Ukmergės kultūros puslapiai

Spalio 13 - 31 dienomis, Ukmergės kultūros centro galerijoje veikė Izraelio skulptoriaus Saadios Bahato (Saadia Bahat), garbaus amžiaus menininko, sugrįžusio į Lietuvą po 69 metų, paroda „Formų harmonija“. Galima teigti, jog ši paroda suteikia kitokį požiūrį į nuolatos, šalia mūsų esančių gamtos produktų – akmens, medžio panaudojimą mene, suteikiant jam faktūriškumo, lengvumo bei žvilgesio.

Menininkas sugrįžo į Lietuvą, po beveik 70 –ties metų, iki šiol neužmiršęs (!) lietuvių kalbos bei menantis savo lietuviškas šaknis. Jo gyvenimo istorija, lyg tragiškas kino filmas, pilnas artimųjų netekčių, nuolatinių migracijų iš vienos kultūros į kitą. Saadia gimė Alytuje. Jo tėvas, advokatas buvo tikras nepriklausomos Lietuvos šviesuolis. 1939 metais skulptorius šeima persikėlė į Vilnių, kur Saadia lankė Petro Vileišio mokyklą, o vėliau Vytauto Didžiojo gimnaziją. Deja, prasidėjo karas ir darnus, kupinas šviesos bei meilės šeimos gyvenimas, buvo akimirksniu sunaikintas. Tėvas buvo uždarytas į getą ir ten nužudytas, vėliau Saadia neteko ir mamos. Pats S. Bahatas buvo išvežtas darbams į koncentracijos stovyklą... Netekusiam tėvų jaunuoliui, vienintelis likęs gyvas šeimos žmogus – sesuo, bet ir jų susitikimas įvyko tik po 27- erių metų. Subyrėjus Trečiajam reichui, iš karo nusiaubtos Europos, kartu su dėde, kuriam taip pat pavyko išgyventi, S. Bahatas išvyko į Izraelį. Čia, jaunuolis stojo į kovą dėl Izraelio nepriklausomybės, vėliau kūrė kibucą (bendroje nuosavybėje esantį, žemdirbyste besiverčiantį ūkį), įgijo inžinieriaus išsilavinimą.

Natūraliai kyla klausimas – ar itin dramatiška biografija padarė įtaką šio menininko kūrybai? Tie, kas išmano meno istoriją bei žino garsiausius renesanso, romantizmo, ir kitų meno krypčių dailininkus, mena, kad daug jų kūrinių įtakojo skaudžios kiekvieno biografijos. Išreikšdami savo jausmus per spalvą, potėpį, šviesokaitą jie kiekvieną iš meno gerbėjų versdavo pajusti įvairias nuotaikas ir būsenas: melancholiją, euforiją, neviltį ir viltingumą. Ar žiūrint į šio menininko (Saadios Bahato) kūrinius, juose atsispindi jo skaudūs gyvenimo potyriai? Mano nuomone – NE! Manau, kad S. Bahato kūrybiniai darbai yra tarsi jo vidinio gyvenimo veidrodžiai. Tačiau tie „veidrodžiai“ atspindi ne skausmingą bei dramatišką jo patirtį, o tyrumą, šviesumą, gėrį ir visą, kas gražu pačiame žmoguje. Harmonijos, lenktų linijų, medžiagiškumo kupinuose darbuose – nėra nė kruopelės užuominų į tai, kas verstų nuliūsti ar išriedėti ašarai. Priešingai, žiūrint į šiuos kūrinius, kyla jausmai prisotinti impresijos, judėjimo bei „asimiliacijos“. Trijų skirtingų medžiagų – metalo, medžio, akmens – panaudojimas, aštrių kampų, šiurkštumo, kietumo ir natūralios medžiagos „šalčio“ nuglūdinimas, linijiškumas, kontrastai tas medžiagas suvienodina, jos tarsi susilieja į vienumą.

Menininko kūrybinė biografija gana neįprasta. Po 65 metų išėjęs į pensiją, buvęs inžinierius, „paskyrė“ save skulptūrai. Savamokslis menininkas, pradėjęs krauti savo istorinių bei teorinių žinių apie meną kraitį, keliavo po pasaulį, lankė muziejus, sėmėsi juose įkvėpimo. Pradėjęs dirbti kūrybinį darbą, dažniausiai domėjosi klasikiniu, realistiniu, primityviu menu. Saadios meninė pozicija ėmė kisti po daugybės aplankytų meno muziejų Europoje ir Amerikoje. Menininko kūriniai įgavo impresionizmo, ekspresionizmo stilistikos bruožų. Menininkas teigia: „Kelerius metus mano idealu buvo Van Gogas“. Kas byloja apie tokį jo susižavėjimą? Juk Saadios kūriniuose neįmanoma įžvelgti koloristinio bei kupino atvirų emocijų „vangogiškumo“. Galbūt vienintelė sąsaja tarp jų kūrybos – gamta. Juk būtent gamtovaizdžiai buvo Van Gogui vienas iš stipriausių jo kūrybos šaltinių, o svarbiausias Saadios kūrybos akcentas – medžiagos, kurių pilna gamtoje, jų natūralaus, gamtinio grožio išryškinimas. Taigi, iš dalies galima sakyti, kad gamta ir suartina šiuos abu kūrėjus. Amedėjas Modiljanis (Amedeo Modigliani) – kitas menininkas, kurio kūriniai įtakojo Saadia. O kas sieja juos? Ar tik bendra tautybė ar ir tai, kad abiejų menininkų vaikystė – dramatiška? Skulptorius sekantis tapytoją... Atsiminus Modiljanio kūrinius, o jis daugiausiai tapė portretus, galima matyti, kaip tapytojas juose išvystė savitą stilių, kurį tikrai sunku priskirti konkrečiai iš modernizmo srovių. Galbūt įtakojo įžvelgiamas Modiljanio polinkis į konkrečių detalių abstrahaciją? O gal šis tapytojas tapo skulptoriui tik trumpa dėmesio stotele, nuo kurios ir vėl prasidėjo kelionė į savęs ir savo kūrybos atradimo link?... Skulptoriaus kūrinių plastikos, formos pojūtis, pasąmonėje sukelia asociacijas ir su garsiu skulptoriumi impresionistu Ogiustu Rodenu ( Auguste Rodin). Minkštas modeliavimas, šviesokaita, fragmentiškumas, lengvumo jausmas, kūrinyje atskleidžiamas medžiagos plastiškumas ir jos grubumas matomas ir Saadios Bahato darbuose. Bet atrodo, kad galiausiai Saadia atranda save būtent abstrakčioje kūryboje. O kodėl čia? Galimybė kurti kažką pasitelkiant savo fantaziją bei savotišką viziją, suteikti medžiagos vizualiniam šaltumui, kietumui kažką harmoningo bei šildančio? Galbūt galimybė sujungti skirtingas medžiagas, parodyti jų tapatumą, daryti kažką gražaus iš „nieko“? Taip, tikėtina, kad būtent todėl šis menininkas sustojo ties abstrakčiojo meno stotele. Ir ilgam... Saadia Bahatas, tarsi atskleidžia mums savo nuostatą, jog abstraktus menas tiesiogiai veikia mūsų vidinę būseną bei emocijas, o figūrinis, konkretus – racionalų protą. Tuo pačiu menininkui tampa svetimos šiuolaikinio meno ideologijos, kuriose svarbios ir politinės potekstės, ir tikras ar tariamas konceptualumas.

Menininkui ypač svarbios tampa skulptūrai naudojamos medžiagos, jų diktuojama kūrinio plastika bei charakteris. Mėgstamiausios jo medžiagos – akmuo, medis, metalas (tai matoma ir iš parodoje eksponuojamų darbų). Svarbiausiu akcentu, regis, tampa priešprieša – tarp kūrėjo temperamento ir kiekvienos medžiagos charakteringumo. Įrodymas, jog bet kokia kieta medžiaga, atsidūrusi profesionalo rankose gali tapti minkšta lyg molis. Grubių ir nugludintų paviršių žaismas, atspindi vidinį žmogaus pasaulį, tuo pačiu tampa įrodymu, jog Saadios Bahato kūryboje atsiskleidžia dvasinis ir įgytas formos pojūtis. Tas jausmas, kai neapdorotas medžio ar akmens gabalas, pamažu virsta kūriniu, pačiam menininkui tampa neįkainojamu potyriu. Atrodo, kažkada buvęs paprastas „žaliavos“ gabalas, įgavo formą, o kartu su ja ir kažkokią gyvenimišką prasmę. O kur yra prasmė, ten yra ir sielos gyvastis. Galbūt ta gyvastis šiek tiek kitokia, nei kiekvieno iš mūsų, tačiau turinti ideologiją, kuri tampa lyg pažinimo stebuklu.

Vyraujantis plastiškumas bei įvairių jo judesių gausa skulptūrose atrodo įstabiai. Jos tampa lengvos, lyg paneigiančios tvirtos bei kietos medžiagos prigimtį. Jos vis vieną išsaugo esminius bruožus. O didžiulė abstrakčių skulptūrų formų įvairovė liudija begalinę menininko vaizduotę ir stiprų, pulsuojantį temperamentą. Matyt, tam pasitarnavo ir buvusi inžinieriaus profesija. Mokslai ir ilgametė praktika leido tobulai įvaldyti technologijas, giliai pažinti įvairių medžiagų savybes bei jų apdorojimo galimybes.

„Pasak paties menininko, jo darbai nėra paaiškinami žodžiu ar raštu – kūryba kyla iš vidinės vaizduotės, kurios verbalizuoti neįmanoma.“ (http://www.ldsajunga.lt/get.php?f.14127). Jie turi gilesnę prasmę. Ir tos prasmės, analizuojant kūrinį žiūrovas privalo ieškoti, atrasti ją savyje. Juk pagrindinės gyvenimiškos idėjos slypi grožyje, kuris negali būti nusakytas raidėmis ir žodžiais. Tada tos juodos raidės, baltame fone nebesuteiktų šioms skulptūros paslaptingumo, gyvybiškumo, judėjimo ir svarbiausia, pačios tų skulptūrų sukūrimo idėjos. Kad ir kokia ji būtų dviprasmiška, neaiški, kopijuota, tačiau suprantama ir aiški kiekvienam iš mūsų savaip. Indvidualus abstraktusis menas, paremtas menininko vidinės vaizduotės, suteikia krypti į daugiau indvidualius jausminius būvius ar giluminius ieškojimus.

Pats darbų autorius mini, jog savo kūryboje stengiasi kuo mažiau būti inžinieriumi ir kuo daugiau – skulptoriumi. O ir pačioje parodos koncepcijoje atsispindi kūrėjo nenoras, kad darbuose atsispindėtų skaudi asmeninė patirtis, karo laikų išgyvenimai. Tada pagrindiniu tikslu tampa tai, kad jie patys kalbėtų apie save, suteikdami žiūrovui tyras, geras emocijas, o ne atspindintys skaudžią autoriaus patirtį – niūrią bei guodžiančią. Tačiau supažindinęs parodos lankytojus su savita akmens, medžio, metalo formų kalba, kuri skleidžia mįslingumo, sakrališkumo jausmus, Saadia Bahatas atskleidžia ir pasaulio gyvybingumo idėją.

Pačią parodos ekspoziciją sudaro trys dalys: mažesnių skulptūrų ekspozicija, nuotraukos iš archyvinio menininko fotoalbumo, kuriose atėję į parodą žmonės galėjo išvysti prieškario ir vėlesnių laikų vaizdus, autoriaus šeimos narius, jo gyvenimo akimirkas. Šalia fotografijų iš gyvenimo, autorius pateikia ir savo dirbtuvės nuotraukas, kuriose matomi visi įrankiai, technika, kuri padeda jam nuglūdinti nereikalingas detales bei suteikti natūraliai medžiagai skulptūrinę formą. Trečioji ekspozicijos dalis – monumentalių skulptūrų nuotraukos.

Saadia Bahatas yra sukuręs per 300 skulptūrų. Ekspozicijai atrinktos geriausiai jo kūrybą iliustruojančios nuotraukos ir skulptūros. Šio brandaus menininko patirtis įrodo, kad mes patys esamę linkę nubrėžti ir sukurti sau sąlygas bei ribas, tačiau pati kūrybą ir jos išraiška neturi pojūčio nei laike, nei erdvėje.

Arvydo Pėšinos nuotraukos ir reprodukcijos