Ukmergės kultūros puslapiai

Apie Vlado Šlaito premijos laureato Petro Panavo knygą "Įkvėpimo auka. Vieno gyvenimo fragmentai“.

Su Petru Panavu gyvenau tris dienas, tris naktis. Tiek laiko reikia, kad perskaitytum storulę ir didžiulę jo prisiminimų knygą. Nesakau, kad nė truputį nesumerkiau akių. Dar ir kaip sumerkiau... Tačiau troškau kuo anksčiau nubusti, kuo vėliau užsnūsti. Skaityti buvo įdomu. Ir ne tik skaityti. Neklaužada pieštukas margino paraštes.

"Et, buvę nebuvę, parašysiu. Taip, kad ir vilkas sotus būtų, ir ožka sveika. Iš pradžių šiek tiek pašmaikštauju, nepiktai pešteliu, o po to lyg ir visai palei plauką glostau, bet taip, kad tas glostymas neatrodytų liokajiškas. Ir labai nenusimeluoju...“ – kad žinotumėte, kaip nudžiugau, kai beveik paskutiniuosiuose knygos puslapiuose radau šią frazę. Ar gali būti geresnis patarimas, kaip rašyti recenziją?

Skirtumas vienas: Petras Panavas turėjo recenzuoti savo viršininko – Utenos mero Katino - poezijos knygą. Mudvieju su gerb. Panavu tokie artimi ryšiai nesieja. Jei sakyčiau, kad nesieja visai jokie, meluočiau. Esame tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, o šiemet, rugpjūčio 28 dieną, Petras Panavas užrašė man savo eilių vaikams knygą "Sugrįžkit, gervelės“.

Tą dieną pamenu gerai, Ne tik Lietuvos, bet ir Suomijos vaikų rašytojų akivaizdoje kelis kartus ne taip kirčiavau Panavo pavardę. Vis pirmą skiemenį ir pirmą...

Dabar, knygą perskaičiusi, tikrai kirčiuosiu taip, kaip dera. Labai jau įdomi pavardės kilmė.

"Vienas Punsko lietuvis mokytojas paaiškino taip: jeigu kirčiuojamas antras skiemuo, be jokių abejonių tokia pavardė nusako kažkokį poniškumą – ar tai charakterio, honorą, ar tai priklausomybę nuo pono“.

Ne taip jau seniai Petro Panavo mylimoje Ignalinoje išmokau žodį miestavas, miestava. Tikrai esu tokia. Tad miestava, beskaitydama Panavą, sumanė remtis jo metodika. O kad nebūčiau mėgdžiotoja, elgsiuosi kiek kitaip. Iš pradžių – palei plauką paglostysiu, peštelsiu vėliau. Ir vilkai, ir ožkos, reikia manyti, liks sveiki ir sotūs. Mudu - kolega Petras bei aš – taip pat.

"Senybė“ - taip pavadintas pirmasis skirsnis, ir vien jau nuo žodžio saldu. Miestavas žmogus niekada taip nepasakytų. Saldžių, svaigių žodžių randu ir daugiau. Kokia laimė, kad redaktorė Dovilė Gimberienė atšlaimo netaisė į kiemą, maskoliukų į rusus, plotkos į kalėdaitį, kašelės į krepšį, pirkios į namą. Tiesa, kuokinė įrėminta kabutėse, gal ir be reikalo... Žodžio daryba juk lietuviška, taisyklinga? O ta kuokinė, kad žinotumėte, reiškia kaimo šokius – kai susivokiau, kelias minutes smagiai kikenau. Kas kita, jei ne kuokinė retsykiais penktadienio vakarais šurmuliuoja po mano langais Ignalinoje, trukdydama man tapti įkvėpimo auka.

Taigi, saldžiai svaigiais žodžiais, nei tarmybių, nei archaizmų nevengdamas, Petras Panavas seka senybės sakmę. Ir ne vieną... Rašytojo vaikystės Vingiriuose kvapai tokie stiprūs, kad norom nenorom užuodžia juos ir skaitytojas. Šienaujantis vienmarškinis Motiejus (kuo tikriausia žodžio prasme vienmarškinis, daugiau jokio drabužėlio); Emiliutė linininiais plaukais; gražiausias ūlyčios bernas Dominas; stebuklą Paringyje per Dešimtąją patyręs Selvukas – jie tikrai visi verti romano, novelės...

"Šiandien buvusios sodybos vietoje – nė vieno pastatėlio, tik vienas kitas pamatų akmuo, viena kita užsilikusi obelis, užmezganti vieną kitą obuolį. Neliko ir topolių, tarp kurių per karščius supdavosi vienmarškinis Motiejus. Per laiko nuotolį šiandien jis man panašus į antikinį graiką. Ilgainiui, matyt, viskas pavirsta antikom, sušvinta nepakartojamom spalvom ir atspalviais“ – atsidūsta rašytojas.

Bet Dešimtoji, ta Dešimtoji – tebėra!

"Ar jūs buvote kada Paringyje? Nebuvote? Gaila. Ir, ko gero, nieko negirdėjote apie Dešimtosios atlaidus? Tada jūs, matyt, iš Mėnulio nukritote arba esate bolševikų bolševikas, bedievių bedievis ar dar blogiau, nes ir bedieviai, ir net bolševikai nuo seno žino, kur yra Paringys ir kas per daiktas ta Dešimtoji. Tai atlaidai, kurie kasmet švenčiami dešimtą sekmadienį po Velykų“, – štai kaip rūstauja Petras Panavas – visiškai nerūsčiai...

Skaitydama skirsnį "Kelionė aplink pasaulį“ ir apstulbau, ir pyktelėjau. Kodėl, na kodėl Petras Panavas prirašė tiek poezijos knygų vaikams, bet nerado laiko apysakai, kurioje pasakotų, kaip kartą buvo pabėgęs iš namų. Nukeliavo – sunku patikėti – net iki Šiaulių. Ten kiek susipainiojo: traukiniu nudundėjo ne Klaipėdon, iš kur Afrika ranka pasiekiama, o į Vilnių. Glaudėsi pas tetą Adelią Totorių gatvėje, o ta teta dirbo teatre... Toks buvo vaikiškas kerštas: tėvai nenorėjo leisti Petriuko mokytis į Ignaliną.

Tuo odę senybei beveik baigiu. Glostymą paplaukiui - ne.

Iš miškuose, ežerų ir pelkių krantuose pasiklydusios pokario Ignalinos sklinda tokia šviesa, kad beveik markstausi. Mokytojai Aldona Kruopytė, Liudas Alseika, Tomas Glodas, Nikandras Petravičius... Ak, kaip pasisekė Jums, Petrai Panavai - kaip!

Manau, kad pasisekė ir tiems, kuriuos mokė Petras Panavas. Mokytojavimo metams skirti skirsniai – smagūs, juokingi, savaip tėviški.

O kelionės, tos tolimos kelionės?

Šiek tiek neskanu skaityti apie "nuotykius“ Bulgarijoje. Miestavas mano kraujas niekaip neleidžia džiaugtis primityviais sovietinių turistų pokštais (švelniai tariant). Tiesą sakant – gašlumu.

Didžioji keistybė štai kokia: vaikystės pasakojimą "Ragana ir raganaitė“ rašytojui pavyko pasekti ir erotiškai, ir estetiškai, ir švankiai. Turistų paklydimams estetikos pristigo, dar ir kaip...

Miestavas kraujas tiesiog užverda, kai perskaitau štai tokį sakinį: "Stokholmas dėl daugybės kanalų vadinamas Šiaurės Venecija“. Banaliuose lankstinukuose naiviems turistams – gal ir taip. Rašytojas galėtų tais lankstinukais nesikliauti.

Į Ignalinos kraštą, beje, viliojama panašiai – ir čia, pasak kai kurių gidų, Šiaurės Venecija, nes... daug vandens.

Dabar jau laikas sukti ienas į kebliausią sritį – politiką. Keista ar ne, bet vėl brauksiu paplaukiui. Pacituosiu bene šilčiausią politinės knygos dalies epizodą, kad ir ilgoką – apie Valdą Adamkų, dar ne prezidentą, bet jau kandidatą.

"Nutariau balsuoti už šitąjį, nes nesiplūsta. Be to, labai jau panašus į mano uošvį, amžiną jam atilsį. Ta pati eisena, primenanti balerinos judesį scenoje, toks pats šlėktiškas rankos atkišimas ir peties pakreipimas einant pro duris. Net lūpos panašiai raitosi. Ponas Adamkus dar tik ruošiasi tarti žodį, o aš jau girdžiu droviai nedrąsų uošvio pasiūlymą: "Tai gal, žinteli, vyno?“ Netrukus sužinojau, kad tą pono Valdo Adamkaus nesvietišką panašumą į mano uošvį Valerą Vileitą pastebėjo ir visa uošvija, visas Adutiškis. Vos tik pasirodo ponas kandidatas į prezidentus televizoriaus ekrane, adutiškiečiai savo trobose ir ima šaukti namiškius: "Ei, ateikite, Valerukas kalba“. Gaila, kad pats Valerukas jau negali matyti savo antrininko. Truputį pasiskubino išeiti...“

O kiti pasakojimai? Yra juokingų. Yra ir kraupiai nuobodžių. Yra neapsakomai atvirų. Nebecituosiu. Knygą vien dėl to atvirumo verta skaityti... Drįstu sakyti: tokie nuoširdūs gali būti tik aukštaičiai. Ne visi, ne kiekvienas. Ignalinski – taip.

Knygos pabaigoje – portretai: Antanas Miškinis, Paulius Širvys, Jonas Šiožinys, Juozas Baltušis, Eugenija Šimkūnaitė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Leonardas Grudzinskas, Vytautas Statulevičius, Jonas Strielkūnas.

Išvardinau visus – visi yra svarbūs; už primirštąjį Joną Šiožinį knygos autoriui asmeniškai dėkoju. "Atlapaširdis, pilnas kažkokio dvasinio lengvumo ir žavaus vėjavaikiškumo“ – tokį Joną Šiožinį ir aš, laimei, spėjau pažinti.

O recenzijos pabaigoje? Rašyti ar nutylėti? "Teisybė aukščiau visko“ – knygos autoriui yra sakęs Jonas Šiožinys. Tad...

"Antrųjų pusių nebūtina klausytis, bet retsykiais ir jos šį tą protingo pasako“ – tokio pobūdžio maskulistinės replikėlės tempia žemyn ir vertingą knygą, ir autoriaus reputaciją.

Miestavuose mūsų namuose niekada taip nekalbėjo. Ir nekalba.

Ne todėl, kad esame miestavi. Tik dėl to, kad vieni kitus – vyrai moteris, moterys vyrus – mylime ir gerbiame.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.