Spalio 31 – lapkričio 15 dienomis, Ukmergės kultūros centro galerijoje buvo eksponuojama – „ Antikinė geometrija“. Tai Portugalijoje gyvenančio, itališkas šaknis turinčio dailininko – Mario Prencipe tapybos darbų paroda. Dailininkas parodą Lietuvoje surengė pirmą kartą. Joje eksponuojami kūriniai, kuriuose vaizduojamos antikinės formos: atrastos, pamatytos ir perteiktos drobėje dėka daugybės autoriaus kelionių po įvairius pasaulio kraštus. Karibų salų, Kinijos, Afrikos bei kitų tolimųjų kraštų atmosfera, kultūros bei formos, išreiškiamos kiekviename tapybos darbe.

Mario Prencipe (nuotraukoje - kairėje) gimė 1965 metais, šalia Milano, Italijoje. 1983 metais baigė Milano dailės mokyklą (Liceo Artistico). Po kelerių metų, 1987-aisiais, dalyvavo grupinėje parodoje Modigliani dailės galerijoje, Milane ir gavo Mosé Bianchi prizą už kūrybą. Vėliau jo darbai jau buvo publikuoti Italijos meniniame kataloge „Elite“. 1990-aisiais dailininkas nusprendė palikti savo tėvynę, trokšdamas pažinti pasaulį, tapdamas keliaujančiu menininku, o gal menininku - keliautoju. Kelionėse pradėjo ieškoti naujų eksperimentavimo bei horizontų studijavimo būdų. 1997 metais jo tapybos darbai ir vėl buvo publikuojami – „Elite“ (http://crawl.net.au/index.php/australian-capital-territory/details/127-mario-prencipe?xref=118). Po metų Mario buvo pakviestas į 3-iąją tarptautinę parodą - Grand Prix de la Cote d‘Azur, kuri vyko Nicoje, Prancūzijoje. 2000 – aisiais Mario apsigyveno Portugalijoje. Būtent šioje šalyje pradėjo plėtoti intravertišką paiešką, kurios pagrindiniais šaltiniais tapo žmogus ir menininkas, ieškantys savo kultūrinės ir gografinės kilmės. Tai nulėmė menininko kelionę į Afriką, stebuklingą vietą, laikomą žmonijos lopšiu.

Mario Prencipe – daugiau abstraktųjį meninį stilių "eksploatuojantis" tapytojas. Tai nėra labai nauja - meninėje kūryboje galime atrasti daugybę natiurmortų, peizažų, marinistinio ar buitinio žanro paveikslų, nutapytų naudojant formų abstrahacijos principus. M. Principe paveikslai pasižymi spalvine harmonija, akcentuojamu potėpiu, erdviškumu, gausia šviesokaita. Tai estetiški bei kartais liaudiško meno motyvus į save įjungiantys kūriniai. Peizažinėse kompozicijose neretai pastebimas žmogaus siluetas – moters, dažniausiai vienišos, atsistojusios šonu ar atgręžusios nugarą. Būtent šiuo aspektu, peizažo su vienišu, galbūt kenčiančiu žmogumi kompozicija leidžia prisiminti Kasparą Davidą Frydrichą (1774–1840). Tai žymus vokiečių peizažistas, mėgęs kompozcijose vaizduoti vienišo, kenčiančio žmogaus pradą. Taip pabrėžiant žmogaus menkumą prieš gamtos formų didybę. Tad šiuo aspektu šie du dailininkai gali būti tapatinami, nors abu priklauso skirtingiems meno stiliams bei amžiams.

Peržvelgus į kiekvieną iš parodoje eksponuojamų kūrinių, galima teigti, jog jie nepasakoja jokių istorijų ar nevaizduoja jokių konkrečių objektų. Bet, jei kartais pasirodytų, kad tai ką matote drobių plokštumose tėra papraščiausios juodos, storos, visaip drobėje išsidriekusios linijos pastelinių spalvų fone – klystate. Tos abstrakčios linijos, spalviniai akcentai, įvairių krypčių potepiai, pustoniai, šešėliai, – formų harmonija. Formų, kurios buvo pamatytos įvairiuose pasaulio kampeliuose ir virto įkvėpimu. Per linijų bei spalvų žaismą papasakojama daug naujo ir įdomaus apie kitų kraštų, tautų pasaulėjautas. Tik tai pasakojama būtent tapybos pagalba. Spalvos šiuose paveiksluose ir yra tie svarbiausi pasakotojai. Kaip stebėdami modernų performansą ar klausydamiesi dainos šalinamės nuo pašalinių minčių ar melodikos, susikuriame nuotaiką iš garsų skambėsio bei judesių, išreikštų kūno kalba, taip ir kiekviename paveiksle paslaptys ir veiksmas slypi potėpiuose, kolorite, kompozicijose. Mario paveikslas kiekvieną žmogų gali įtraukti savaip, kaip įtraukia muzika, eilėraštis ar šokis.

Kalbant apie visus parodoje eksponuojamus paveikslus reikėtų atminti, kad kiekvienas jų nutapytas atsižvelginat į skirtingų pasaulio kampelių unikalias, gamtos, o kartais žmogaus sumodeliuotas formas. Taip pat ir patį dailininką užliejusias emocijas būnant Rusijoje, Kinijoje ar Afrikoje. Juk kiekvienas iš kūrybinių darbų, nors jis būtų abstraktus, ar labai realistiškas, vis vien per spalvą, potėpį perteikia jo autoriaus emocijų ciklo kaitą. Tikslas, kurio metu keliaujama po pasaulį ieškant unikalių, nepasikartojančių gamtos formų bei jas užfiksuojant drobėje tampa nuotykiu. Nuotykis, kuriam reikia pasiruošti analizuojant, trokštant bei abejojant. Kodėl taip? Galbūt dėl to, kad kiekviena antikinė forma, nors ir yra drobėje paversta į abstrakciją, joje tampa dailininko krupštaus įdirbio, laukimo bei analizės dalimi. Ir ta dalis pereina per daugybę akių. Tik nėra aišku ar ilgam išliks žmogaus vaizdinėje atminty, ar bus pamiršta vos užvėrus galerijos duris.

Lygindami paveikslus pastebėsime, kad jie skiriasi vienas nuo kito kaip mūsų emocijos ryte, per pietus ir vakare. Esminiai skirtumai atsispindi drobės dydžiuose, spalviniuose tonuose, pačio kūrinio kompozicijos išraiškose. Tikslūs potepių judesiai bei šviesa, kuri sklinda iš kiekvieno paveikslo, suteikdama įvairialypių netikėtų potyrių. Tai žiūrovą verčia pajusti kažką svetimo, bet tuo pačiu ir artimo. Bet, kitą vertus, didelis M. Principe paveikslų privalumas – puikiai sukurtas ir atskleistas jų emocinis vientisumas. Paroda - tarsi improvizuojama džiazo melodija - ir mistiška, ir melancholiška, ir žavi, ir žaižaruojanti, ir atstumianti, ir įtraukianti...

Paroda eksponuojama abiejose galerijos salėse. Paveikslai neturi pavadinimų, jie tiesiog sunumeruoti. Pirmojoje salėje eksponuojami senesni darbai sukurti pagal Rusijoje, Karibų salose, Kinijoje pamatytas formas. Iš Karibų kultūros gimę darbai turi "savyje" mažiau linijiškumo. Šiuose darbuose dominante tampa ryški spalva. Galbūt dėl to, kad Karibų salose vyrauja šviesios, pastelinės spalvos bei tikrai nėra daug antikinių formų. Rusijos regiono darbuose labiau dominuoja lenktos, storos, juodos linijos. Kontrastas tarp linijų bei švelnių, pastelinių spalvų darbams suteikia dinamiškumo. Išskirtina tai, kad juose galima įžvelgti juodus siluetus, kurie primena žmogaus figūrą. Tačiau tos figūros nėra labai akcentuojamos, svarbiau pati idėja, jog žmogus prieš geometrines formas tampa bejėgis bei mažas. Tarpusavyje susimaišiusios grynos spalvos, kai kurios jų vos persišviečia iš gilesnių sluoksnių. Kitos – drąsiai šviečia visu savo ryškumu... Priėjus arčiau kitų drobių vis dar jaučiamas silpnas aliejinių dažų kvapas. Storuose dažų potepiuose likę teptukų šerelių kontūrai, mentelės žymės vis dar byloja apie šios ekspozicijos dalies šviežumą. Neveltui pats dailininkas sakė, kad ši darbų serija visiškai nauja. Prieš metus kūriniai buvo visiškai kitokie. Įdomu kas lėmė pasikeitimą? Galbūt užplūdę nauji potyriai arba pasikeitęs požiūris į antikines formas?..

Geriau pažvelgus į kiekvieną paveikslą pastebime daugybę skirtingo pločio ir intensyvumo potėpių. Ne tik pačios persipynusios, lenktos kūrinių kompozicijos, bet ir jų faktūriškumas suteikia kiekvienam paveikslui savotiško banguotumo. Kai mūsų žvilgsnis keliauja nuo vienos spalvinės dėmės prie kitos, vietomis sustodamas ar grįždamas atgal – mes jau elgiamės pagal autoriaus sumanymą ir keliaujame jo nubrėžtu maršrutu. O tas maršrutas, kartkartėmis tampantis giliai į atmintį įsirėžusiu emocijų nepastovumu, - kompozicija. Ir šis kelias, tyrinėjant paveikslą, nepraleidžiant nė menkiausio potėpio ar šešėlio, dažniausiai, tampa nuotykiu, kuris neturi pabaigos. Dažų sluoksniai bei potėpiai sudaro reljefą, kuriame vyrauja ekspresyvūs, harmoningi, it stiprios vėtros darkomas jaunas miškas, dažų šuorai. Jei potėpiai sukuria bendrą nuotaiką, tai spalvos vedžioja žvilgsnį po visą paveikslą, atverdamos abstrakčias geometrines formas ir kiekvienai jų suteikdamos savitą skambesį.

Pabaigoje galima akcentuoti, jog žvelgiant į šiuos M. Principe paveikslus, neįmanoma nepastebėti, kaip jie įtraukia, vesdami stebinčiojo žvilgsnį nuo vieno paveikslo fragmento prie kito. Sukuriamas tarsi fiziškas tapybos pajutimas, atskleidžiama tapybos kalba. Ir šie faktoriai padeda suprasti, o gal net ir susitapatinti su kuriančiuoju, tam, kad abstraktusis menas taptų labiau suprantamas ir artimas.

Arvydo Pėšinos nuotrauka ir reprodukcijos.