Suprantama, kad mėgstu skaityti. Nemažiau mėgstu stebėti, kaip knygos pačios ima gyventi savo gyvenimus. Susigrupuoja, jei leisite – net ir sugula viena šalia kitos (mat dažnokai skaitau lovoje... ), susiporuoja.
Šį sekmadienio vakarą susiporavo dvi knygos, du romanai - maestro Algimanto Zurbos "Krisius" ir studentės Unės Kaunaitės "Sudie, rytojau".
Tai bent simbolika!
Nuo jos, tos simbolikos, ir pradėsiu.
Algimantą Zurbą sutikau būdama moksleivė. Tuomet jis vadovavo "Moksleiviui" – žurnalui, kurį prisimena mano karta. Ką ten prisimena. Ilgisi.
Mano mokykloje Algimantas Zurba lankėsi dėl to, kad vyko miesto Jaunųjų filologų konkursas. Jame nedalyvavau. Nedrįsau. Nesijaučiau verta. Tačiau viskas o viskas, kas buvo ten sakoma, skaitoma, kalbama man buvo neapsakomai svarbu.
Rašytojų, suprantama, jau buvau mačiusi. Juk gyvenau Vilniuje, Antakalnyje, o Antakalnis – rašytojų žemė. Įsiminė viena Algimanto Zurbos frazė: Proza – sunkioji literatūros artilerija. Diskutuotinas teiginys. Tavo, skaitytojau, valia: pritarsi, nepritarsi. Tačiau taip buvo Algimanto Zurbos pasakyta... Ir ne kartą.
Jei surinksime visus jauniklius (dabar – jau brandžius žmones), kurių kūryba domėjosi jaunųjų ugdytojas Algimantas Zurba, kažin ar jie tilptų į vieną tradicinę sovietinių laikų tipinės mokyklos ar kultūros namų salę. Jų knygos puošia ar gadina mūsų bibliotekas, jų likimai verti romanų.
Mano karta skaitė Algimantos Zurbos romanus "Šimtadienis", "Integralas". Kokie tai buvo bestseleriai! Neapsakomas jausmas: suaugęs žmogus rašo apie mus – rašo mums, mūsų jaunystės nesmerkdamas.
Algimantas Zurba dėtas, gal net ,,kaltas“, kad vis dėlto patekau į tuos ilgokai vengtus Jaunųjų filologų konkursus. Jau suaugusi. Ne dalyve buvau, o ne. Komisijos nare. Ir tebesu. Jausdama Algimanto Zurbos paveldą: privalai atidžiai skaityti kiekvieną jauno žmogaus eilutę, žodį. Maža to. Jei jau prisilietei prie gimnazisto kūrybos, nebelieki abejingas. Niekada. Ką ir kaip tas žmogus berašytų.
Štai kodėl keista ir gera matyti tik prieš keletą metų Jaunųjų filologų konkurse sėkmingai savo prozą ir kritiką teikusią Unę Kaunaitę šalia Algimanto Zurbos. Judviejų knygas. Neapsakomai skirtingas.
Kitaip negali būti. Skirtingos kartos – skirtingos ir knygos. Kad tik būtų tų knygų, kad tik.

Jau norėčiau keliauti Algimanto Zurbos romano "Krisius" link, bet...
Privalau bent jau užsiminti apie kitą jo knygą – pasaką –apysaką "Raganaitė Džilda".
Tvirtinu, kad tai – vaikų skaitoma ir suvokiama knyga. Neseniai Vilniuje, Antakalnyje, Žolyno globos namuose kalbėjausi apie ją su vaikinuku E. Jis - sudėtinga asmenybė. Vis bėga iš tų namų, lekia į stotį...
Klausiau: kaip tau?
Nor-maaa-liai – beveik uždainavo jis, kirčiuodamas antrajį skiemenį. O paauglio - ypač savęs ir pasaulio skausmingai ieškančio paauglio lūpose - tas nor – maaa-liai reiškia truputėlį ar net gerokai daugiau, nei suaugusių kritikų teikiamos premijos.

Nor –maaa –liai – uždainuosiu ir aš, vertindama 'Krisių".
Arba taikysiu paties Algimanto Zurbos kriterijų: proza apie Krisių – ir tikrai sunkioji artilerija.
Ginklų, šaudymų, žaizdų, kraujo ten daug. Ar gali būti kitaip, jei pasakojama apie paskutiniuosius karo, pirmuosius pokario metus? Apie kolchozų kūrimą ir melioraciją? Apie nugainiotus ir skerdyklon vežamus arklius? Apie medžioklę – kuo įvairiausia prasme. Žmonių, stirnų... Tiksliau, stirninų, nes į stirnas Krisius šauti nenori, gal net negali.
O juk vertinant romanus yra ir kitas kriterijus. Ko vertas romanas, jei jame nėra romano – taip pajuokaujame. Kitaip tariant, meilės istorija būtina. Tad ir žvelgiau į Zurbos sumanytąjį beraštį valstietį Krisių moters akimis, ir ieškojau to, ko pati vyruose ir vyriškoje artileristų literatūroje labiausiai ilgiuosi.
Ilgiuosi taikos. Pacifizmo. Nenoro ir negalėjimo kariauti. Epizodas, kuriame Krisius narsiai persišauna koją, man suvokiamas. Gal net brangus. Peršauti jo koją galėtų ir žmona Jugasė, bet ne, ne... Nedrįsta. Raišuojančio žmogaus į karą neims nei vokiečiai, nei rusai, nei stribai, nei partizanai. Belieka pačiam.
Tas Krisius...
Kartais išslenka į lauką, sustoja prie slenksčio. Jam atrodo, kad tada būna panašiai kaip vasarą – išnyra iš Apaščios duburio, krūtinėn traukia deginantį orą, o virš galvos – svaigus aukštis. Ilgokai lūkuriuoja, kol pro drabužį prasibrauna vėsos žnyplės, o už durų sučiukši Jugasės žingsniai. Laimė, moteris neįkyri – nei pyksta, nei ko klausinėja; kažkaip nejučia ji prisitaiko prie naujai atsiradusių vyro įpročių. Pastoviniuoja greta, kol išgirsta tylų jo šnabždesį: "Sušalsim, eikim...“.
Štai citata, kuri mane lydi ir ilgokai lydės. Realizmas Algimanto Zurbos romane liejasi per kraštus – kokia laimė, kad žybteli ir poezija. Sušalsim, eisim – na, kas čia tokio, tik du paprasčiausi žodžiai, tik buitis, bet juk girdėti, justi ir intonacija, niuansai.
Rašyti realizmą – neapsakomai sunku. Nesigelbėti nei mistika, nei vaizduotės triukais, nesislėpti už magijos skraistės... O kas visų sunkiausia, kas įrodo rašytojo meistrystę, kas yra tikrasis egzaminas?
Erotika. Aistros scenos. Miegamasis. Lova. Algimantas Zurba egzaminą išlaiko. Aisra jo romane yra, dar ir kokia. Bet nė lašo vulgarumo, pigaus skonėjimosi, kvailo skaitytojų viliojimo.
O jei dar apie moteris...
Yra ir kaimynė Veronika. Stribų akivaizdoje keliasi sijonus, sėda ant kibiro, smardina. Sūnaus partizano (jis glūdi čia pat, gudriai įrengtoje slėptuvėje) labui...
Levutė, apsirgusi nuo vienatvės - nelemta rasti poros – juk karas, pokaris... Priklydėlė rusė Verutė, po lygiai nekenčianti visų šaudančių, atgijanti tik ežero pakrantėje... Ir...
...ir upė Apaščia – neapsakomai moteriška, švelni, guodžianti Krisių tada, kai jo žmona paguosti jau nebegali. Ištikimoji, taikioji Jugasė renkasi ne senstantį vyrą – renkasi augančius anūkus, iš namų iškeliauja... Velniškai gyvenimiška.
O juk Algimantas Zurba – nei jis pats, nei jo šiurkštūs personažai - beveik ir nesivelniuoja, rusiškai nesikeikia.
Perkūnėli tu, perkūnėli – štai koks Krisiaus keiksmas, labiau panašus į atodūsį.
Sakysite, anais laikais taip nesikeikta? Rašytojo moteriškai pašvelninta?
Kad ne. Ne.
Tik taip – būtent taip – perkūnu ir perkūnėliu keikdavosi mano tėvas, bene Krisiaus bendraamžis, mokėjęs mylėti savo šeimos moteris.
Kad Tave kur perkūnėlis, Algimantai. Ar galėjau kada pamanyti: keiksmažodis jaudina?