Šio rašinio autorė savo gyvenimą yra padalijusi į dvi dalis. Viena priklauso sostinei, kita – gal geresnioji – Ignalinai.
Šią pavakarę per langą stebiu, kaip Kultūros centre, vietos žmonių tebevadinamu kultūrnamiu, plieskia šviesos. O kiek privažiavo automobilių!
Nieko keista: rytoj kultūros centre – mėgėjų teatrų festivalis "Kaimynai". Man tas įvykis - puiki proga atsiversti jau senokai dovanų gautą knygą: Kęstučio Česnaičio pjeses "Šokis virš ribos".
Nelaikau savęs teatro žinove, ypač – mėgėjų teatro. Ar pritariu mėgėjams? Taip. Labai. Bet to maža, kad imčiau vertinti pjeses.
Todėl neskubu pasakoti apie Kęstučio Česnaičio pjeses pati viena. Į talką kviečiu žmogų, ir profesionalų, ir mėgėjų teatrą pažinusį kur kas geriau nei aš.
Apie pjesių rinkinį "Šokis virš ribos" kalbuosi su menotyrininku, meninio ugdymo mokytoju Mariumi Kraptavičiumi.

Pjesių knygų nėra leidžiama nei daug, nei dažnai. Ar todėl, kad pjeses, net ir klasikų, skaityti sunku – ypač jei nesi teatro mėgėjas?

Pjesės visų pirma turi būti statomos. Jos rašomos taip, kad liktų erdvės skaitančiajam. Suprantama, kad dažniausiai ta ar tas pjesių skaitytojas – režisierius, aktorius, kritikas. Vienaip ar kitaip, bet arti teatro esąs žmogus, tekste įžvelgiąs ir daugiau – jis beskaitydamas susikuria spektaklio vaizdinį.

Kokius vaizdinius susikūrei Tu, beskaitydamas knygą?

Mano vaizduotėje iškilo provincijos teatro vaizdinys.

Ką vadini provincija? Apibūdinimai gali būti kuo įvairiausi – nuo paniekos iki romantizavimo... Nuo stagnacijos iki saviraiškos...

... o provincija aš vadinu... Jei kas perskaitys Kęstučio Česnaičio pjesę "Šokis virš ribos", tai ir suvoks, kas ta provincija. Pjesėje tai – mažas miestelis, tarsi viduramžių valstybėlė su savais įstatymais, tradicijomis - įsišaknijusiomis ir nepajudinamomis.

Ar tai pajudinama?

Kas žmonių gyvenimuose įvyksta, jei bando taisykles judinti, parašyta minėtoje pjesėje.

Gal atpasakokime trumpai siužetą – pjesės dar neskaičiusiems?

Siužetas toks: naujai atvykęs dailės mokytojas sujaukia miestelio gyvenimą. Jis patenka į intrigas intrigėles, patiria meilės istoriją. Puikiai atspindėta vietos kavinės atmosfera – jos gyvenimo būdas, tiksliai nusakyti keblūs santykiai su vietos valdžia. Privalu minėti ir pasienį, kontrabandą...

Vadinasi, pjesė iš gyvenimo?

Knygos autoriaus niekada nepažinojau. Laimei, knygos epiloge minima šiek tiek biografijos faktų. Yra ir vietovardis: Zarasai. Ten autorius dirbo laikraščio redakcijoje...

Taip, suprantu. Vienas iš geriausių būdų pažinti gyvenimą – padirbėti rajono laikraščio redakcijoje. Tu simpatizuoji šiai rinkinio pjesei?

Simpatizuoju visoms penkioms. Dramaturgija yra. Bet...

Bet?

Stinga raštingumo. Klaustukų perteklius, netikslios remarkos, nesuvaldytas žodžių srautas prašyte prašosi redaktoriaus ar bent labiau patyrusio patarėjo.
Pjesėje "Užmirštoji siela", skirtoje radijui, radijo specifikos nejuntama. Fiksuojami vaizdai ir veiksmai, ne garsai. Kyla klausimas: ar dažnai autorius klausosi radijo, jo teatro?

Radijui rašyti neapsakomai sudėtinga – patyriau tai savo kailiu. Pažinojau ir režisierių, kuris, kankindamasis be veiklos, vis dėlto atsisakė statyti radijo pjesę. Sakė, lyg išsidurčiau akis... Aš pati rašyti radijui mokiausi iš radijo žurnalistų. Gavau pamoką: kiekvienas garsas savaime yra vaizdas.
Rinkinyje dėmesys skirtas ir Lietuvos istorijai. Kokia tai pjesė, apie ką? Ar paisoma joje istorinio tikslumo?

Istorinė pjesė pavadinta patraukliai. Tai - "Vilkmergės ragana".
Net ir žymiausių autorių – Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus - pjesėse dažnokai prasilenkiama su istorine tiesa. Gal jas derėtų vadinti ne istorinėmis pjesėmis, o kiek kitaip, kad ir pjesėmis istorine tematika?
Ir Vilkmergės raganoje labiau remiamasi legenda, o ne istoriniais dokumentais. Kodėl ne? Išmonei, vaizduotei, nuojautoms turi būti leista pasireikšti. Pasigendu dialogų vaizdumo. Juk aristokratai kalba vienaip, o prastuomenė visai kitaip? Galėtų suskambėti tarmė, bent jau kai kurie tik Vilkmergės kraštui būdingi žodžiai.
Ir šioje, ir kitose pjesėse dialogai – silpnoji autoriaus pusė. Skaitau ir girdžiu: lyg kalbėtų vienas ir tas pats žmogus.

Esi regėjęs ne vieną mėgėjų teatro festivalį. Kaip manai, ko stinga repertuarui, ko per daug? Ar reikalingos būtų Tavo ką tik perskaitytos knygos pjesės?

Kiek galima vaidinti XIX amžiaus pabaigą – XX pradžią? Kada liausimės juoktis, išgirdę – atleiskite už citatą – žodį nusipersti ar panašius? Ar ilgai mus juokins vyrai, persirengę moterimis? Tai – ne juokinga. Tai – graudu.
Kęstučio Česnaičio pjesėms minėtieji priekaištai negalioja. Laiko puslas juntamas. Belieka linkėti, kad režisieriai tas pjeses pastebėtų, o kai jau pastebės...
Suprantu, kad autoriai dažniausiai yra įsimylėję savo tekstą, tačiau Šokio virš ribos dramaturgui tektų taikytis su režisieriaus siūlomais sprendimais, net ir labai ryžtingais, savitais.

Ar norėtum tas pjeses išvysti scenoje?

Taip, norėčiau tas pjeses išvysti scenoje. Gal taip ir atsitiks... Tegu šoka tos pjesės, tegu.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė