savaip byloja ir autorės prisipažinimas, kad kartais vardas gimsta pirmiau nei lėlė, bet kartais vardo tenka ilgokai palaukti, jis turi iš kažkur ir su kažkuo ateiti.

Nežinau, kaip pavadinti šį didelį Irenos pasaulį paslėptą mažame lėlių pasaulėlyje, tyliai kalbančiame apie didelius ir garsius dalykus. Apie istorines, šeimynines akimirkas, apie psichologinius momentus, emocijas, pasakas ir svajones... Gal telieka jis mažu-dideliu stebuklu, spinduliuojančiu grožį ir ramybę.

Nuotraukos - autorės ir A. Vyšniausko.