Ukmergės kultūros puslapiai

Balandžio mėnesį Ukmergės kultūros centro kino salėje turėjome galimybę išvysti nacionalinę premjerą – režisieriaus Justino Krisiūno (apatinė nuotrauka) filmą „Emigrantai“. Penkis kartus vykusiame kino seanse žiūrovų netrūko, o režisierius, pristatydamas filmą minėjo, kad kituose miestuose salės būdavo ir perpildytos.

Filme nagrinėjama kiekvieną palietusi tema. Dauguma turi pažįstamų, draugų, giminių, kurie ilgesniam ar netgi visam laikui yra palikę savo šalį. Todėl visi žinome, ką reiškia turtingesnių šalių siūlomos ekonominės gėrybės, mainais į santykius su draugais, artimaisiais, mylimaisiais. Emigracijos ir žmonių santykių temą labiausiai ir "užkabino" filmas „Emigrantai“, ką buvo galima spėti jau iš filmo plakato su pavaizduota jaunų žmonių porele ant suoliuko ir užrašu „Aš Tavęs niekada nepamiršiu...“.

Pirmiausiai apie filmo vaizdo kokybę, nes ji daugiau negu stulbinanti. Filmo kadruose vyrauja itin šviesios, šiltos ir optimistiškos spalvos, žėrintys spalvų tonai, tarsi persmelkiantys rodomas aplinkas, siužetus ir žmones. Netgi tos scenos, kurios "buvo atsakingos" už sunkesnės filmo pusės perteikimą, atrodė pakankamai optimistiškos ir šviesios. Gal būt, įtakojo profesionali technika, o dar labiau – jaunumas, nes daugumą aktorių ir sudarė būtent jauni žmonės. Gilinantis toliau, netgi netreniruota akis gali pastebėti neįtikėtinai sklandų operatoriaus bei montažo operatoriaus darbą, ne vienoje scenoje priverčiantį pagalvoti, kad iš techninės pusės filmas pralenkia ne tik dauguma arba visus mažo biudžeto šalies filmus, bet pasiveja ir vietomis netgi pralenkia nemažai profesionaliojo kino kūrėjų darbų. Lygiai taip pat buvo galima stebėtis ir aukšta garso, muzikos ir įrašytų dialogų technine kokybe. Galima pastebėti, kad šio filmo estetika yra totaliai netipinė tradiciniam lietuviškam kinui ir demonstruoja pavyzdį, kaip kebli ir daug kam skaudi tema gali būti pateikiama bei analizuojama šviesiu, lengvu ir žaismingu rakursu.

Vaidyba – pats didžiausias filmo pliusas ir minusas vienu metu. Suprantama, kad retas iš jaunų bei nepatyrusių aktorių gali pademonstruoti įtikinamą vaidybą, todėl netrūko akivaizdžiai nenatūralių dialogų, pokalbių fragmentų ar kitų detalių. Tačiau ir minėtuose dalykuose buvo galima įžvelgti nuoširdumą, profesionalius režisieriaus užmojus, norą perteikti rimtus, gilius, daug atskleidžiančius samprotavimus, turint mažai patirties ir pavyzdžių iš mūsų šalies kino istorijos. Visi žinome kaip lengvai lietuvių aktoriai gali suvaidinti tragiško liūdesio ar isteriško pykčio scenas (ko neišvengta ir šiame filme), tačiau ar daug filmų matėte kur būtų neriami bent kiek ilgesni dialogai, bandantys perteikti vertybes, išmintį, draugystę, pagarbą, padėką, palaikymą, meilę, pasitikėjimą? Klasikinio kino gerbėjai žino, kad tokie dalykai dažniausiai pademonstruojami tylėjimu. Tad pastabiam žiūrovui, šis filmas gali pasirodyti kiek revoliucingas – ne visai aiškiai, bet drąsiai bandantis atverti duris į naują vaizdinio sąmoningumo horizontą.

Kalbant apie horizontus, būtina pastebėti, kad filmas papuoštas gražių peizažų intarpais, tačiau, vėl gi, ne tipiškais pagal lietuviško kino tradicijas. Jeigu buvote įpratę matyti niūrius, slegiančius šalies horizontus, arba bent jau labai nostalgiškus ir lengvą liūdesį sukeliančius gamtos peizažus ar didmiesčių fragmentus, tai šiame filme priešingai – aplinka spindi šviesumu, mažo miestelio unikalumu, jaukumu, gamtos ir harmoningos gyvenvietės grožiu.

Paskutinis ir kertinis pastebėjimas apie šį skaidrių ir optimistiškų užmojų filmą būtų klausimas apie potekstę: ką vis tik norėjo pasakyti autoriai? Žiūrint filmą, pirma besiformuojanti mintis būna apie emigracijos žalą. Visi atskleidžiami ir analizuojami pavyzdžiai rodo, kiek bereikalingų problemų atsiradimo ir tikrų vertybių praradimo lemia artimų žmonių migracija ir emigracija. Tačiau, filmui artėjant prie pabaigos, jaučiamas siužeto lenkimas į „emigracijos neišvengiamumą“ ir netgi kitos šalies ir materialios pilnatvės atveriamų galimybių propagavimą. Čia galima pastebėti temų prieštaringumą, bet gal tai ir buvo autorių sumanymas – nespręsti ir nedaryti išvadų, bei neprimesti šališkos nuomonės, o parodyti dvi puses, leisti pajusti jas abi, bei išvadas padaryti patiems, pažiūrėjus šį filmą.