Sugrįžkime dar kartą prie šio pavasario pradžios, kuomet Ukmergėje skambėjo jaunimo atliekama muzika – autorinis Bakšio koverių vakaras, arba „A.B.K.V.“ koncertas.

Pirmiausiai būtina jį trumpai pristatyti tiems, kuriems nepavyko jame pabuvoti, arba neteko net girdėti apie minėtą koncertą. Kovo antrosios vakarą, Ukmergės kultūros centro Kambario teatro studijoje grojo „Rockmergės“ klubo muzikantai. Koncertas buvo inicijuotas Tomo Bakšio. Lauke siaučiant gan žvarbiam ir vėjuotam orui, neabejingi gyvai muzikai įvairiaamžiai piliečiai, laiką leido jaukiai ir šiltai, o teatro salė buvo sklidinai užpildyta. Nors vakaras pavadintas „autoriniu“, tačiau už šio pavadinimo slėpėsi staigmena – Tomui Bakšiui scenoje padėjo, bei atskirai pasirodė visas pulkas Ukmergės muzikantų ir muzikuojančių: Živilė Rastauskaitė, Mindaugas Praninskas, Laura Rakauskaitė, Haroldas Liumparas, Dovydas Vilimas, Raminta Naujanytė, Tomas Pečiūra, Vaidas Šerelis, Kasparas Ramonas, Ieva Nugaraitė, Violeta Juozapavičiūtė, Gintaras Jaskūnas.

Buvo atliekami įvairūs kūriniai - lietuvių, anglų ir rusų autorių dainos. Nuo ramių baladžių iki vėjavaikiškai smagių, su visa publika dainuojamų hitų, nuo subtiliai ir rimtai perteiktų žinomų grupių kūrinių iki jaunatviško „išsitaškymo“.

Kalbant apie dauguma kultūrinių ir kūrybinių dalykų, neretai savaime iškyla klausimas – į ką kreipti dėmesį, ką analizuoti ieškant privalumų bei trūkumų? Gal būt, aprašančio žmogaus užduotis turėtų būti ne teorinis įvykio išnarstymas, o pagalba žiūrovui/klausytojui/skaitytojui, kad kuo daugiau jų galėtų "prieiti" prie tų pagrindinių dalykų, padedančių įsijausti, priimti į save, džiaugtis? Visais atvejais užduotis yra gan kebli, nes "vartotojai" ne tik skirtingai priima kūrinius, bet ir skirtingai žiūri į jų aprašymus. Tokiose situacijoje rašančiam gal būt verta laikytis nuoširdumo prieš skaitytojus, bei prieš save patį, nes iš esmės vis tiek neįmanoma išvengti šališkumo ir subjektyvaus požiūrio. Šioje recenzijoje iškelsiu kelis aspektus, kurie labiausiai atkreipia dėmesį žmogaus besidominčio ganėtinai plačiu ir kontrastingu stilistiniu/žanriniu/geografiniu muzikos diapazonu. Pažvelgsime, kokios yra vyraujančios muzikos stiliaus ir atlikimo detalės; kokia yra renginio kultūra; ir kaip visą tai būtų galima palyginti su jaunimo muzikos renginiais vykstančiais kituose Lietuvos miestuose.

„A.B.K.V.“ koncerto muzikos stilių, būtų galima "pasodinti" į universalios reikšmės „akustinės muzikos“ apibūdinimo "krėslą". Žmonės vaikštantys į akustinės muzikos koncertus puikiai žinotų ko tikėtis. Neišvengiamai skamba akustinė gitara bei vienaip ar kitaip į lyriškumą linkusios dainos. Vienok, iš karto galima ir pasiginčyti – kas yra akustinė muzika? Ar tai neturėtų būti apibūdinimas natūraliai skambantiems instrumentams ir balsams, elektroniškai nepakeisto skambesio bei nesustiprinant įgarsinimo aparatūrai? Mūsų laikais „akustinės muzikos“ koncerto terminą galime laikyti kiek neteisingu. Terminas negailestingai, beveik į visišką nebūtį nustumia kažkada ir tarp jaunimo egzistavusius, be elektroakustinio įgarsinimo skambančių garsų koncertus. Tačiau, tai tik pastebėjimas, o mūsų laikais „akustika“ įgauna kiek kitokią reikšmę. Neatsiejama koncertų dalis tapo mikrofonai, įgarsinimo pultai, stiprintuvai, kolonėlės, kiti prietaisai ir kalnai laidų – kas žiūrovams gali atrodyti kaip scenos dekoracijos ar nereikšmingi pagalbiniai dalykai, tačiau tiesa ta, kad minėta įrangą lemia koncerto skambesį, galimybes ir subtilybes.

Vertinant kaip akustinį koncertą, „A.B.K.V.“ instrumentinis ir techninis išpildymas buvo itin stiprus, nepasikuklinus galima pasakyti – aukšto lygio. Žinoma, dėl įvairių natūralių dalykų ir nedidelių, jaukios aplinkos gabaritų, išlaikytas ir atitinkamas subtilumas. Įgarsinti koncertą nedidelėje salėje yra daug lengviau, todėl pavyko sukurti itin malonų skambesį, užpildantį visą patalpą taip, kad galima šėlioti ir žmonėms netilpusiems į pagrindinę salę, bet, tuo pačiu, „neperlenkiant lazdos“, ir kiekvieno instrumento skambesį išlaikant itin geroje garsumo ir švelnumo aspektų proporcijoje. Toks skambesys nevargina ir tuo pačiu įtrauka, sukuria jaukia garso atmosferą, kurioje norėtųsi būti kuo ilgiau, ir, galima sakyti, norisi būti kuo dažniau. Tokioje atmosferoje, iš karto kyla nepaaiškinamas nostalgijos ir ilgesio jausmas. Gal būt dėl to, kad nori ar nenori, bet tokie renginiai, atnešantys jaukumą, žmonių artumą, ramybę ir tuo pačiu muzikinį natūralumą, gyvumą, yra pakankamai reti. Gal būt, tai bendrai yra reta šiuolaikinio žmogaus būsena, o muzika ir tokie koncertai, leidžia patirti realybėje sunkiau pasiekiamus jausmus.

Koncertą pradėjęs Tomas Pečiūra ir Violeta Juozapavičiūtė, besąlygiškai įžiebė to vakaro jaukumo "židinį", kurį toliau sėkmingai kūreno ir savaip prižiūrėjo visi kiti muzikantai. Pirmieji atlikėjai pasidalino paprastu, nuoširdžiu ir „lietuviškai hipiška“ dvasia alsuojančiu atlikimu. Akustinė gitara, lūpinė armonikėlė, du brandūs ir natūraliai "griebiantys už širdies" – vyriškas ir moteriškas – balsai, galima sakyti, buvo idealus sprendimas tokio vakaro pradžiai. Pasirodymas griovė visas sienas, galėjusias dar būti tarp žiūrovų ir scenos erdvės, publiką nuteikiant beatodairiškam įsijautimui į visą tolesnį vakarą.

Sekantis pasirodė „vakaro kaltininkas“ – Tomas Bakšys su "kertiniu" Rockmergės klubo „orkestru“, ir galutinai sudėliojo pagrindines koncerto kortas. Subtilų ritmą grojanti Tomo akustinė gitara, minimaliai pritarianti bosinė gitara ir Kasparo Ramono perkusija, bei mušamas „Cajon“ instrumentas, jau būtų optimali sudėtis atlikti gyvą, ritmingą ir plačia garsų vaivorykšte išpildytą muziką. Tačiau, prisidėjęs dar ir smuikas, įgarsintas per erdvinį jausmą sukuriantį efektą, bendrai sudarė maksimaliai stebinanti įspūdį. Gyvumas, subtilumas, stiprumas ir netgi paslaptingumas, bei taurumas susipynė bekompromisėmis proporcijomis, tad sunku dar kažką ir pasakyti, kaip tik džiaugtis tokia vakaro pradžia, praktiškai pateisinančia visą koncertą, netgi nenutuokiant kas vyktų toliau.

Tomo ir jo komandos atliktas „koveris“ [paaiškinimas - savaip atliktas kitų autorių kūrinys], nebuvo iškart lengvai atpažįstamas. Atrodė it savotiškas, originalus kūrinys, tačiau, prasidėjus dainos žodžiams paaiškėjo, kad tai ne kas kita, kaip garsios grupės „Depeche mode“ daina „It's no good“, kas galėjo dar labiau nudžiuginti net ir išrankiausius žiūrovus. Parinktas kūrinys tikrai ne eilinis. Žinomas, tačiau, dėl savo alternatyvios stilistikos išlikęs tam tikrame grupės repertuaro „šešėlyje“. Originalus tokio kūrinio atgaivinimas sukuria dvigubą klausytojų pamaloninimą.

Atkreipiant dėmesį į Tomo Bakšio dainavimą, iškyla įvairios „techninės“ detalės, apie kurias kalbėti nėra įdomu, o tūlam klausytojui ar skaitytojui gal net ir nebūtina žinoti. Galima nebent pastebėti, kad pradžioje jautėsi Tomo nedrąsumas, ką jis ir pats ne kartą minėjo, ir kas savaime jautėsi balse. Tačiau, tai būtų sunku įvardinti kaip minusą. Ne tik dėl to, kad tinkamo charakterio žmonės viską gali paversti pliusais, paįvairinančiais koncertą, ir dar labiau, žmogiškai suartinančiais publiką su atlikėjais. Ne tik dėl to, kad tai pateisinanti „debiutinė“ koncerto atmosfera, kelianti natūralų nerimą naujiems ir jauniems atlikėjams. Tą įvardinti kaip minusą dar sunkiau dėl to, jog tai yra gyvas koncertas – gyvos muzikos kultūra. Viena iš priežasčių, dėl ko žmonės eina į gyvos muzikos koncertus ir yra ta, kad ten gali klausyti gyvų žmonių, tikrų; tokių, kokie jie yra, rodančių tai ką turi ir kuo nori pasidalinti. Norėdami kažko tiksliai surikiuoto ir tinkamai užprogramuoto, mes tiesiog renkamės klausyti savo mėgstamos muzikos įrašus, o gyvi koncertai visada turi savo niuansų, visada gali būti kažkas netikėto, netgi jeigu dvidešimtą kartą einame į tos pačios grupės koncertą ar klausome dvidešimt metų grojamos dainos.

Be to, žvelgiant į stilistinę pusę, Tomo Bakšio vokalas, su visais niuansais, sukuria ganėtinai tinkamą įspūdį, nes išlaiko skambesio ramumo ir kuklumo pusiausvyrą visų instrumentų sumoje. Nors pradžioj gali atrodyti, kad kažkas ne taip, tačiau, ilgiau klausant, viskas tarsi atsistoja į savo vietas. Norisi pasakyti, kad žmogus tikrai ne šiaip sau eina ant scenos ir ne šiaip sau eina prie mikrofono. Nauji atlikėjai turi plačias perspektyvas tobulėjimui, o svarbiausia, kad į sceną jau įžengta ir neabejotinai, kiekvieną kartą bus galima išgirsti kažką naujo ar kažką kitokio.

Tolesni pasirodymai vėlgi grindžiami panašia instrumentine sudėtimi. Kad ir kas dainuotų ant scenos, dažniausiai vedamuoju instrumentu būdavo akustinė gitara, pritardavo bosinė gitara ir perkusijos.

Būtų galima paminėti dar ne vieną atlikėją, tačiau šįkart pereikime tiesiai prie labiausiai išsiskyrusio numerio, kurį pavadinčiau vakaro „ekskliuzyvu“. Tai mūsų dienomis vadinamos „žinomiausia pop atlikėja“ - Lady Gaga dainos „Bad romance“ interpretacija/savotiškas perdainavimas, kurį atliko Laura Rakauskaitė ir Živilė Rastauskaitė. Trumpai sakant, pasirodymą galima pavadinti netgi pritrenkiančiu, nes iš pradžių iš viso sunku suprasti kas tai yra. Klausant galėjo iškilti klausimai: tai pokštas, parodija, performansas ar viskas viename? Dorai negirdėjusiam originalios kūrinio versijos galėjo kilti klausimas: o gal visa tai ir yra originalas, bei taip ir turi būti? Dvi merginos surengė vaidybiniais elementais paįvairintą vokalinį šou, kurio vienintelis papildomas instrumentas buvo „melodica“ armonikėlė, išleidusi vieną natą, na, ir nebent dar – trepsėjimas kojomis. O visas pagrindas buvo virtuoziški merginų vokaliniai, vaidybiniai sugebėjimai, bei gebėjimas parengti tokį kūrinį. Kad ir kaip žiūrėtume į rezultatą, bet kokiu atveju tai vertėtų vadinti drąsiu ėjimu. Šis „ėjimas“, į vakarą įnešė truputį keistumo, sunkiai apibrėžiamo laisvumo ir dar nežinia ko, todėl nenuostabu, kad sulaukė bene pačios audringiausios žiūrovų reakcijos ir prašymo pakartoti. Taigi, galime pastebėti – štai ko žmonėms reikia!

Viena vertus, subtilaus, savotiškai kuklaus ir šilto vakaro atmosfera buvo "nutempta" į visai kitą pusę, tačiau, toks „prieskonis“ gal būt buvo pats tas, kad kiek prablaškyti žiūrovus, pakratant kardinaliai kitokios energijos stove, po kurios vėl malonu grįžti į akustinės muzikos atmosferą, ir tuo pačiu, leisti vakarui vis labiau įsisiūbuoti.

Dar viena atlikėja, sulaukusi išskirtinio publikos dėmesio, jaunoji Ukmergės maestro – Bjelle (Raminta Naujanytė). Apie jos pasirodymą, gal būt reikėtų kalbėti daugiausiai, tačiau, norisi pasakyti tik labai nedaug, nes ji buvo tiesiog nepriekaištinga.

Kas, gal būt, būdinga profesionalios muzikos keliu einantiems vokalistams - Raminta atliko sunkiai nusakomos ir sunkiai nuspėjamos autorystės dainą. „Listen Up!“ pavadintas kūrinys atrodė tarsi jūra, kurioje Ramintos balsas skambėjo „kaip žuvis nardo vandenyje“. Nardė, ir kartu vedė besistebinčius klausytojus, kuriems nepaliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik mėgautis. Subtilus ir tuo pačiu pilnavertis „Rockmergės“ instrumentalistų akomponimentas dar kartą parodė savo lankstumą ir gebėjimą sudaryti puikiai sutelktą komandą.

Kiti pasirodymai sekė kiek panašiomis vakaro tendencijomis. Kiekvienas parodė kažką savito ir tuo pačiu - turėjo ryšį su bendra koncerto atmosfera. Žinoma, buvo ir ne tokių stiprių „numerių“, kaip aprašytieji, tačiau vėl gi - viskas atrodė tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Proporcinga įvairovė neleido nei nuobodžiauti, nei persisotinti, buvo įdomu po kiekvieno kūrinio pamatyti vis kažką kito. Primygtinai norint kritikuoti, galima nebent su ironiška šypsenėle sušukti: „tai kur tas autorinis Bakšio vakaras?! Juk čia visas muzikantų būrys, vienas po kito lipančių ant scenos!“ Įdomu kaip pasiaiškintų muzikantai, tačiau sumanymo rezultatas gan malonus. Ukmergėje panašų reiškinį galima stebėti jau ne pirmą kartą (o gal visada taip?). Formuojama ganėtinai familiari gyvos muzikos koncerto atmosfera. Muzikuojančių draugų ir pažįstamų bendri pasirodymai, koncerto būseną nesustabdomai nudažo šventinių emocijų spalvomis.

Muzikos koncertai ir jų publika labai dažnai yra skirstoma pagal kultūros tipą. Kaip galėtume apibūdinti „A.B.K.V.“ koncerto kultūros tipą? Galima pastebėti, kad žmogui besilankančiam komerciniuose ir pop muzikos koncertuose, šis renginys atrodytų ganėtinai panašus į vadinamą „neformalią“ kultūrą, o žmonėms, besilankantiems įvairių subkultūrų ir kraštutinių stilių koncertuose, šis renginys būtų panašesnis į pop kultūros renginį. Daug neklaidžiojus, galima daryti prielaidą, kad „A.B.K.V.“ koncertas yra tam tikra kultūrinė alternatyva, esanti tarp populiariosios ir „neformalios“ krypties, išlaikanti bei praplečianti akustinės muzikos koncertų tradicijas.

O dabar - trumpa palyginamoji apžvalga. Galima pastebėti, kad tai, kas mūsų kraštuose vadinama akustine muzika, arba netgi tai, kas vadinama dainuojamąją poezija, judant labiau į vakarus – bent jau D.Britanijoje ir JAV - asocijuojasi su muzika ir kultūra, kuri, taip pat ganėtinai plačiais terminais, vadinama - „Country“ („kaimo“, „užmiesčio“ - ang.), arba „Folk“ („liaudies“ - ang.), bei šiuolaikiškiau mąstant - „alternative country“ ir „neofolk“ (naujos, modernizuotos minėtų stilių ir kultūrų atmainos). Nors, tuo tarpu Lietuvoje, terminai „folk“ ir „Country“ daugumai siejami su etnografinių motyvų muzika, kapelomis bei kaubojiška Virgio Stakėno skrybėle, tačiau apskritai, šie stiliai ir jų atmainos eina išvien su civilizacijos raida. Tai galima būtų pavadinti „dabarties muzika“, kuri perima dalį ankstesnių tradicijų ir išlaiko ryšius su praeitimi, tačiau technologiškai ir literatūriškai neužsidaro nuo to, kas vyksta ir egzistuoja esamu metu.

Kad recenzija būtų dar pilnavertiškesnė, o skaitytojams bei komentatoriams būtų dėl ko piktintis arba ginčytis, verta "įvelti" daugiau kritikos. Akivaizdu, kad savo stiliuje, koncertas buvo stiprus ir įvairiapusis, tačiau, jeigu atliktume geografinį palyginimą, pastebėtume, kad bent jau žanrinės-stilistinės specifikos horizonte Ukmergė atsilieka nuo greta esančių miestų. Vilniuje, Kaune ir netgi Jonavoje bei Utenoje yra dar šiuolaikiškesnių ir įvairesnių muzikos kūrėjų bei koncertų. Galima ginčytis – gal būt ir Ukmergėje yra pasislėpusių ar mažai kam žinomų, kitų stilių bei kultūrų muzikos autorių? Tačiau, į akis krenta tai, kas natūraliai būdinga mažesniems miestams – nauji dalykai ateina vėliau, o žmonės labiau linkę prisirišti prie tradicijų ar netgi jas saugoti. Žinoma, iškyla didelis klausimas: minusas tai ar pliusas? Įdomu būtų išgirsti skirtingų žmonių nuomonę.

Tuo tarpu, apytiksliai, paskutinių dešimties metų bėgyje, alternatyvaus jaunimo kuriama muzika didmiesčiuose ėmė krypti į įvairias įvairiausias eksperimentinės elektroninės muzikos tipo kryptis bei atmainas. Vis pastebimesnė tapo muzika, kuriama ir atliekama kompiuteriu/sintezatoriais/kitais elektroniniais prietaisais, o gyvi instrumentai, vienas po kito, dedami į šalį. Kartais, pusiau juokaujama, koncertus vadinant „laptopo vakarėliais“ (įsivaizduokime – muzika leidžiama arba gyvai komponuojama vien iš nešiojamo kompiuterio). Roko, metalo ir kitos gitarinės muzikos koncertai didmiesčiuose išliko, bei pritraukia tiek pat daug žiūrovų, tačiau, greta vis daugiau vietos užima ir šiuolaikiškesnės muzikos renginiai, sudominantys vis daugiau žmonių.

Muzikos kūrime ir gyvame atlikime vis daugiau dėmesio skiriama kitokių garso formų ieškojimui, bei vystymui. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti festivalį „Speigas“, žiemos pabaigoje keliavusį per Kauną ir Vilnių. Tarkime, jog tai vėlgi „alternatyvaus jaunimo“ kultūros koncertai, tačiau minėtame festivalyje vyravo beveik kardinaliai kitokia muzika, kuri įvardinama kaip „eksperimentinė“, „industrinė“, „post-industirnė“, „ambient“ (atmosferinė), „noise“ (triukšmo), o taip pat vis populiarėja „wich house“ terminu apibūdinamas stilius. Galima sakyti, kad tai jau išplitę ir vis labiau populiarėjantys, dar kitos kartos, šiuolaikinės muzikos stiliai, su savimi nešantys/kuriantys dar kitokią subkultūrą. Pastarieji stiliai lipa per nusistovėjusias/susiformavusias/suformuotas, muzikos - kaip meno – sampratas, bei jos suvokimo ir priėmimo galimybes, nes dingsta ne tik įprasti instrumentai, bet ir komponavimo tradicijos – muzika vis labiau išsilieja, išsitaško į erdvinę, jausmo ir gyvasties laisvę. Žiūrint iš šio taško, Ukmergės jaunimo muziką būtų galima pavadinti „klasikine“, nes išlaiko gyvos instrumentines muzikos tradicijas, puoselėja „dainos“ žanrą, primena bei atgaivina senas dainas.

Išvadų vietoje verta pastebėti, kad tokie koncertai ir muzika, visgi yra tai, kuo Ukmergei galima didžiuotis, ko galima laukti, kuo galima gyventi muzikos mėgėjams bei visiems kitiems, norintiems paragauti to užburiančio kultūros reiškinio. Pirmasis 2012 metų pavasario mėnuo, muzikos mėgėjams pasitaikė bene pats dėkingiausias per visus prabėgusius metus. Mėnuo pasidėjęs su „A.B.K.V.“ koncertu, toliau sėkmingai, kiekvieną savaitę, džiugino įvairiais koncertais. Taigi, metų pradžia nebloga, o muzikantams ir iniciatyvininkams lieka tik palinkėti: nesustoti, toliau daryti tai, ką daro, bei nenustoti dalintis.

Nuotraukos - „Rockmergės“ klubo.